EN

Vasara

Grįžti

Vasaros šventės. Įvadas

Vasaros laikotarpio kulminacinė šventė – Joninės (XIV–XVII a. istoriniuose šaltiniuose vadinama Rasa, Kupole), prie jų prisišlieja žymiai kukliau švęstos Petrinės. Prie didžiųjų metinių švenčių pagal reikšmingumą metų cikle galima priskirti ir rugiapjūtės pabaigtuves.

Dalis vasaros papročių tarsi atkartoja arba pratęsia kai kuriuos pavasario švenčių ciklui būdingus apeiginius momentus. Iki pat Joninių (ir per Jonines) tęsdavosi viena iš pavasarinių apeigų, skirtų javų augumui pagerinti  – supimasis sūpuoklėmis. Paprotys suptis per Jonines žinomas įvairiuose Lietuvos kraštuose: Mažojoje Lietuvoje, Aukštaitijoje (Molėtų r.), Dzūkijoje (Varėnos r.) ir kitur. Dzūkijoje (Valkininkuose) sakyta, kad suptis per Jonines reiškė gerą ateitį: „panoms ištekėti, vyrams apsivesti“. F 57

Kitas apeiginis momentas, „atėjęs“ iš pavasario laikotarpio, – pasėlių lankymas. Prasidėjęs nuo Jurginių (jurginėjimo), šis ritualas daugelyje Lietuvos apylinkių tęsdavosi iki pat Joninių. Tai patvirtina ir faktas, kad kai kurių paruginių giesmių pagrindinis personažas – Jonas, lankantis rugius. Per Jonines, kaip ir per pavasario šventes, lankant rugius, būta ir apeiginių vaišių (sambarių) parugėse. Rytų Lietuvoje šios vaišės vadintos kupoliu – tai rodo jų ryšį su kupoliavimo apeiga arba Kupolės (Joninių) švente.   

Kaip ir pavasario šventėse, taip ir vasaros laikotarpiu ypatingas dėmesys skiriamas vandeniui, turinčiam ypatingų galių ne tik augalams, bet ir žmonėms bei gyvuliams. Saulėgrįžos šventės išvakarėse ligoniai eidavo maudytis į upes ar ežerus, tikėdamiesi pasveikti, sveiki – kad apsisaugotų nuo ligų, būtų stiprūs. Maudydavo ir darbinius gyvulius, kad jie būtų sveiki ir stiprūs. Vandeniu šeimininkė apliedavo pirmą rugiapjūtės dieną iš lauko grįžusius rugių pjovėjus.

Vasaros laikotarpio šventėse ypač gerbta saulė. Manoma, kad nuo saulėgrįžos ji  ruošiasi ilgai kelionei į žiemos pusę, dėl to reikia ją deramai pagerbti ir išlydėti. Sakoma, kad per Jonines, kaip ir per didžiąsias pavasario šventes, saulė šoka. Bešokančią ar besirengiančią saulę gali pamatyti tik tas, kuris visą Joninių naktį nemiegojo. Tam tikros apeigos saulei pagerbti  būdavo atliekamos ir per rugiapjūtę. Dar XX a. pradžioje vyriausioji šeimos moteris, supjovusi keletą pėdų ir sustačiusi vieną gubą, atsigręždavo į saulę ir nusilenkdavo jai keletą kartų iki žemės. Tik po šios apeigos visos pjovėjos eidavo prie darbo. Panašiai saulę pagerbdavo ir vakare, baigusios pjauti rugius.

Svarbią vietą vasaros šventėse (kaip ir pavasario ciklo šventėse) užėmė vainikų pynimas. Manoma, kad žolynai, supinti į vainiką, įgyja ypatingų galių. F 86 Apvainikuotas žmogus (taip pat ir kiti objektai) tampa apsaugotu nuo pavojingų jėgų. F 73 F 77 F 105 Neretai per Jonines (vakare, prieš saulėlydį) ir galvijus papuošdavo. Liškiavos apylinkėse karvėms nupindavo vainiką iš žolių – manydavo, kad tada raganos pieno neatims. Ypatingomis apeigomis būdavo palydimas rugiapjūtės pabaigtuvių vainiko pynimas iš paskutinio pėdo arba paskutinių nupjautų varpų, kuriose, kaip buvo tikima, gyvenanti derliaus vaisingumo dvasia arba dievybė.