Žiemos kalendorinių švenčių ciklą sudaro du šventiniai laikotarpiai: 1. Adventas, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trys karaliai; 2. Užgavėnės, gavėnia. Pirmoje švenčių grupėje būdavo išreiškiamas saulėgrįžos laukimas (adventas), padėka už derlių, pagerbiamos ir pamaitinamos protėvių vėlės (Kūčios), saulėgrįža, senųjų metų įveikimas (blukio deginimas), skatinamas būsimas derlius, gyvulių gausa (maginiai Kūčių veiksmai, vaišės, Kalėdų ir tarpušvenčio persirengėlių vaikštynės), poros ieškojimas (advento-Kalėdų žaidimai, burtai) ir pan. Svarbių apeigų, maginių veiksmų, giesmių, žaidimų ypač gausu buvo Kūčių vakarą ir per Kalėdas.
Skaityti daugiauDidžiausios pavasario švenčių ciklo šventės yra Velykos, Jurginės, Sekminės (pastarosios laikytinos tarpine švente, jungiančia pavasario ir vasaros švenčių ciklus). Jų papročiai skirti pavasariui prišaukti, gamtai išjudinti, naujam derliui, gyvulių gausai užtikrinti ir pan. Ypač didelis dėmesys šiose šventėse skiriamas pirmajai žalumai – gyvybės nešėjai. Žalumynai būdavo įvairūs: verba (iš žilvičio, blindės, kadagio ir kt. šakelių), javų želmenys, dedami ant Velykų stalo, Sekminių, Devintinių vainikai, beržo šakelės. Tikėta, kad žalia šakele nuplaktas žmogus (Verbų sekmadienį) ar gyvulys (per Jurgines) bus sveikas, gyvybingas, apsaugotas nuo blogų akių ir pan.
Skaityti daugiauVasaros laikotarpio kulminacinė šventė – Joninės (XIV–XVII a. istoriniuose šaltiniuose vadinama Rasa, Kupole), prie jų prisišlieja žymiai kukliau švęstos Petrinės. Prie didžiųjų metinių švenčių pagal reikšmingumą metų cikle galima priskirti ir rugiapjūtės pabaigtuves. Dalis vasaros papročių tarsi atkartoja arba pratęsia kai kuriuos pavasario švenčių ciklui būdingus apeiginius momentus. Iki pat Joninių (ir per Jonines) tęsdavosi viena iš pavasarinių apeigų, skirtų javų augumui pagerinti – supimasis sūpuoklėmis. Paprotys suptis per Jonines žinomas įvairiuose Lietuvos kraštuose: Mažojoje Lietuvoje, Aukštaitijoje (Molėtų r.), Dzūkijoje (Varėnos r.) ir kitur. Dzūkijoje (Valkininkuose) sakyta, kad suptis per Jonines reiškė gerą ateitį: „panoms ištekėti, vyrams apsivesti“.
Skaityti daugiauRudens laikotarpiu galima išskirti keletą švenčių (arba apeiginių veiksmų) grupių: 1) šventės, žyminčios derliaus nuėmimo darbų pabaigą (linarovis, linamynis ir kt., Ilgės, rudeniniai sambariai, derliaus pabaigtuvių (Žeminyko) šventė, kūlimas (Gabjaujo šventė), ožio aukojimo ceremonija; 2) ožio vedimo aplink beržą apeiga, žyminti ganiavos pabaigą; 3) šventės (laikotarpis), žyminčios rudeninį mirusiųjų paminėjimą (Ilgės, Visų šventųjų šventė, Vėlinės). Iš istorinių šaltinių aiškėja, kad rudenį, maždaug tuo pačiu metu, kai buvo švenčiama svarbiausioji rudens šventė, buvo prisimenami ir mirusieji. Senąją Ilgių šventę ryškiausiai atitinka dabartinės Vėlinės, o atskirų senųjų rudens pabaigtuvių elementų galima įžiūrėti javapjūtės, kūlimo, linamynio pabaigtuvėse bei gyvulių skerdimo papročiuose.
Skaityti daugiau