Didžiausios pavasario švenčių ciklo šventės yra Velykos, Jurginės, Sekminės (pastarosios laikytinos tarpine švente, jungiančia pavasario ir vasaros švenčių ciklus). Jų papročiai skirti pavasariui prišaukti, gamtai išjudinti, naujam derliui, gyvulių gausai užtikrinti ir pan. Ypač didelis dėmesys šiose šventėse skiriamas pirmajai žalumai – gyvybės nešėjai. Žalumynai būdavo įvairūs: verba (iš žilvičio, blindės, kadagio ir kt. šakelių), javų želmenys, dedami ant Velykų stalo, Sekminių, Devintinių vainikai, beržo šakelės. Tikėta, kad žalia šakele nuplaktas žmogus (Verbų sekmadienį) ar gyvulys (per Jurgines) bus sveikas, gyvybingas, apsaugotas nuo blogų akių ir pan.
Kitas gyvybingumo simbolis – kiaušinis. Visose žemdirbių tautose kiaušiniai simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, atsinaujinimą. Pavasarį kiaušiniui būdavo priskiriama nepaprasta magiška galia. Per kiaušinius, užkastus po slenksčiu, turėdavo pereiti per Jurgines pirmą kartą į ganyklą išgenami gyvuliai. Šeimininkai nešiodavo įkeptus į duoną kiaušinius po laukus, aukodavo derliaus dievybėms (per Jurgines, Sekmines). Apie Kupiškį dar XIX a. pabaigoje kiaušinį per Velykas nešdavo į kapines ir dėdavo ant artimųjų kapų. Kiaušinių per Jurgines ir Sekmines gaudavo piemenys (iš jų kepdavo kiaušinienę, rengdavo „piemenų balius“). Kiaušiniai ypač svarbūs Velykų šventėje. Iki šių dienų išlikęs Velykų paprotys – marginti, daužti ir ridenti margučius. F 42 F 43 F 117
Kai kurios pavasario švenčių apeigos buvo skirtos gamtai pabudinti, „išjudinti“. Galima manyti, kad anksčiau tokią prasmę turėjo ir kiaušinių ridenimas bei mušimas. Pavasarį vairių Europos tautų papročiuose suaktyvėdavo įvairios mušimo (mušimosi) apraiškos, imtynės, kautynės. Daug kur būdavo rengiamos jaučių badynės, gaidžių kautynės ir pan., eidavo imtynių piemenys, gretimų kaimų bernai ir pan.
Kita gamtos sujudinimo forma – supimasis sūpuoklėmis F 45 F 57 (ir jo atitikmuo – „šokimas lenton“ F 34). Suptis sūpynėmis ar karusele – ir šiandien viena mėgstamiausių vaikų ir jaunimo pramogų F 60 F 66. Kaip ir daugelio žaidimais ar pramogomis virtusių senųjų papročių, taip ir supimosi sūpuoklėmis šaknys glūdi senojoje liaudies apeigų sistemoje. Ne tik lietuviams, bet ir daugeliui Europos tautų sūpuoklės ir supimasis kadaise buvo ypatinga kalendorinių švenčių ciklo apeiga, kurios sudedamąja dalimi buvo specialios sūpuoklių dainos. Sūpuokles Lietuvoje buvo įprasta daryti pavasarį. Jas įvairiose vietovėse įrengdavo skirtingu laiku: rytų, šiaurės ir vidurio Lietuvoje – per Velykas; vakarų, pietų, pietryčių Lietuvoje bei Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių salose) – per Užgavėnes; Šilutės apylinkėse bernai sūpynes padirbdavo Joninėms, o Gervėčiuose (Astravo r.) supdavosi „ant lentos“ F 44 F 45 per pusiaugavėnį. Vienur sūpynes nuimdavo tuojau po švenčių, kitur jos kabėdavo porą, trejetą savaičių ar net iki rudens, o būdavo ir taip, kad palikdavo kybot, kol pačios išgrius. Dažnai sūpuokles įrengdavo švenčių išvakarėse. Didžiausias sūpynių privalumas buvo galimybė įsisupti kuo aukščiau. Ir po vieną, ir poromis, o kartais net būriu (tuomet sūpynes įtaisydavo iš geležinių grandinių, o pažemyje padėdavo klojimo duris) supdavosi įvairaus amžiaus žmonės, dažniausiai – jaunimas (ypač merginos).
Pavasario laikotarpiu, kaip ir žiemos, būdavo lankomi kiemai. Išlikęs Velykų lalavimo paprotys: sakant oracijas ir dainuojant lalautojų dainas, šeimininkams buvo linkima gero derliaus, jaunoms merginoms – ištekėti.
Pavasarį daug dėmesio skirta pasėlių (ypač rugių, linų) lankymui. Nuo Jurginių būdavo pradedami lankyti rugių laukai. Į laukus būdavo nešami apeiginiai valgiai, klausomasi, ar jau dygsta rugiai. Rugiai lankyti ir prieš Šeštines („kryžiavose dienose“ – nuo pirmadienio iki trečiadienio), per Sekmines (kai kur – ir per Devintines), parugėse giedotos paruginės giesmės, rengtos apeiginės vaišės (sambariai). Laukų apėjimo ratu paprotys siekia labai senus laikus. Manoma, kad jis kilo iš magiško rato ritualų, turinčių užtikrinti gerą laukų derlių, išprašyti lietų, apsaugoti nuo sausros ir ledų. Senovės romėnai tai darydavo per tris pavasario šventes, senovės germanai rengdavo dideles vaikštynes aplink laukus, nešdami deivės Nerthus statulą.
Ypatingas dėmesys rodytas gyvuliams. Rūpintasi jų apsauga pirmo išginimo į ganyklą metu (mušdavo verba, aprūkydavo F 46), sveikata, gausa, pieningumu (prausdavo vandeniu per Velykas, varydavo per kiaušinius, liedavo vandeniu per Jurgines, vainikuodavo per Sekmines, Devintines ir pan.).
Pavasario švenčių apeigose ypač didelė reikšmė teikta vandeniui. Nusiprausimas tekančiu vandeniu Velykų rytą turėjęs užtikrinti sveikatą visiems metams, gyvulių nuprausimas – jų sveikumą, gražumą, gausą, šeimininko apliejimas – gerą derlių ir pan. Per Jurgines išgenant karves vanduo būdavo pilamas per sietą – kad padaugėtų pieno. Kad karvės būtų pieningos, šeimininkė apliedavo vandeniu pirmą dieną parginusį piemenį.
Tikėta, kad per didžiąsias pavasario ir vasaros šventes saulė šoka, šokinėja, supasi, mainosi ir pan. Šokančios saulės eidavę žiūrėti Velykų rytą. Ji šokanti ir per vasaros saulėgrįžą – savo „gimimo dieną“ (Jonines).
Ypatingos reikšmės pavasarį įgauna garsus dainavimas. Tikėta jo magine galia „prišaukti pavasarį“, gyvybę žadinančia, derlingumą užtikrinančia funkcija. Kad plačiau garsas sklistų, kad garsiau būtų, dainuota kur nors aukštai užsilipus (pvz., per Jurgines – ant tvoros), „judinant ranka gerklę“ F 47 F 48 V 29 (raliavimai, oliavimai – per Jurgines, Sekmines) ir pan. Pavasario apeiginių giesmių melodijose galima pastebėti tam tikras vyraujančias intonacijas, pvz., mažosios tercijos (ji skamba raliavimuose, V 30 sūpuoklinėse giesmėse, oliavimuose, V 29 kai kuriose paruginėse giesmėse ir kt.). Minėta intonacija tyrinėtojų laikoma savotišku pavasario-vasaros laikotarpio muzikiniu kodu (ji būdinga baltų-slavų kalendorinėms ir darbo dainoms), neretai vadinama „prašymo“, „meldimo“ ir pan. intonacija. Pavasario giesmėms ypač būdinga sinkopinė ritmo formulė eq (pirmą kartą ji „pasigirsta“ kai kuriose Užgavėnių pasivažinėjimo giesmėse, vėliau skamba gavėnios, sūpuoklinėse dainose, raliavimuose, ridavimuose, oliavimuose ir kt.).
Verbų sekmadienį F 113 F 114 prieš Velykas kiekvienas stengiasi anksčiau atsikelti ir kitą nuplakti, kartodamas tokius žodžius: „Ne aš plaku, verba plaka…“. Manoma, kad kadaise nuplaktasis atsidėkodavo dovanomis už tai, kad jį plaka ir tuo suteikia gyvybinės jėgos; vėliau už nuplakimą tikėdavosi margučio per Velykas. Plakdavo ir piemenis, kad bandą ganydami neužmigtų. Mušdavo blindės, žilvičio, kadagio, F 111 F 112 kartais – išsprogusio beržo šakelėmis. Tikėta verbos magiška galia. Kai rinkdavo verbai medį, taikydavo, kad būtų su daug pumpurų (kuo daugiau pumpurų – tuo daugiau metų gyvensi). Apie Raseinius, mušdami verba, sakydavo: „Liga, lauk! Sveikata, į vidų!“. Verbą žmonės laikydavo visus metus. F 62 F 67 F 68 Ja plakdavo ir aprūkydavo pirmąkart išgenamus gyvulius (per Jurgines) F 46, pirmąkart į laukus išeinantį artoją, jo arklius (jaučius). Vasarą, artėjant audrai, verba smilkydavo trobesius, kad griaustinis neįtrenktų.
Laikas nuo Verbų iki Velykų buvo pilnas visokių draudimų (pvz., vengta ką nors skolinti, nes nesiseks gyventi, susigadins karvių pienas; negalima austi – velnias uždusins; nevalia malti – vėjas stogus nudraskys); būrimų (pvz., Didįjį ketvirtadienį panelės stengdavosi perbėgti čigonui kelią, jei pasisekdavo – greitai ištekės; Didįjį penktadienį merginos statydavo prieš save veidrodį ir matydavo, už ko ištekės) bei magiškų veiksmų (pasimaudyk prieš Velykas – išnyks votys; Didįjį ketvirtadienį reikia nusiprausti, kad pasiliktum balta; reikia išprausti arklį, tai visada bus švarus ir sveikas; aplink Tverečių ketvirtadienį vadindavo „žaliuoju“ – nešdavo visokių žolynėlių iš girios, kad rugeliai gerai keltųsi, žaliuotų ir pan.). Didįjį šeštadienį piemuo stengdavosi pats pirmas pasisemti vandens, tada jo šeimininko bus riebūs gyvuliai ir piemuo bus nemiegalis (pirmas išgins bandą); kai pašventindavo vandenį, tai žmonės skubindavo semti: kas pirmesnis pasisems, tas pirmiau tais metais apsidirbs.
Žemaitijoje ir Aukštaitijoje užfiksuota „Silkės išvijimo“ („Silkės išplakimo“) apeiga, reiškianti gavėnios pabaigą. Šiaulių apylinkėse šią apeigą sudarė ištisas ciklas. Prieš Velykas „silkę“ (ilgoką lentgalį, kartais padarytą panašų į silkę) kaimo gatvėmis vilkdavo vaikai, plakdami ją ilgomis lazdyno ar karklo rykštėmis, pritardami tarškynėmis ir šaukdami: „Eik, silkele, iš namų, atneša Velykė margų kiaušinių!“. Po to prasidėdavo „Silkės išvarymo“ apeigos ir bažnyčios šventoriuje: pirmą dieną „silkę“ plakdami apeidavo aplink bažnyčią vienąkart, antrą dieną – dukart, trečią – triskart. Rietavo apylinkėse (Plungės r.), Kuršėnuose (Šiaulių r.), Skaudvilėje (Tauragės r.) ir Rokiškyje „silkę“ vilkdavo tik aplink bažnyčią. Skuode „Silkės išvarymu“ vadino patarnaujančių berniukų apibėgimą su barškaliukais aplink bažnyčią, kai jau net nebetempdavo ir nemušdavo lentos. Kai kur „silkę“ lydėdavo persirengėliai „žydai“. „Silkės“ vilkimas per kaimą tarsi „įrėmindavo“ gavėnios periodą: jį pradėdavo po Užgavėnių „Silkės į namus įsiprašymo“ apeiga, o užbaigdavo per Velykas „Silkės išprašymo“ apeiga. Aprašydamas pastarąją apeigą M.Valančius paminėjo, jog „silkę, kaipo jau nebereikalingą“, plakdavo žilvičiais – pavasarinės simbolikos atributais.
„Silkės išvarymui“ artimas „Kanapinskio išvarymas“, kuris kai kuriose vietovėse vykdavo Velykų rytą: „Tam reikalui surišamas kanapių pėdelis ir pusbernis apsižergęs išjoja į klampią vietą. Šeimos nariai išjojantį kuokomis muša sakydami: „Daugiau su savo pyragais negrįžk į mūsų namus, nes gausi su šluota ir kačerga (žarstekliu), ir dar uždarysime į kiaulių tvartą“. Grįžusį pusbernį pagerbia kaip didvyrį“ [Švėgždinis 1933: 333].
Velykų naktį visi eidavo į bažnyčią. Kai kur Žemaitijoje (Pievėnuose, Mažeikių r.) dar iki šiol gyvuoja savita velyknakčio persirengėlių tradicija: naktį prieš Velykas, kai budima bažnyčioje, „Kristaus karstą“ ir kryžių saugo „kareiviai“, o „velniai“ ir „žydai“ bando pavogti kryžių, krečia įvairias išdaigas (vandeniu aplieja snaudžiančias bobutes, pakiša po nosim amoniako ir pan.).Rytą žmonėms einant aplink bažnyčią, šie persirengėliai būtinai eina ar bėga į priešingą pusę (kai kur būtinai devynis kartus; be to, nešasi kopėčias, kirvį ir kūjį). Žemaitijoje tokie persirengėliai pasirodydavo ir antrą Velykų naktį – tuomet jie lankydami žmones „kiaušiniaudavo“. Panašus paprotys XIX a. pabaigoje gyvavo ir Veliuonoje (Jurbarko r.): „Per Velykas pakiemiais su dūda, smuiku ir kanklėmis eidavo Velykų karsto bažnyčioje sargai“ [Juška 1955: 413]. Velyknakčio persirengėlių seniau būta ir Aukštaitijoje.
Velykų rytą visi skubėdavo iš bažnyčios namo (lenktyniaudavo raiti, važiuoti ir pėsti), tikėdami, kad kas pirmiau pareis, to javai geriau augsią, pirmas nudirbsiąs laukų darbus, visur bus pirmas („dar ir dabar pasilenktyniuoja, suardo ir vežimus, ir tada lieka paskiausias“; [LTA 374/1468a]). Velykų dieną tikėta magiška vandens galia: reikia dar saulei netekėjus parsinešti tekančio vandens ir praustis, tada visus metus nesirgsi; jei per prisikėlimą nusimaudysi tekančiame vandenyje – per visus metus būsi sveikas; ūkininką laistydavo vandeniu – bus geri linai; kas antrą dieną pirmiau atsikels ir aplaistys miegančius, tas daug kiaušinių tą dieną išritins. Velykų antrą dieną visi stengiasi anksčiau atsikelti ir aplieti vandeniu begulinčius namiškius – kuriuos apliejo, tie bus per visus metus miegaliai ir pan.
Velykų rytą žmonės anksti keldavosi ir eidavo žiūrėti, kaip saulė šoka. Sakydavo, kad ji patekėdama šokinėja, supasi (triskart pašokėja aukštyn ir žemyn), mainosi įvairiomis spalvomis (žalia, melsva pasidaro – „negalima atsižiūrėti“). Sakydavo, kad per Velykas, kai visi žmonės linksmi, tai net ir saulė iš to smagumo šokinėja: kilsu, kilsu. Velykų rytą valgant nepamirštamos ir mirusiųjų vėlės: reikia valgant nupilti tris šaukštus po stalu.
Kiaušiniai (margučiai) jau yra tapę Velykų simboliu. F 42 F 63 F 64 F 65 Visose žemdirbių tautose jie simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, atsinaujinimą. Buvo tikima, kad kiaušinis galįs perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, pagelbėti nuo nevaisingumo ir pan. Velykų margučiai išlaikė archajišką Kosminio kiaušinio (gyvybės pradžios davėjo) vaizdinį. Paprotys dažyti kiaušinius kilęs iš labai senų laikų. Anksčiau jie buvo dažomi ne tiek dėl grožio, kiek suteikiant simbolinę, maginę prasmę. Dažniausiai būdavo dažoma raudona, juoda, rusva, žalsva ir gelsva spalvomis. Raudona simbolizavo gyvybę, vaisingumą, šilumą, žalia – pavasario žalumą, javų želmenis ir pan. Margučių raštai (ornamentai): saulutės, žvaigždutės, eglutės, žalčiukai ir kt. taip pat turėjo simbolinę prasmę. F 63 F 64 Iki šių dienų išlikęs Velykų paprotys – daužyti ir ridenti kiaušinius. F 43 F 50 F 51 F 117 Kadaise, matyt, tikėta daužimo, mušimo(si) magine galia, būtina gamtai prisikelti. Būdavo sakoma: kieno drūtesnis kiaušinis, to gyvenimas ilgesnis. Vaikams kiaušinius esą padeda Velykė (Velykų bobutė). Dovanotam kiaušiniui buvo skiriama nepaprastai didelė reikšmė. Jis turėjęs suteikti žmogui sveikatos, pilnatvės ir visokio gėrio.
Su papročiu dovanoti kiaušinius susijusi sena lalavimo apeiga. Tai velykinis kiemų lankymas su dainomis-palinkėjimais (jis žinomas ir per kitas kalendorines šventes), šiuo metu dar išlikęs pietų ir rytų Dzūkijoje. V 38 Kai kuriose vietovėse dar užfiksuota tradicija keisti lalautojų išvaizdą, kad jų nepažintų. Pavyzdžiui, Punsko apylinkėse (dab. Lenkija) lalautojai eidavo persirengę, išsipaišę, prisiklijavę ūsus, užsidėję šiaudines skrybėles ir užsimetę išverstus kailinius, kartais prisikabinę medinius kardus. Skirtingos lalautojų grupės stengdavosi nesusitikti, o susitikusios pešdavosi. Kartais lalautojus, ypač Aukštaitijoje, kviesdavo į vidų pasivaišinti, o Plokščių (Šakių r.) ir Pažėrų (Kauno r.) apylinkių lalautojai, užėję į trobą, dar ir pašokdavo.
Kiaušiniauti pirmą Velykų dieną eidavo vaikai. Atėję jie įsikišdavo pirštą į burną. Tai pamačiusios, šeimininkės turėdavo duoti kiaušinių. Sakydavo nedideles oracijas: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo ne dėl manęs vieno, ale ir dėl viso svieto. Anoj pusėj upės gandras betupįs, sparnu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėk, į karzinką man įdėk“ [LTA 1477(43)]. F 52
Velykų metu buvo ypač paplitęs supimosi sūpynėmis paprotys. Supimasis, giedant sūpuoklines giesmes, turėjęs pagerinti javų, ypač linų, augimą.
Antros Velykų dienos rytą kaimo bendruomenę apeidavo „apvelykautojai“, kurie žadindavo miegalius mušdami išsprogusiomis beržo šakelėmis (jas slapta prieš tai per kelias savaites išsprogdindavo, „mat velykauti buvo galima tik su išsprogusiomis beržų šakelėmis“). Žemaitijoje (Skuodo r.) tokie „apvelykautojai“ primindavo apsilankančių persirengėlių procesiją: jie pasipuošdavo įvairių spalvų skrybėlėmis, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais, nešdavosi išsprogdintas nemažas beržų rykšteles. Su savim būdavo pasiėmę armonikas, būgnus ir kitus instrumentus. Stengdavosi per kaimą eiti kuo anksčiau, kad užtiktų dar neatsikėlusius kaimynus. Tuomet „<…> nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas šaukdami: „Velykos, duokit margučių!“ Tokiems miegaliams tekdavo išsipirkti margučiais ir nekviestus svečius vaišinti. Kada pliekėjai negalėdavo patekti į trobą, tai įlįsdavo pro kokį netikėtą plyšį. Jei negalėdavo patekti, o būdavo kiauras stogas, įlipdavo pro kiaurą stogą“ [Kudirka 1992: 69]. Šis paprotys artimas visoje Lietuvoje paplitusiai tradicijai Verbų sekmadienį mušti dar miegančius verbomis linkint sveikatos.
Velykų būrimus atlikdavo dažniausiai judėdami ratu. Norėdami paveldėti kokio nors žmogaus turtus, apjodavo ratu kaimą arba, Velykų procesijai einant aplink bažnyčią, triskart eidavo į priešingą pusę ir sakydavo užkalbėjimą. Priešinga procesijai kryptimi eidavo ir kitu tikslu – norėdami kam nors pakenkti. Trokšdami apsisaugoti nuo ugnies, žmonės Velykų rytą nešdavo aplink trobesius šventintą ugnį, vaiko pirmą Velykų dieną kiaušiniaujant gautą kiaušinį. Salake (Zarasų r.) Velykų rytą pasiimdavo naują puodą su druska ir apnešdavo aplink visas trobas – tada druska įgaudavo gydomųjų savybių, ja gydydavo gyvulius.
Apeiginės giesmės lydėjo du svarbius Velykų papročius – lalavimą ir supimąsi. Velykinis kiemų lankymo paprotys, giedant tam skirtas lalavimo giesmes – lalavimus (jos vadintos įvairiai: lalynka, zeliotna, zeletunka, zakletunka, grūšełė ir pan.), buvo vyrų užsiėmimas, o supimasis ir sūpuoklinių giesmių giedojimas – dažniausiai moterų. Manoma, kad anksčiau lalaudavo tik jauni nevedę vyrai. Jų apsilankymas turėjęs užtikrinti sėkmę ūkyje, vedybinio amžiaus merginų ištekėjimą.
Lalavimo papročiui būdinga tam tikra trijų dalių struktūra: 1) leidimo lalauti prašymas, 2) linkėjimas (apeiginis tekstas), 3) dovanų prašymas-reikalavimas. Visų pirma pasiprašoma lalauti („Gaspadorėli, norim namelius palinksminti!“; „Tėveli tėveli, pazvalyk pavasalyc namelių!“ ir pan.). Jei leisdavo, tai pagiedodavo šventą giesmę „Linksmą dieną“ V 32 V 34 (dažniausiai – tik kelis jos posmus), tada sakydavo oraciją, pvz., „Sveika, Mariute, <…> atėjom mes, lalaunykai, kad tave palinksmintum. Kad tau Dievulis duotų saldų miegelį, kad tu susapnuotai savo bernelį, katras auga vienas pas savo tėvelį. Tai nušėrė jis tau juodbėrį žirgelį, atneš tau gražų aukso žiedelį, užmaus tau ant baltų rankelių <…>“ [Praniūnų k., Alytaus vlsč.; LTA 1421(34)]. Po to paprastai prašoma (arba ir neprašius sulaukiama) dovanų. Pasitaikydavo ir tokių šeimininkų, kurie nieko neduodavo. Tokiems ką nors juokingo padainuodavo (pvz., Prienų r. giedodavo Velykų giesmės parodiją „Šyvas arklys, baltos kojos“ N 8) arba pasakydavo, pvz.: „Kad jūsų vištų šiknos užaugtų, per amžius nedėtų, o vištukus jūs patys ištupėtut“ [Balys 1993: 143] ir pan. Apie Tverečių sakyta, kad lalaunykams reikia duot kiaušinių, nes „kai lazdą paliks, tai vilkais neatsiginsi tais metais“. Kur yra jaunų merginų, dainuojamas lalavimas, kuriame linkima ištekėti, pvz., „Oi, ant dvarelio stov žalia grūšełė“. Už šį lalavimą turėdavo duoti kiaušinių papildomai.
Dažnai lalaunykai eidavo arba su smuiku, arba su armonika, cimbolais, V 35 V 36 kartais vaikščiodavo ir smuikininkas, ir armoškininkas. Be muzikantų, lalaunykų grupėje būdavo ir apeigos vadovas – pravadyrius (tas, kuris prie lango prašydavo leidimo lalauti, sakydavo oraciją, pradėdavo giedoti), taip pat maišo nešiotojas, gėrikas.
Lalavimo giesmės Lietuvoje išlikusios netolygiai. Lalavimai, skirti šeimininkui pagarbinti, jo ūkiui apgiedoti, užrašyti Mažojoje Lietuvoje ir Veliuonos apylinkėse (jų tėra tik 3, visi skelbti XIX a. pab. dainų rinkiniuose). Jiems būdingas refrenas ei lalo. V 37 Panašūs refrenai būdingi ir baltarusių (lalym-lalym-lalym, gej, lolam) bei lenkų (łołum) šio žanro dainoms. Refreno su lal- šaknimi kilmę tyrinėtojai aiškina įvairiai. Šis refrenas galėjo būti maginė formulė, kurios semantika siejosi su triukšmu. A 25
Daugiausia lalavimų užrašyta pietų ir rytų Dzūkijoje. Šio regiono lalavimams būdinga vestuvinė tematika (vainiko nukalimas, vainiko arba žiedo skendimas ir gelbėjimas ir kt.), jie dainuoti netekėjusioms merginoms, linkint greičiau ištekėti. V 39 Būdingi priedainiai: „vynelis vyno žaliasai“, „vynelis mano žaliausias“, „vynas vynas, vynas žaliausias“. A 26 V 33 Jie panašūs į baltarusių priedainius: „da vyno ž vyno zialionae“, „zialion javar, zialiony“, V 36 „zialiona jolka, zialiona“ ir pan. Manoma, kad lalavimuose minimas žalias vynas laikytinas ne gėrimu, bet vyno medžiu (vinograd) – augalų derlingumo, gausos, kartu ir vedybinio gyvenimo simboliu. Pietų Dzūkijoje lalavimas dažniausiai vadintas grūšele (minėtoje teritorijoje paplitęs poetinis tekstas „Vidury dvaro žydzi grūšełė“). Įdomu, kad jo melodija artima vienam iš advento ir Kalėdų giesmių melodinių tipų – „Grįskime, mergos“.Rytų dzūkų lalavimams būdinga labiau akcentuota, greitesnio tempo, neretai – siauresnės apimties melodija, pvz., „Ir atskrido du karveliai“, „Šitam dvari graži pana“ ir kt.
Pastaruoju metu lalavimo paprotys dar gyvuoja rytų ir pietų Dzūkijoje. A 28 V 38 Aišku, jis gerokai pakito, iš apeiginio pamažu tapo pramoginiu. Pradėjo lalauti ir vedę vyrai, taip pat moterys ir merginos, o neretai – net vienos moterys. Šis reliktinis baltų-slavų paprotys iki šiol ypač gyvybingas daugiakalbėse rytų Lietuvos teritorijose (čia gali būti lalaujama lietuviškai, lenkiškai arba gudiškai). V 36 A 29 A 27
Kitas būtinas Velykų paprotys – supimasis sūpuoklėse. F 57 F 60 F 61 Supantis buvo stengiamasi pakilti kuo aukščiau, nes nuo to priklausė ateinančių metų derlius – linų ar javų vešlumas. Merginos supdavosi, kad lengvai ir gerai ištekėtų, kad būtų sveikos. V 44 Supimasis buvo suprantamas kaip naudą nešantis, vaisingumą, sveikatą ir gerą derlių užtikrinantis veiksmas. Ir būtinai – bendruomeninis veiksmas. Tai atspindi daugelis etnografinių aprašų, pvz., „Sūpuoklasne sulipdavo ligi 8 mergiočių. Lipa į sūpuokles tiek žmonių, kiek lenda, o kai nebūna, sustoja ir 1, ir 4 į sūpuokles. Kai gieda, tada nesisupa, bet stovi „un vikšnas“ (taip vadino sūpuoklių apačią – medį, ant kurio stovi giesmininkės) ir gieda sūpuoklines giesmes. Tankiausiai gieda mergiotes, bet kaip kadu pamačyja ir ištekėjusios bobos. Vyrai negieda. Supdavosi per šventas dienas ir, jeigu yra laiko, prietemėj nueina pasisupt. Sūpuoklinių (giesmių) kitur negalima giedoti ir niekur negieda, kaip supantis. „Kad nebus sūpaklių, tai kur tada susirinksi!“ Rinkdavosi prie sūpuoklių visas kaimas ir vaikai, bet dažniausiai jaunimas: berniokai ir mergos.“ (Adutiškis, Švenčionių r. [LTR 2238 (8)]).
Už supimą neretai būdavo atsilyginama margučiais. Pasvalio rajone susirinkęs pasisupti jaunimas atsinešdavo po tris kiaušinius kiemo šeimininkui. Atlyginimas už sūpuoklių įrengimą ir supimą apdainuojamas šiaurės ir rytų Lietuvoje bei Latvijoje. Dainomis buvo garbstomi supimosi veiksmą palaikantys ir pašiepiami į jį neįsitraukiantys: „Kas man supa – tam pyragas, e kas stovi – tam botagas, kas man supa – velykinis, e kas stovi – akmeninis“ ir pan. A 30
Atlyginti buvo už ką, nes paprastai supėjai įsiūbuodavo labai aukštai. Sakydavo, kad „berniukai kap užmeta – čiut nenusviedžia“ V 42 (Adutiškio ap., Švenčionių r., [LTR 4471]), „mergos įsistojį, andaroką prijuoste apačioje surišį, kad neišpūstų vėjas, pavaruodavo kuo smarkiau ir kuo aukščiau“ (Vėžionių ap., Birštono r., [ES 83 II]). Labai šauniais buvo laikomi tie, kurie nebijojo suptis taip aukštai, kad net aplink aplėkdavo. Ir lietuvių, ir latvių dainose prašoma išsupti lig medžių viršūnių, o estų dainose – net iki dangaus. F 59
Supimosi motyvas, dažniausiai prasidedantis prašymu „Supkit meskit“, įvairiai plėtojamas, siejant erdvę „aukščiau medžių“ ir su mitinėmis realijomis. Šia tematika pagrįstus dainų tekstus gana sunku suderinti su mums įprasta kasdienės kalbos logika. Jų keistumą lemia amžių nugludinta išmonė. Pavyzdžiui, rytų Lietuvoje paplitusiose sūpuoklių dainose apdainuojama mergelė, prašanti supti ją jauną tam, kad užvystų aukštą kalną, žalią girią, o joje – ąžuolalį, šiojo lapai nubyrėjo, per upelį nutekėjo ir t. t. A 31 N 10 Įvairiuose teksto variantuose nusakoma, kad sūpuoklėmis reikia pasiekti aukštą ir tolimą erdvę. Ryškiausios dainose minimos mitinės realijos – kalnas, giria, ąžuolas, vanduo – gali būti siejamos su visatos kūrimo, gyvybės pradžios vaizdu, išreiškiančiu realaus ir anapusinio pasaulių gretinimą. Galbūt šitaip dainų tekstuose „užprogramuota“ sakralinė supimosi apeigos paskirtis? Galbūt tas ryšys su įsivaizduojamu kitu, kažkur toli esančiu pasauliu, ir slepia tikėjimą magiška supimosi galia?
Beje, vanduo, kalnas, medis – ne tik dainose atspindimos dviejų sferų sandūros simboliai, jie neretai tapdavo ir apeigai pasirenkamos realios „sakralinės“ erdvės dalimi. Įtaisant sūpuokles lauke, ieškota aukštesnės vietos, ryškesnio medžio ir pan. V 44 V 42 O susidūrimas su dviejų pasaulių riba supimosi apeigoje dažnai tapdavo realybe. Pasakojama, kad kartais visas linksmumas, nuo sūpuoklių nukritus, baigdavosi mirtimi. Tik maginė supimosi veiksmo galia, suvokiama galbūt pasąmonėje, skatino įveikiant baimę suptis kuo aukščiau. O dviejų pasaulių sandūros ir gyvybės pradžios tema sūpuoklių dainose galėjusi būti vienu svarbiausių teksto rutuliojimo impulsų. Žinoma, tai tik vienas iš sūpuoklių dainų tekstų semantikos aspektų. Aiškinant įvairių sūpuoklių dainų vaizdinių prasmę, nemažiau svarbūs yra apeiginių niuansų skirtumai. Iš dainų tematikos matyti, kad vienos jų labiau susijusios su pačia supimosi apeiga, kitos – su vedybų tematika ir erotiniais motyvais.
Supimosi metu buvo bendrauta ne tik supantis, pokštaujant, šnekantis, bet ir dainuojant, šokant. Dainavimas supantis padėdavęs smarkiau įsisupti ar linksmindavęs susirinkusius prie sūpuoklių. Daugiausia sūpuoklinių dainų užrašyta šiaurės ir rytų Lietuvoje: Švenčionių, Ignalinos, Alytaus, Zarasų, Biržų bei Baltarusijos Astravo ir Breslaujos rajonuose. Dainas įvairiose vietovėse dainuodavo per skirtingas šventes. Sūpuoklinių dainų repertuaras priklausė nuo švenčių pobūdžio. Alytaus ir Astravo rajonuose buvo supamasi ir giedama per Užgavėnes ar pusiaugavėnį (dainas „To to to, stovė oželis“, „U čia čia, u lia lia“ dainuodavo vaikams arba patys vaikai, o padėdavo juos supdavę suaugusieji).
Kiekviename kaime buvo įprasta mokėti kelias įvairios tematikos sūpuoklių dainas, arba giesmes. Populiariausios, labiausiai paplitusios ir bene ilgiausiai dainininkių atmintyje išsilaikiusios yra šios: „Supkit meskit, mani jaunų“, „Kas man supa – sūpakłėłės“ A30 N 9 , „Vilkas kalałį papjovė“, V 65 A 32 „Tyki dienełė, be vėjo“, „Tu vanagėli, aštrianagėli“ V 51, „Lylia lyliavo, bernai gyliavo“, A 33 „Sprogsta beržas ant marelių“. A 34
Dažnai kelios skirtingo teksto giesmės buvo giedamos viena gaida (melodija). Be lietuviškų, buvo giedamos ir „gudiškomis“ vadintos giesmės: „У полi верба развiвалася“, „Мещанi шаблi перабераiць“, „Усопнiте высоко“ ir kt. (Adutiškio apylinkėse ir Breslaujos rajono lietuvių kaimuose). Rytų Lietuvoje tos pačios giesmės buvo atliekamos ir lietuviškai, pvz., „Lauki verba rasišakaja“, „Užmeskit mani aukščiausiai“ ir kt.
Prie sūpuoklių dainuota ir per kitas pavasario šventes: Jurgines („Юрья‚ добрый вечер“) bei Jonines („Tur Onutė tris brolelius“, „Oi, ant kalno sūpuokłėłė“), vis dėlto labiausiai sūpuoklių giesmės giedotos per Velykas. Būtent Velykų giesmes galime vadinti tikrosiomis, būdingomis sūpuoklių giesmėmis, glaudžiai susijusiomis su supimosi apeiga.
Giedodavo dažniausiai merginos (rečiau – vaikai, jaunimas). Vienur giedodavo besisupančios merginos, kitur – tos, kurios padėdavo suptis. Dainuota ir nesisupant, tik stovint sūpuoklėse. Sūpuoklių giesmės buvo giedamos garsiai. Net dainuojant ne lauke, jos turėdavo skambėti labai aiškiai – taip, kad net klojimai skambėdavo. Mergos ne tik giedodavo, bet ir rėkaudavo. Tai sieja rytų Lietuvos sūpuoklių dainas su tradicinėmis baltarusių ir rusų „vesniankomis“, skirtomis prišaukti pavasarį. Kitas svarbus sūpuoklių dainų bruožas – vienbalsiškumas. Nors ir vienbalsės, sūpuoklių dainos buvo dainuojamos būriais, todėl joms būdinga heterofonija. Be vienbalsių dainų, yra užrašyta ir sūpuoklių sutartinių giesmių. Sūpuoklinės sutartinės buvo giedamos tik velykinio supimosi metu. Jas giedodavo žiūrovai. Šioms sutartinėms būdingas humoras, lengva pajuoka. Besisupantieji vadinami „molio stukais“, „pelų maišais“, „bieso vaikais“ ir pan.
Sūpuoklių giesmės skiriasi savo tematika, charakteriu, atlikimu. Sutartinės yra fragmentiškos, humoristinio atspalvio ir atliekamos dažniausiai dvejiniu būdu, o ištisinėse sūpuoklių giesmėse tematika daug platesnė: pradedant įvairiais personažais (Velykėlė raduolėlė, vanagėlis, vilkas A 32 ir kt.) ir baigiant pačios funkcijos – linų augimo skatinimo – įteisinimu, pvz., „Kas pakorė sūpuoklėles, to lineliai šilkeliuosun, kas nekorė sūpuoklėlių, to lineliai žagaruosun“. Muzikos požiūriu šios dainos taip pat nevienalytės, jų melodijos susijusios su šiaurės ir rytų Lietuvos dainavimo tradicijomis bei giminingos kitų pavasario (kartais ir viso kalendorinio ciklo) švenčių apeiginių dainų melodikai.
Sūpuoklių giesmių ryšį su apeiga pabrėžia joms būdingi priedainiai („Oi liuli liuli“, „Ūčia lylia lyliutėlia“ ir pan.) bei ypač seną giesmių kilmę rodantys, gale frazės ar visos giesmės pasitaikantys šūksniai „ūčia!“. Dar vienas svarbus apeiginis momentas yra sūpuoklių dainoms galiojęs tabu: jaunesnės mergaitės, išmokdavusios šias dainas iš kaimo merginų ar moterų, ar vaikai, perimdavę jas supdamiesi namuose iš tėvų, žinojo, kad sūpuoklių giesmės giedamos tik supantis:„Sūpuoklinių kitur negalima ir niekur negieda, kaip supantis“ (Adutiškio ap., Švenčionių r. [LTR 2238]). Tai nulėmė šių giesmių savitumą ir konservatyvumą.
Saviti sūpuoklių dainų tekstai ir aiškiomis formulėmis bei sūpuokliniu ritmu pagrįstos melodijos siejasi su magija ir senovės lietuvių pasaulėvaizda. Dėl glaudaus ryšio su apeiga šios dainos laikomos vienomis iš seniausių lietuvių dainų. Dėl paprastų melodijų, būdingo ritmo ir nesudėtingų tekstų daugelį sūpuoklių dainų gana lengva įsiminti, tad ir šiandien pravartu būtų jų pasimokyti bei, tęsiant amžių patikrintas tradicijas, per pavasario šventes pagyvinti gražų supimosi paprotį. F 60 F 61 F 66
Po asketiško gavėnios periodo šokius jaunimas daugiausia pradėdavo antrą Velykų dieną (kaip ir antrą Kalėdų dieną). Aukštaičiai, ypač gyvenantys gatviniuose kaimuose, kartais jau pirmos dienos vakare dainuodavo ir šokdavo. Šie papročiai – liekana senųjų apeigų, paminėtų dar XVI a. šaltiniuose: pasak M.Stribirgo, lietuvių valstiečiai per Velykas kurdavo laužus, šokdavo ratelius ir dainuodavo.
Šiam laikotarpiui priskirtina ir prieš Velykas atliekama pavasario sutikimo choreografija. Jos paskirtis – pajusti ryšį su atgimstančia gamta ją žadinant (šokinėjant, plojant rankomis, ritinėjantis, verčiantis kūlio, supantis ir t. t.), liečiant (šokant bei atliekant kitus veiksmus basomis, išsirengus) ir imituojant (toteminiai judesiai). Tokie veiksmai kai kur pasirodydavo jau per Krikštus ir Užgavėnes, o nuo Velykų jie buvo nuolat kartojami ir tęsiami, kol suvešėdavo gamta.
XIX a. duomenimis, pavasario sutikimo ritualą kovo pabaigoje atlikdavo tik merginos: lengvai apsirengusios ir basos, jos bėgdavo per kaimą į rytus pasitikti saulėtekio ir grįždamos skelbdavo pavasario atėjimą – šokdamos, ratuodamos, plodamos rankomis. Šį ritualą T. Narbutas siejo su M. Stryjkowskio ir J. Lasicijaus (Lasickio) aprašytomis apeigomis, skirtomis dievui Pergrubijui, kuris išvarydavęs žiemą.
Kai kuriems pavasario sutikimo šokiams bei kitiems veiksmams būdingi parskrendančių paukščių simboliai, reiškiantys gyvybės atsiradimą (prisiminkime tikėjimą, kad vaikus atneša gandras). Merginų šokyje „Kielytė“(arba „Ledspira“) pamėgdžiojami kielės judesiai. Šokdamos „Ledspirą“ Alsėdžių apylinkėse (Plungės r.) per Blovieščius, kovo 25 d. (t. y. tuo metu, kai kielė, pasak žmonių, „išspirdavo ledus iš upių“), merginos, užsikišusios sijono kraštus už juostos, visaip straksėdavo, patūpčiodamos ir pasikraipydamos viena prieš kitą kaip kielės. Merginos šokdavo lauke prie sūpuoklių, lengvai apsirengusios (nors oras tuo laiku galėjo būti dar šaltas), o jei būdavo pradžiūvę – basos. Simno apylinkėje (Alytaus r.) merginos šokį „Kielytė“ pradėdavo šokti nuo Velykų. Šiam šokiui taip pat būdingi panašūs judesiai (pabėgėjimai, stabtelėjimai, tūptelėjimai, pasikraipymai), nors šokio struktūra griežtesnė, mažiau improvizacijos. Abiejų šokių melodijos yra instrumentinės prigimties, labai panašios, o poetinis tekstas – humoristinis, turintis individualios kūrybos bruožų.
Pavasario choreografijoje svarbus dar vieno parskrendančio paukščio – gandro (gužučio, starkaus) – įvaizdis. XIX a. pradžioje per Blovieščių šventę gyvavo „sterkavimo“ paprotys: tą dieną lankant kaimynus ir vaikščiojant iš vienų namų į kitus, buvo imituojami gandro judesiai: „<…> tuose vaikščiojimuose reikia užsilaikyti taip, kad neitum smarkiai, bet pamažu, mėgdžiodamas gandrą, ir tas būtent vadinasi „sterkavimu“ arba „gandravimu“ [Jucevičius 1959: 227]. Aukštaitijoje buvo paplitęs vaikų ratelis „Garnys“, kurį šokant imituojami gandro judesiai – kaklo tiesimas, lesimas, skridimas ir pan. Šis ratelis greičiausiai taip pat priklausė pavasario papročiams, galbūt netgi yra minėto „sterkavimo“ liekana.
Piemenys, pirmąkart pamatę gandrą, virsdavo kūlio per galvą – kad gyvuliai geriau ganytųsi ir piemenys greitesni būtų. Kartais virsti kūlio vaikams liepdavo tėvai, kad būtų greitesni. Šis veiksmas, kaip ir ritinėjimasis, voliojimasis daugelyje tautų buvo suvokiamas kaip vaisingumą skatinanti magijos priemonė. Taip pat buvo elgiamasi išgirdus pirmąjį griaustinį. Gandras, kaip ir pirmąkart po žiemos užgriaudėjęs griaustinis, buvo tam tikras gamtos atgimimo ženklas.
Pavasario sutikimo etnochoreografijoje randame ir gegutės(gegužės) simboliką. L.A.Jucevičius XIX a. viduryje aprašė šokį „Gegužėlė“, matytą šokant jaunimo suėjime trečiąją Velykų dieną (Šiaulių apskrityje, Vaiguvos ir Kuršėnų parapijose). Viduryje sodindavo gražiausią sodžiaus mergelę užrištomis akimis, o aplink visi šokdavo. Pašokus vyrai prieidavo prie mergelės, paimdavo už rankos ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, kukū! / Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“. Mergina bandydavo iš balso atspėti labiausiai jai patinkančius tris bernelius, po to atsirišusi akis visą dieną su jais šokdavo. Pasikeitę dovanomis, vėliau vieni kitus vadindavo broleliais ir sesute (Jucevičius 1959: 544). Tokio pat veiksmo, bet labiau išplėtoto poetinio teksto šokis „Gegužė“ buvo užrašytas 1966 m. Radviliškyje.
Pavasario sutikimo apeigoms priskirtini ir kiti šokiai, kuriuose minimi parskrendantys paukščiai („Blezdingėlė“), amžinai žaliuojantys ar anksčiausiai sprogstantys augalai („Kadugys“, „Žilvitis“).
Savitas velykinis lalautojų ratelis „Grūšelė“, užrašytas Dzūkijoje – Merkinės apylinkėje (Varėnos r.) ir Kalvių kaime (Trakų r.). Atėję pas merginą į namus, lalautojai sukdavosi apie ją ratu ir dainuodavo lalynką „O tai ant kalnelio stovėjo grūšelė“. Poetinį tekstą iliustruodavo judesiais: Merkinės apylinkėje, kai būdavo dainuojama apie tris vainikus, vyriausias lalautojas merginai ant galvos paeiliui uždėdavo tris žilvičio vainikus; Kalvių kaime, kiekvienąkart paminėjus vainiką, būdavo suformuojamas papildomas šokėjų ratas, kol susidarydavo trys koncentriniai ratai V 40. Pasak pateikėjų, šia apeiga merginoms buvo linkima greičiau ištekėti.
Daugumos kitų pavasario sutikimo šokių choreografinis piešinys taip pat yra ratas. Dalis jų pasižymi vėlyvosios (XIX a. pab.–XX a. pr.) kūrybos bruožais: „Ateis, ateis pavasarėlis“, „Jau pavasaris išaušo“, „Linksmumas gražumas“, „Pavasarėlis“ ir kt. Betgi ir šių ratelių choreografija atitinka vasaros ciklo šokių leksiką, kilusią iš vaisingumo skatinimo magijos: sukamasi bendru ratu (arba dviem ratais priešingomis kryptimis), paskui porose susikabinama už parankių ir sukamasi į vieną ir į kitą pusę arba pinamas „žilvitis“.
Per Velykas buvo žaidžiami ir žaidimai, turintys sąsajų su žiemos ciklu. Sudeikiuose (Utenos r.) vaikai žaisdavo žaidimą „Kepu kepu bandeles“, kurio veiksmas (gaudymas bėgant aplink suolelį, ant kurio padėta bandelė su kiaušiniu) primena advento ir gavėnios žaidimus „Sietai“, „Katė“, „Pelė“. Tačiau žaidimas akivaizdžiai priklauso pavasario papročiams, nes jame naudojami margučiai – pavasario švenčių atributai. Kito Velykų žaidimo „Rovė ridiką“, kurį M.Valančius aprašė kaip velykinį, veiksmas taip pat analogiškas žiemos žaidimams – žaidėjai pervedami iš vienos grupės į kitą. Šiems žaidimams būdingi priešpriešos veiksmai, pagrįsti tam tikrais iniciaciniais išbandymais. Per Velykas žaistas jaunimo žaidimas „Spausti sūrį“ turi net kankinimo elementų: susitarę visi supuldavo prie pralaimėjusiojo, parversdavo jį žemėn ir užguldavo. Jei žaidėjų būdavo nedaug, dėl didesnio svorio pasišaukdavo ir senesnius žmones. Žaidimo veiksmas panašus į advento žaidimų „Genys“, „Garnys“, „Vilkas ir avys“.
Pagal choreografijos požymius matyti, kad Velykos – dvilypė šventė, turinti ir vasaros, ir žiemos ciklų požymių. Savo dvilypumu ši šventė panaši į Užgavėnes, nes joje susipina keli sluoksniai: 1) inertiškas žiemos ciklo papročių tęsinys ar praėjusio periodo užbaigimas; 2) šilumos, vasaros kvietimas bei vaisingumo, gyvybingumo skatinimas; 3) iniciaciniai vestuvinės tematikos motyvai.
Velykų naktį Lietuvoje XIX ir XX amžiuje buvo paprotys sergėti per naktį Kristaus karstą. Jaunuoliai apsirengdavo kareiviais, apsiginkluodavo kalavijais, šautuvais. Vyresnysis kas valandą mušdavo būgną – tai būdavo ženklas keistis sargybai. Velykų rytą žmonėms einant aplink bažnyčią, tie jaunuoliai, susirikiavę į eiles, kas kartas šaudydavo (sakydavo, kad Velykų naktį reikia iššauti – tai savo „neprietelius“ atmuši; seniau naktį bažnyčios šventoriuj šaudydavo ir mušdavo būgnus). XIX a. pabaigoje persirengėliai Velykų rytą pūsdavo triūbas, tarškindavo medines tarškynes. Raseinių apskrityje apie 1870 m. tokie persirengėliai vaikščiodavo po bažnyčią ir pliauškindavo botagais, grodavo ožragiu, lamzdeliais ir kt. Taip buvo žadinamos snaudžiančios moterys. Ryte, procesijai einant aplink bažnyčią, jie triukšmaudami eidavo priešingon pusėn.
Prieš Velykas (Didžiąją savaitę)prie bažnyčiųdaug kurLietuvoje (pvz.,Suvalkijoje, Višakio Rūdos bažnyčios šventoriuje) pastatydavo būgnus – katilus ir mušdavo. F 53 Muzikantas Petras Lapienė pasakojo, kad Biržų krašte Didįjį Penktadienį ir Šeštadienį „vieno metro skersmens katiląišnešdavo ant šventoriaus ir mušdavo“. Manoma, kad katilaiį Lietuvą pateko karų su turkais ir švedais metu – kaip karo grobis (beje, toks trofėjinis katilas yra Vilniuje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje F 118), nors tokius būgnus mokėjo gaminti ir Lietuvoje. Būgnai (katilai, litaurai) buvo naudojami ne tik prieš Velykas, bet ir Velykų rytą (per Prisikėlimą), Dievo Kūno procesijos metu. Didesnėse parapijose būdavo du katilai – vienas didesnis, kitas mažesnis. Per procesijas katilus nešdavo neštuvais ir visą laiką mušdavo. Atkreiptinas dėmesys į aptarto papročio ryšį su senųjų civilizacijų tradicijomis: Mesopotamijoje būgnu, vadinamu baubiančiu jaučiu, buvo žadinamas šumerų dievas Ea, Graikijoje būgnai buvo naudojami per dionisijas [Vyčinas 2001: 162].
Būgnai būdavo mušami ir per kitas pavasario šventes. Būgno garsais per „kryžiavas dienas“ (pirmadienis, antradienis ir trečiadienis prieš Šeštines) ir per Šeštines (Baisogaloje, Šeduvos ap.) žmonėsbūdavo kviečiami melstis po kryžiais. Kaip pasakojo Mykolas Paliulis iš Vabalninko, Biržų aps., „<…> dar saulei netekėjus pradėdavom. Tik žmonės atsikels, tuoj būbiną mušdavo. Namie pasilikdavo tik gaspadinės pusryčių virti. Aš vis būbiną mušdavau. Ant pečiaus jau iš vakaro užsinešdavau būbiną. Jis išdžiūdavo. O man būdavo rodu mušt. Per kryžiavas dienas eidavau per visą ulyčią mušdamas“ (iš S. Paliulio rankraščių [PAA]). Būgno mušimą per Šeštines aprašė ir M. Katkus „Balanos gadynėje“: „Ateina gatve minia, giedodama Visų Šventųjų litaniją. Pirmiausia eina Šilys-Mažiukas, priešaky būgną mušdamas: bam-bar-bram, bam-bar-bram…“.
Būgnas buvo mušamas ir per Devintines:„ant Devintinių mišparų būgnus mušdavo, kad net žemė dreba“ (Užvenčio ap.). Per kryžavas dienas eiti prie kryžiaus, į kapines kviesdavo ir signaline lenta. Žygaičių apylinkėje (Tauragės r.) prie Agotos koplyčios pririšdavo lentą ir pravadyrius, atėjęs pirmas prie kryžiaus, pradėdavo į lentą tarškinti: „kai išgirsdavo, visi kaimiškiai bėgdavo visus darbus atmetę į šalį“. Eidami giedodavo Visų šventų litaniją, „Pone karaliau“ ir kt. – prašydavo Dievo sergėti pasėlius ir gero derliaus.
Muzikantai nuo seno dalyvaudavo Velykų lalavimo ir „kiaušiniavimo“ apeigose. Jauni vyrai ir bernai eidavo po kaimus, užeidami į kiekvieną kiemą, kurį laimino giesmėmis, tam tikromis kalbomis bei linkėjimais. Lalaujant dažniausiai naudoti melodiniai instrumentai: smuikai, kanklės, dūdos, cimbolai, vėliau – armonikos. Kai kurie jų minimi dainos „Labas vakars, pons gaspador“, paskelbtos XIX a. A. Juškos rinkinyje (JLD 311), apraše: „Sargai, kurie pasipuošę saugojo Velykų karstą bažnyčioje, su dūda, smuiku ir kanklėmis laluoja per Velykas pakiemiais eidami“ A 25 V 37
Smuiką randame paminėtąkitame šios dainos teksto variante, užrašytame XIX a. C. Cappellerio Mažojoje Lietuvoje: „Lalauninkai meldžia poną – ei, lalo, / Auksinėlį į delmoną – ei, lalo, / Šeštokėlį į smuikelį – ei, lalo…“ [Lietuvininkai… 1970: 375; Bartschas 2000: 536]. Toks pinigų rinkimas į smuiką, beje,buvo žinomas irvestuvių papročiuose (pvz., Eržvilko apylinkėse). Smuikas buvo vienas iš lalauninkų ypač mėgstamų muzikos instrumentų. Sakydavo, „kaip su smuiku – labai iškilminga“; „kai muzika pagrajina – tai ponas dar ir pinigų duoda“. Šis instrumentas minimas daugelyje lalavimo papročio aprašų, pvz., „Ten už ežero lalinkų berneliai traukia, sveikindami mergaites ir dar smuiku pritaria… Jei moka griežti, tai gieda, smuikui pritariant, lalinką: „Skrido, skrido du pilki karveliai, rūtelė, rūta žalioji…“ [Čaplikaitė-Pakulienė 1937: 94–98]. XIX a. II pusėje Švenčionių apskrityje Velykų naktį vaikinai grupėmis po 4–6 apeidavo aplinkinius kiemus. Griežiant smuikui, jie dainuodavo lalauninkų dainas. Pakvietus lalautojus vidun, smuikininkas grieždavo ir šokiams.
Smuiku lalauninkai Dzūkijoje pritardavo ir bažnytinėms giesmėms: „Vieni neša krepšį, surinktiems margučiams dėti, F 52 o kiti – smuikus ir dūdas giesmėms pritarti. Dažniausiai giedama „Linksma diena“. Giesmėms pritaria ir instrumentais“ V 34. Giesmei „Linksma diena mums nušvito“ Alytaus aps. pritardavo net keli smuikai, o kartais ir dūdos. Įvairiose Lietuvos apylinkėse smuiku pritardavo ir kitoms giesmėms: „Iš verksmo stojos linksmybė“, „Sveiki sulaukę šventų Velykų“ ir kt. Lalavimus (zaletunkas) ir bažnytines giesmes savo repertuare turėjo daugelis garsių kaimo smuikininkų: Stasys Kaltonas (Rimdžiūnų k., Gervėčių ap.), Gilioras Berdikšlis (Tverečius, Ignalinos r.) A 46, Juozas Jančas (Bubelių k., Seinų aps.) ir kt. Lalavimus ir bažnytines giesmes Švenčionių apskrityje mokėjo pagiedoti bei pagroti ne tik smuikininkai, bet ir cimbolininkai, anksčiau dalyvavę lalavimo papročiuose, pvz., Ignas Gumbrys V 35, Piotras Kačanovkis V 36 ir kt.
Pasitaikydavo, kad XX a. pradžioje Aukštaitijoje smuiku grieždavo ir vaikai, Velykų rytą eidami kiaušiniauti. Pvz., A. Vitkauskas, sau pritardamas lentelės smuiku, dainuodavo „Aš, mažas vaikelis“, po to „ant palaidų [laisvų] stygų, po dvi, nes gražiau skamba“, grieždavo linksmiausias polkas, valsus. Kai jam į kepurę įdėdavo kiaušinių ir 5 centus, vėl pakartodavo dainą [Kirdienė 2000: 186].
Buvo smuikuojama ir per Velykų šventę. Žemaitijoje (Skuodo apylinkėse) antros Velykų dienos rytą su muzika šeimininkus sveikindavo pliekėjai, prieš tai išplakę juos verbomis. Miegaliams tekdavo išsipirkti margučiais ir nekviestus svečius pavaišinti.
M. Valančius „Palangos Juzėje“ vaizdingai aprašė ketvirtos Velykų (ledų) dienos šokius XIX a. II pusėje Pandėlio parapijoje: „Aš regėdams nekuriems jau tą veikalą įkyrėjus, <…>, brakšt atidariau savo skrynelę, išėmiau skripyčias ir dzen dzen pradėjau tempti stygas. Tuojau jaunuomenės akys prašvito: visų pirma pradėjo šokti „Avietėlę“, paskiau „Blezdingėlę“, dar paskiau „Lenciūgėlį“. Dešimtis porų sustojusi davė garo, kiek tinkama. Pirštai, girdi, mano suskudo begriežiant, pats pagaliau čirškindamas op op šokti pradėjau. Apsistojus kažkas tarė: „Pašokim dar „Dują“, ir pradėjo kraipytis. Vyriški šoko „Kepurinską“, ant pabaigos „Mieželį“ [Valančius 1992: 221].
XX a. I pusėje kai kur jaunimo vakarėliuose smuikuodavo ir pirmą Velykų dieną. Ukmergės aps. antrą ir trečią Velykų dienomis rengdavo vakarėlius ir kviestines (pobūvius su kviestiniais svečiais ir samdomu muzikantu).
Tikėta, kad Velykų pirmą dieną atlikti tam tikri maginiai veiksmai gali pakenkti muzikantų grojimui. Kunigui einant į bažnyčią reikia pavogti iš jo drabužių siūlą. Juo galima atkeršyti kitam muzikantui už konkuravimą: perkąsi tą siūlą ir jam sutrūkinės visos stygos. Muzikanto stygas galima nutraukti ir kitokiu būdu – perlaužus medžio gabalėlį, dantimis išluptą iš bažnyčios slenksčio Velykų dieną (per pakylėjimą).
Jurginės – ganymo, pirmosios žolės šventė. šv. Jurgio dieną gyvuliai pirmą kartą išgenami į ganyklą (mat šv. Jurgis laikomas gyvulių globėju; sakyta, kad nuo Jurginių gyvulius ganyti paima šv. Jurgis ir gano juos iki rudens). Prieš išvarant gyvulius, atliekami įvairūs maginiai veiksmai: gyvuliai aprūkomi šventais žolynais, F 46 verbomis, devindrekiu (asa foetida), plakami verba (rykšte). Neretai dar pašeriami maistu nuo Užgavėnių (Velykų) stalo.
Pirmąkart išgindami bandą gyvulius varydavo per slenkstį, ant kurio padėdavo kiaušinių (kad gyvuliai būtų sotūs ir pilni, kad juos apsaugotų nuo ligų ir žvėrių). Šis paprotys siejasi su tikėjimu, kad po slenksčiu gyvena dvasios. Varydami per slenkstį arklius, vienoje pusėje į slenkstį įkirsdavo kirvį, o kitoje – pastatydavo pjūklą dantimis į viršų (vagiant arklį vis kas nors sutrukdys). Aveles varydavo pro vartus (kai kur – pro neštuvus), ant žemės patiesę juostą arba prijuostę. Išleisdami pirmąkart į lauką naminius paukščius ir norėdami juos apsaugoti nuo varnų ir vanagų, juos prakišdavo pro kokią nors angą („vartų“ analogas) – vyriškų kelnių klešnę, sijoną, marškinių užantį ar pan. Savitas paprotys užrašytas Kurkliuose (Anykščių r.): norėdami, kad avinai būtų dideli ir gražūs, juos aukštielninkus apnešdavo tris kartus aplink namą.
Išgindamos karves, moterys per sietą pildavo vandenį – kad padaugėtų pieno (matyt, tuo pačiu tikslu kadaise dainuodavo ir tam tikras dainas, plg. Žemaitijoje piemenų dainuotą dainą „Jiedra jiedra, pyna po viedrą“ A 79). Pirmą kartą genamus galvijus apraliuodavo – apgiedodavo tam tikromis giesmėmis, turinčiomis refreną ralio ir pan. Įvairiomis maginėmis priemonėmis pirmą kartą į lauką buvo palydimi ir naminiai paukščiai. Per Jurgines būdavo ypač sureikšminamas piemens vaidmuo. Pirmą dieną parginusį piemenį šeimininkė vakare apliedavo vandeniu, „kad karvės būtų pieningos“, ir pavaišindavo kiaušiniais.
Kiaušinis, kaip senas vaisingumo simbolis, Jurginių apeigose turėjo labai didelę reikšmę. Po tvarto slenksčiu pakasdavo 2 kiaušinius, per tuos kiaušinius pervarydavo visus gyvulius. Manyta, kad tai apsaugos juos nuo ligų ir vilkų (vėliau tuos kiaušinius atiduodavo pirmam atėjusiam pavargėliui). Per Jurgines kepdavo 2 kepaliukus duonos ir kiekviename įkepdavo po 5 kiaušinius. Juos per lauką pernešdavo net 12 kartų. Vieną kepaliuką įkasdavo į žemę, kitą suvalgydavo, tada vilkai avių nenešios ir karvės bus sveikos. Kai kur per Jurgines margindavo kiaušinius, kaip per Velykas. Bernai ir mergos per Šv. Jurgio atlaidus mušdavo atsineštus kiaušinius, kiekvienas gaudavo iš tėvų po porą. Sakydavo, kad tai „kiaušinių kermošius“.
Šv. Jurgis laikytas pagrindiniu arklių globėju, todėl Jurginės kai kuriose Lietuvos apylinkėse buvo didelė arkliaganių šventė. Tą dieną arkliaganiai rengdavo dideles vaišes šv. Jurgiui pagerbti. Tos vaišės panašios į Sekminių piemenų šventę: arkliaganiai iš savo šeimininkų surinkdavo po keletą kiaušinių, gabaliuką lašinių ar kitokio maisto ir gamindavo sudėtinę kiaušinienę. V 41 Maisto šeimininkės duodavo kuo daugiau, kad šv. Jurgis apsaugotų jų gyvulius nuo visokių nelaimių.
Jurginės buvo lyg žemdirbių Naujieji metai. Ankstų rytą gaspadoriai eidavo į laukus pajurginėti. Skirtus aukoti valgius apnešdavo apie savo lauko ežias, paskui nuvažiuodavo į bažnyčią ir aukodavo juos šv. Jurgiui. Gervėčių apylinkėje per Jurgį „pakepa bakanaitį duonos ir kiaušinį unkepa ir eina laukus apeidyti, kur pasėta rugiai“ [LTR 4152(7)]. Apie Ignaliną šeimininkas, vaikščiodamas po laukus, prašydavo šv. Jurgį, kad apsaugotų javus nuo ledų. Dieveniškių apylinkėse šeimininkas su duonos bandele nueidavo prie rugių, pridėdavo ausį prie žemės ir klausydavosi, ką rugiai „šneka“. Jei būsimas derlius žadėjo būti geras, tai šeimininkui pasigirsdavę: „Slinkis toliau, aš čia sėsiu“. Tada jis apnešdavo bandelę aplink lauką, vėliau padėdavo ją bažnyčioje, prie šv. Jurgio altoriaus. Trakų apylinkėse vyrai lankydavo rugius iš ryto, moterys – po pietų. Vaikščiodami parugėmis, giedodavo tam tikras giesmes. Šv. Jurgio prašoma, kad šis atrakintų žemę, paleistų žolę (manoma, kad šv. Jurgis perėmė griausmo dievo Perkūno funkcijas; dar ir dabar sakoma, kad pavasarinė perkūnija „atrakina“ žemę). Adutiškio apylinkėse kiekvieną vakarą sodžiaus merginos lipdavo ant tvoros ir giedodavo: „Jurgi, geras vakaras, augink žołį, paliej rasų!“ (panašių motyvų pasitaiko ir slavų dainose, šaukiančiose pavasarį).
Giesmės
Jurginių giesmės pratęsia garsaus, plataus, intensyvaus pavasarinio giedojimo ciklą. Išskirtinis jų atlikimo bruožas – giedoti kur nors aukštai užsilipus, dažniausiai ant tvoros. Kai kuriose giesmėse apgiedamas kalnas (kaip sakralios aukštos vietos simbolis), pvz., „O lylia lia, kalnas kalnalis, naujas dvaralis, o lylia lia“. A 35 Buvo siekiama, kad balsas kuo toliau sklistų: „Jurginėse sulipa ant tvorų ir gieda „kupaliją“, kad aukščiau girdėtųsi“ [Balys 1993: 164–165]. Pasak A. J. Greimo, moterų lipimas giedoti ant tvorų parugėse patvirtina per Jurgines praktikuotą „rugių kėlimo“ ritualą [Greimas 1990: 457].
Giesmę „O lylia lia“ „<…> giedodavo moterys, užlipusios ant tvoros (atsistojusios, kad gera tvora, tai ir atsisėdusios), ir būtinai ant tvorų, kurios yra parugėj. Vyrai būdavo nepatenkinti, kad mergos gieda jurgines, sakydavo: „Negiedokit, ba bus šalta, atšals!“. O kai mergos ima giedoti, tada patys vyrai eina arba berniokus pasiunčia su botagais mušti ir išvaikyti, kad negiedotų. Giedotojos, norėdamos išvengti tokio „pleškinimo“, paprastai mažesnius vaikus paskiria eiti sargybą, kad, pamatę atlekiant su botagais, praneštų ir jos galėtų pasprukti. Botagais pleškina ne juokais, nors ir nepiktai pliekia. Jurginių giedojimai tęsdavosi 12 dienų. Per tas 12 dienų giedodavo vakarais jurgines. Kad ir šventą dieną, vis tiek prietemoj giedodavo“ [LTR 2238(16)].
Panašiai pasakojo ir kita dainininkė: „Per Jurgines, kuriam lauke būna pasėti rugiai, tai einam prie rugių, sustojam ant tvoros (mat seniau visi laukai buvo aptverti tvoromis) ir giedam dideliu balsu, patęsdamos, kad toliau girdėtųs. Vyrai, pamatę mus, veja, blaško, sakydami: „Ko čia rėkiat kaip varnos – dar šaltį prišauksite!“ [MFA KTR 12(24)].
Visa tai buvo daroma tikint garso maginiu poveikiu. Matyt, ne tik intensyvūs moterų balsai turėjo pažadinti iš žiemos sąstingio gamtą ir paveikti būsimą derlių – panašią funkciją galėjo turėti ir minėtas vyrų pleškinimas botagu, sukeliantis švilpiantį, ypač čaižų garsą.
Jurginių giesmėms, kaip ir Užgavėnių pasivažinėjimo giesmėms, būdinga dviejų dalių forma a a¹, ilgas paskutiniųjų melodijos garsų tęsimas. N 11 Tos pačios giesmės būdavo giedamos ir gudiškai (baltarusiškai): „Юрья‚ добрый вечер“ ir pan. Pasak dainininkų, „jurginių lietuviškai nedaug tebuvo giedama“. Jos giedotos nedidelėje teritorijoje – apie Adutiškį ir Mielagėnus (taip pat Gervėčiuose – dabartinėje Baltarusijoje).
Jurginių giesmėse svarbi ne tik garso, bet ir žodžio magija. Šių giesmių tekstai – tarsi užkeikimai pavasariui prišaukti. Visur liepiamoji nuosaka: „paimk raktus, atrakink žemę, išlaidz žolelę“ ir pan. A 36
Kai kurios giesmės giedotos ir prie sūpuoklių, pvz., Adutiškio apylinkėje merginos giedodavo „Юрья‚ добрый вечер“: „Pa Velykam, gi Jurginėm suoranka vakare mergos un sūpuoklių, užlipa ir gieda… Vienos atgiedam „Jurja“, kitos „pusci rasu“ ir t. t.“ [MFA KTR 126 (283), mg. 5968 (27)]. Iš padrikų pastabų galime tik spėti, kad Jurginių sūpuoklių dainos skyrėsi nuo tų, kurios buvo giedamos per Velykas. Per Jurgines Adutiškio apylinkėse prie sūpuoklių giedodavo: „Уполi верба“, „Тотото‚ хадзiла Юръя“, „Jurgi, geras vakars“, „Jurgi Jurgi, Jurgelaiti“ ir kt. Ar buvo giedamos per Jurgines „velykinės“ sūpuoklių giesmės, galima tik spėlioti, nes prie dainų dažnai tėra vienintelė pastaba – „prie sūpuoklių“ arba „Velykose, supantis“.
Jurginių diena laikoma ganiavos pradžia, tad greičiausiai per Jurgines pirmą kartą suskambėdavę ir piemenų raliavimai. V 30 V 31 V 64 Anksti pavasarį apraliavus gyvulius buvo tikimasi sėkmės per visą ganiavos laikotarpį: „Dar bobutė pasakojo, kad moterys anksti pavasarį, kai pirmą kartą išgindavo gyvulius, atsistodavo gale kaimo ir visai vasarai juos apraliuodavo“ [MFA KTR 120(35)] A 37 A 38 A 39. Apraliuodavo ir jaučius po badynių, kurios būdavo rengiamos per Jurgines: „Ralio, man jaučis, / Ralio, kaip ponaitis, / Ralio, moka arti, / Ralio, ralio!“ [SbG 441]. V 63 N 12 Jaučius mergaitės apraliuodavo ir per Sekmines, vietoj piemenų gindamos „rytelio“. Anksčiau raliavimai neabejotinai turėję apeiginę prasmę, buvo susiję su garso magija: „Kai piemenys buvom, raliuodavom balsiai, kad net kiti sodžiai girdėdavo. Su runku prie burnos balsų judindavo“ (pasakojo M. Paliulis [PAA 16]). Maginį poveikį, matyt, turėjęs ir eilutės pradžioje arba pabaigoje besikartojantis refrenas ralio, arba ralia rolia, generolia, generolia rolia ir pan. (beje, toks nuolatinis refreno pasikartojimas pastovioje teksto eilutės vietoje yra būdingas kalendorinių švenčių giesmėms), pvz., „Generolia, gysiu ganysiu“. N 13
Ralio ir kiti panašūs refrenai neabejotinai yra kilę iš šūksnių. Neatsitiktinai daugelis raliavimų užbaigiami nuūkiant: nuo aukšto garso „nuslystant“ garsų eile žemyn (glissando): U—u! N 14
Raliavimai paprastai sudaryti iš dviejų darinių: pastovaus refreno ir kintamo teksto. Manoma, kad raliavimuose improvizuotas tekstas nėra labai svarbus – jis tik įsiterpia tarp maginių šūksnių. Refrenų maginį poveikį sustiprina pastovi ritmo formulė eq (beje, ji būdinga daugeliui pavasario kalendorinių giesmių).
Gyvulius apraliuodavo ne tik balsu, bet ir pučiamaisiais instrumentais, dažniausiai – lamzdeliu. V 63
Jurginių rytą gaspadoriai eidavo į laukus pajurginėti, t. y. apžiūrėti savo laukų. Aplink lauką apnešdavo valgius, kuriuos vėliau bažnyčioje paaukodavo šv. Jurgiui. Rytų ir pietryčių Aukštaitijoje pasakojama, kad per Jurgines jurginėjosi ir jaunimas, susirinkęs kaimo aikštelėje ir parugėje – ėjo ratelius, šoko, ritinėjo ir daužė margučius, vaišinosi“ [Vyšniauskaitė 1964: 543].
Gelgaudiškio apylinkėje (Šakių r.) XIX a. pabaigoje merginos pasitikdavo pavasarį šokdamos „Jurgių ratelį“, kiekviena paeiliui ratelio viduryje pašokdindama vaikiną vardu Jurgis. Ratelis turi vėlyvosios kūrybos bruožų: jo melodija nėra apeiginė, ji plataus diapazono, o poetinis tekstas artimas individualiai kūrybai. Tačiau šiame ratelyje galima pastebėti ir senesnės kilmės požymių, nes pagrindinio veikėjo šokdinimas rato viduryje – būdinga apeiginio šokio forma.
Jurginių papročiuose šokis buvo gana svarbus, tačiau archaika pasižymi ne tiek šokiai ir rateliai, kiek tam tikri apeiginiai veiksmai. Vienas tokių – apėjimas aplink gyvulių bandą. M. Prätorius XVII a. rašė, kad prūsų gentys nadruviai ir skalviai pirmą kartą išgindami triskart apeidavo gyvulius ratu, sukalbėdavo maldą ir prašydavo šv. Jurgio, kad jis savo „medžioklinius šunis“ (meškas, vilkus ir lapes) varytų nuo gyvulių ir neleistų jiems kenkti. Tą dieną, kol banda sugrįždavo, šeimininkas ir kiti šeiminykščiai pasninkaudavo. Vakare surengdavo puotą su linksmybėmis, kurią pradėdamas šeimininkas melsdavosi, stovėdamas su kaušeliu rankoje [Mannhardt 1936: 566]. Apie panašias apeigas J. Lasickis užsiminė dar XVI a. tvirtindamas, kad per Jurgines lietuviai po aukų Pergrubijui puotaudavo visą dieną ir eidavo ratelius.
XIX a. pab.–XX a. pr. šaltiniuose apeiginis vaikščiojimas aplink gyvulių bandą aprašytas daug išsamiau. Dažniausiai eidavo tris kartus, nustatyta procesijos tvarka (pvz., priekyje – šeimininkas), laikydami rankose ypatingą reikšmę turinčius daiktus – graudulinę žvakę, lėkštę su kiaušiniais, apdengtą rankšluosčiu, šventintas žoles, verbas. Apeigos metu gyvulius aprūkydavo žolėmis, jiems triskart suduodavo verba. Tai buvo daroma siekiant magiškai nulemti apsaugą: kad žvėrys gyvulių nepjautų, laumės iš karvių pieno neatimtų ir avims vilnų nenukirptų. Kai kurie iš apneštų daiktų (rykštelė, žvakės) namuose būdavo padedami tam tikroje svarbioje vietoje (tvarte, už balkio, ar vartų stulpo) – kad gyvuliai visada laiku pareitų namo. Norėdami apsaugoti gyvulius nuo vilkų, prieš pirmą išginimą šeimininkas arba šeimininkė paimdavo atrakintą spyną ir apeidavo aplink gyvulius, tada spyną užrakindavo (sakydavo: „vilkui nasrus surakino“), parnešdavo namo, pakabindavo ant sienos ir laikydavo iki rudens, kol suvarydavo gyvulius į tvartą.
Šiaurės Aukštaitijoje, kaip prisiminė S. Paliulis, pavasarį ragais (ragai – trimitai; ragų rinkinį paprastai sudarydavo 5, rečiau 4 mediniai trimitai, apvynioti beržo tošimi) pradėdavo pūsti artojai. Išeidami į laukus arti, jie išsinešdavo ir ragus. Kai artojai ir arkliai pavargdavo, vyrai sustodavo kokiam pusvalandžiui ir pūsdavo.
Per Jurgines vyresnio amžiaus piemenys, arkliaganiai į savo šventes pasikviesdavo ir vieną arba keletą muzikantų. XX a. pradžioje Tauragės valsčiuje vykdavo didelė arkliaganių šventė, prilygstanti piemenų puotai per Sekmines. Arkliaganiai ir kaimo jaunimas sueidavo į kiemą, kur būdavo jaunų merginų, atsinešdavo muzikas arba berniokai parūpindavo muzikantą, linksmindavosi šokdami ir vaišindamiesi (panašios piemenų vaišės būdavo keliamos ir per Devintines – čia taip pat dalyvaudavo muzikantas, dažniausiai smuikininkas; paprotys rengti Devintinių vakarėlius su smuiko muzika beveik visiškai išnyko XX amžiaus II pusėje). Per Jurginių vakarėlius smuikininkai grieždavo ir kitose Lietuvos apylinkėse. Zarasų aps., Dusetų vlsč. Jurgines švęsdavo su muzika tik ten, kur vykdavo atlaidai.
Galima manyti, kad Jurginių metų skambėję ir raliavimai, anksčiau neabejotinai turėję maginę prasmę. Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvulius apraliuodavo balsu arba lumzdeliu. V 64 Biržų apskrityje karvėms ne tik raliuodavo (balsu arba lumzdeliu), bet ir lyduodavo: „Lido, karvałį, lido, / lido, žalojų, lido….“. Anot dainininkės M. Stakionienės, taip „karves melždamos lyduodavom. Mano močeka sakydavo: „palyduokit, greičiau pienų atlais“ [LLIM 226 pastaba]. N 15
Sekminės – žaliuojančios gamtos šventė. Šios šventės papročiuose esama augalų kulto liekanų, ypač ryškiai išreikštas tikėjimas magiška augalų (žalumos) galia. Per Sekmines vartus ir duris apkaišydavo berželiais, net kambarius jais puošdavo. Merginos iš miško prinešdavo gėlių, žalumynų, uogienojų ir pindavo ilgiausius vainikus. Žalumynais puošdavo ir bažnyčias. Tikėta šventintų žalumynų galia: jais būdavo aprūkomas mirštantysis, naujai pastatytas pastatas, kartais – audros debesis.
Ypač svarbus Sekminių paprotys – rugių lankymas. Sakyta, „jeigu Sekminėse rugius aplankai, javų branda didesnė esti“. Javų lankymas kadaise buvo suvokiamas kaip reikšmingas ritualas – pirmapradis augalų pašventinimas. Įvairių tautų dainų tekstuose rugių lankytojai yra Jonas, Janytis, Petras, Ilja, kurie mitologų interpretuojami kaip mitiniai personažai, atliekantys sakralų aktą. Lietuvių dainose pasėlius dažniausiai lanko Jonas: – Kupole, rože, / Kur buvai, Jonai? / O kur užtrukai? / – Rugelių žiūrėt, rugelių lankyt. [SlS 553].
Parugėje rengdavo apeigines vaišes, vadintas sambariais (Rytų Lietuvoje – kupoliu, kupole, paruge). Jų metu ypač svarbią reikšmę turėjo apeiginis sambarinio alaus gėrimas. Rudeniniai sambariai pirmą kartą buvo paminėti lenkų istoriko Jano Dlugošo XV a., aprašant miškuose švęstas derliaus nuėmimo šventes. Pavasariniai sambariai, kaip rodo istoriniai šaltiniai, buvo rengiami ne tik Sekminių antrą dieną, bet jau nuo ankstyvo pavasario. Pavasario šventę, švęstą prieš arimą Pergrubio garbei, detaliai aprašė M. Stryjkowskis XVI a.: „Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir metas arti keli kaimynai supila po ketvirtį ar statinę salyklo alui. Po to susirenka į vieną didelį namą, ten jų viršaitis, tai yra aukotojas arba tikriau burtininkas, paima gorčių alaus ir iškėlęs prašo vasaros ir žalumos dievą Pergrubį, sakydamas: „O visagali mūsų dieve, Pergrubi! <…>„. Po to pastato puodelį arba taurę ir paėmęs dantimis, išgeria alų, o išgėręs meta indą per galvą, nepaliesdamas rankomis <…>“ [Stryjkowski M. Kronika polska, litewska, źmódzka i wszystkiej Rusi. Warszawa, 1582; cit iš: Kraštas ir žmonės, V., 1983: 70]. Apie žemaičių pavasarines apeigas 1589 m. išlikęs toks jėzuitų liudijimas: „artėjantis Sekminėms, susirinkdavę iš atskirų šeimų javų ir, padarę iš jų alų, susižinoję susieidavo puoton“. L. A. Jucevičius, aprašydamas žemaičių kalendorinių švenčių papročius XIX a., minėjo ir laukų lankymo, sambarių paprotį: „Yra taip pat paprotys Švento Jurgio dieną apvaikštinėti laukus, o po to keliamos vaišės, visi voliojasi po rugių lauką, šūkaudami: augink, dieve! Augink, dieve! [Jucevičius 1959: 199].
Sekminės (panašiai, kaip ir Jurginės) – ne tik žemdirbių, bet ir piemenų šventė. Prieš Sekmines iš vakaro piemenys vainikuodavo karves: beržų šakomis apipindavo karvių ir kitų gyvulių ragus, vainikus kabindavo ir ant kaklo. Už tai šeimininkė duodavo piemenims po sūrį arba kiaušinių, vaišindavo pyragu, kiaušiniene. Dažniausiai piemuo už karvių apvainikavimą gaudavo 7 virtinius (arba pyragiukus). Parginę apvainikuotas karves, piemenys sakydavo pasveikinimus-oracijas, kartais – juokingas, pvz., „Prašė jaučias duonos, druskos, o karvelė sviesto, avis miltų, o baronas pautų; kiaulė lašinių, tekis spirginių; veršis treigys trejoko, piemuo dešimtoko“ (Valkininkų par.). Tada šeimininkė pakišdavo ryšulėlį, kuriame būdavo sūrio, pyragaitis ir po du nuo kiekvienos karvės kiaušinius. Toks valgių rinkimas vadintas melstuvėmis. Vėliau susinešdavo visą surinktą maistą į vieną vietą ir keldavo „piemenų balių“ (taip puotaudavo visas tris Sekminių dienas).
Piemenų veiksmuose būta ir persirengimo momentų: besilinksmindami jie apsirėdydavo „pilvūzais“, „didžgalviais“ ir pan. Pilviškiuose (Vilkaviškio r.) piemenų, keliaujančių per Sekmines į bažnyčią, apranga priminė „kareivišką“ aprangą: „Parginę piemens prie kaimo rėdydavosi visokiom drapanom, skrybėles ir kepures rėdydavo visokių spalvų popieromis, prisikabindavo šobliais ir tokiam parėde važiuodavo į bažnyčią“ [Balys 1993: 191–192].
Per Sekmines arba pirmąjį sekmadienį po Sekminių kaimo bernai rengdavo jaučių badynes (paskui tokios badynės jau rengiamos visą vasarą šventadienių popietėmis). Kuris jautis esti stipriausias ir visus nugali, tas vadinasi „viršininkas“, antras stiprumu – „antraviršis“, trečias – „trečiaviršis“. Piemenys suleisdavo pasimušti ir savo avinus, ožius. Pavasarį suleisdavo ir žąsinus imčių. Kovodavo, eidavo imtynių piemenys (tai atsispindi ir kai kurių Sekminių dainų bei oliavimų tekstuose, pvz., „Eina jaučiai badynių, piemenėliai imtynių…“, „Ei Ramoški Ramoški, einam pasimušti…“ ir pan.), gretimų kaimų bernai ir pan. Tokios muštynės vykdavo ne juokais, kartais jos baigdavosi net kraujo praliejimu.
Lankant rugius, buvo giedamos paruginės giesmės. Vis dėlto jos, kaip ir pats apeiginis rugių lankymas, nėra susijusios tik su kokia nors viena kalendorine švente, pvz., Sekminėmis. Jas giedodavo pavasarį ir vasarą per didžiąsias kalendorines šventes – Velykas, Jurgines, Šeštines, Sekmines, Jonines. Daugelyje apylinkių rugius lankydavo ne tik per didžiąsias šventes, bet ir paprastais sekmadieniais (šventadieniais). Nors visas parugines giesmes vienija ta pati javų lankymo funkcija ir jos priklauso palyginti nedidelei teritorijai (rytų Aukštaitijai), šios giesmės nėra vientiso muzikinio stiliaus. Paruginės giesmės gali atspindėti tiek vienbalsiškumą A 44 N 16, tiek ir linijinį daugiabalsiškumą (įvairias jo rūšis: pakaitinį N 17, kanoninį A 45 N 18, kontrapunktinį A 48 N 19 dainavimą ir kt. A 42 A 43). Galima pastebėti kai kuriuos bendrus šių skirtingų muzikinių stilių elementus. Vienas jų – sutartinėms ir pakaitinėms giesmėms būdingi priedainiai: dobilio, ciutełė, čiutełė ir kt. Kartais liaudies dainininkai jas vadina tiesiog „ciutełėmis“, „dobiliuciais“ ir pan.
Paruginės giesmės atliekamos labai įvairiai. Sutartinės dažniausiai giedamos kanonu trijõs (arba dviejõs), pvz., „Žalias žalias žolynelis“, „Apynys auga tevelia klany“ ir kt. N 20 A 45 Keturinėssutartinės giedamos tradiciškai (pasidalinus po dvi giedotojas vienoje ir kitoje poroje) N 21 A 47 arba dviem grupėmis, kurių viena visą laiką be pertraukos gieda tik tekstą (rinkinį), kita – tik priegiesmį (pritarinį), pvz., „Mart martela, lylia“ N 22.Švenčionių krašte „keturinėmis“ vadinami ir įvairiausikitiatlikimo būdai (kai kurie jų gerokai skiriasi nuo tradicinių keturinių), pvz., keturiõs gieda po nedidelę melodijos atkarpą: pirmąją posmelio dalį (tekstą) giedą pirmoji giedotoja, refrenu jai atliepia antroji, tada tolimesnę teksto dalį gieda trečioji, refrenu jai atliepia ketvirtoji. N 23
Daugelis paruginių giesmių giedamos pakaitomis dviem grupėmis, posmelį dalijant į dvi lygias dalis: pirmoji pagieda tekstą, antroji jai atliepia priedainiu, pvz., „Žibinkštełė tekėjo // Tūta rūta tata“ N 17. Kartais pirmoji (teksto) dalis būna žymiai ilgesnė, o priedainį sudaro tik vienas refreninis žodis: dabile, ciutela ir pan. N 23.Dalis paruginių giedamos dviem pulkais (,,in du pulku“): pirmasis pagieda pirmą posmą, antrasis pakartoja tą patį posmą (arba gieda antrą posmą). N 24 Tuo pačiu principu kartais giedama ir pasidalijus į tris grupes („taip lingviau ir gražiau“).
Tarp vienbalsių dainų ypač paplitęs „Oi to to“ melodinis tipas A 44 N 25. Nors dainų „ta pačia“ melodija tekstai labai įvairūs („Oi ta ta, buvo anyta“, „Oi ta ta, kalba nendrełė“, „Vai ta ta, laukely buvau“ ir kt.), joms visoms būdingas šūksnio intonacijos priedainis oi to to, išreikštas ritmo formule eqq. Šis melodinis tipas galėjo būti susijęs tiek su paruginėmis, tiek ir su kitomis pavasario ir vasaros laikotarpio dainomis. Baltarusijoje to paties melodinio tipo dainų priklausomybė kuriai nors kalendorinei šventei priklauso nuo srities, kurioje tos dainos paplitusios. Pavyzdžiui, centrinėje Baltarusijoje jos žinomos kaip Joninių, šiaurės vakaruose ir pietryčiuose – ne tik kaip Joninių, bet ir kaip sūpuoklių, Jurginių, Petrinių, arba tiesog pavasario dainos.
Neatsiejama rugių lankymo dalis – parugėje rengiamos vaišės, sambariai. Moterys į vaišes susinešdavo mėsos, pyrago, dešrų, sūrių. Vyrai rūpindavosi apeiginiu gėrimu – alumi: iš anksto užpildavo salyklui miežių, sudėdavo pinigų apyniams pirkti, samdydavo aludarį. Neatsitiktinai tarp paruginių giesmių svarbią vietą užima sutartinių tipas „Augo apynėlis tėvelio pakluonė“: jose apdainuojamas mitinis augalas – apynys ir alaus gamybos technologijos procesas. N 19 A 47 Kai kuriose sutartinėse panašiai apdainuojamas miežis (vienas iš alaus gamybos komponentų).
Gana dažnas paruginių sutartinių personažas – bitė (ji pasitaiko ir kitose archajiškose kalendorinėse bei darbo giesmėse). A 43 Iš medaus ir apynių buvo daromas senovinis lietuvių apeiginis gėrimas midus. Kartais lietuvių tautosakoje alus ir midus vartojami kartu kaip sinonimai: „gėriau alutį, saldų midutį“. Galima spėti, kad anksčiau sambarių metu darydavo ne alų, bet midų. Beje, iki mūsų laikų išlikęs žodis „bičiulis“ yra kilęs nuo žodžio „bitė“. Kaip žinoma, per Sekmines susitaikydavo (susibičiuliaudavo) susipykę kaimynai. Jie kartu lankydavo rugius, vaišindavosi, gerdavo alų (midų).
Daugelyje paruginių dainų apdainuojami ir medžiai – žilvitis, beržas, kadagys. Daugelis jų nuo seno laikyti gyvybingumo, augimo, vaisingumo simboliais. Dainų tipe „Tu žilviteli, dobilio“ galima įžvelgti pasaulio modelio reliktų. Įvairiuose teksto variantuose apdainuojamas pasaulio medį simbolizuojantis žilvitis, kurio viršūnė užstoja tėvelio dvarą; tame dvare – trys varteliai: „Pra vienus vartelius / Sauliula teka, / Pra kitus vartelius / Mėnesėlis rieta, / Pra trecius vartelius / Sesiula važiuoja“. A 48
Sekminių giesmėse neretai minimas ir vainikas, pvz., „Sesutala mažoji“ A 42, „Mana vainikas, judabra“ N 26.Per Sekminesmerginos, nusipynusios vainikus, įvairiai burdavo (pvz., nupindavo daug vainikų ir duodavo kiekvienam jų kokį nors vardą, o vienam vainikui – savo vardą, tada paleisdavo vainikus į šulinį ir ryte žiūrėdavo, kieno vainikas prie jos vainiko priplaukė – už to vaikino ištekės).
Vainikas reikšmingas ne tik per Sekmines, bet ir per Jonines, rugiapjūtės pabaigtuvių apeigas. Viena būdingiausių apeigų, kurioje figūruoja vainikas, yra javų lankymas. Yra žinoma, kad mergaitės, pasipuošusios vainikais, eidavo į parugę. Jau pats ėjimas ratu aplink lauką reiškė magišką veiksmą: norint gauti didesnį derlių, reikėdavo keletą kartų apibėgti (per Užgavėnes – apvažiuoti) aplink lauką. Matyt, derlingumo skatinimo bei apsaugos poveikį galėjo daryti ir vainikas – svarbus javų lankymo apeigos atributas.
Per Sekmines labai svarbi ir piemenų veikla. Joje galima išskirti tokius esminius momentus: gyvulių išginimas ankstyvą rytą; apvainikuotų karvių parginimas; maisto produktų rinkimas, einant per kaimą (melstuvės), oracijos; bendros piemenų vaišės.
Piemenys Sekminių naktį stengdavosi nepamigti, kad neliktų spirgučiu. Mat kas anksčiau išgindavo, tas pirmas „užspirgindavo“ kitą, visaip jį „apoliuodavo“ ir apgiedodavo. A 40 „Apoliuoti“ reiškia atlikti oliavimus – melodijas, skirtas Sekminių rytą pamigusiam piemeniui pašiepti. V 62 V 29 Oliavimais šios melodijos vadinamos nuo šūksnio olia arba panašių į jį: ol, olia; olo; oli; ololo; vai ola; vali vola; violia; vati vola; alio; alo; loo loo ir kt. (beveik visiems jų būdingi dvigarsiai -al, -ol, -el). Panašūs arba visiškai tapatūs garsažodžiai žinomi ir kitų Europos tautų piemenų šūksninės prigimties kūrinėliuose: estų ele, elle leelo, latvių lalo, lelo, lenkų hola, rumunų alau, elaua, slovakų helo, austrų helerei ir pan. Tai rodo lietuvių oliavimų senumą.
Sekminių rytą pamigęs piemuo būdavo išjuokiamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitur: Austrijoje jį apkaišydavo eglių ir berželių šakomis, pravardžiuodavo „Sekminių miegaliu“, Korintijoje apvainikuodavo dilgėlių vainiku ir vadindavo „Sekminių karaliumi“, Mechlenburge – „Sekminių veršimi“, Prancūzijos Alpėse – „sviestlaižiu“ ir pan.
Oliavimai dažniausiai sudaryti iš dviejų skirtingų darinių: laisvai rečituojamo neilgo, trijų penkių žodžių teksto ir šūksnio olia ar pan. Šūksnis gali būti pradžioje, gale arba viduryje eilutės. N 27 A 41 Taip pat jis gali būti įsiterpęs į teksto eilutę. Kartais trumputis prasminis tekstas yra įpintas į šūksnių virtinę, pvz., „Vate volia, valio olia“.
Kai kuriuose oliavimuose šūksnio olia gali ir nebūti. Jis greičiausiai buvo pamirštas, nunykus pirminei apeigos paskirčiai. Liko tik pašaipos momentas – piemens pravardžiavimas spirgučiu. Kartais pramigęs piemuo dar būdavo išvadinamas nykštuku, miegų kūliu, kumelės kiaušinuku, priesviluku ir pan.
Oliavimų tekstuose pasitaiko gana daug žiaurių (korimo, mušimo, stipimo ir pan.) motyvų: „jūs vagys, smalabambiai, šiaudadūšiai, <…> kai pagausiu, tai pakarsiu po berželiu, lupsiu skūrą palei rūrą, tempsiu būbną…“; „piemenėlis surūgėlis, supuvėlis, miego maišas, ilgai miegojo, lova supuvo, varnos akis iškapojo, šunes kaulus išnešiojo..“; „einam pasimušti an Dieva padėjima, an krauja praliejima, an dešim svarų akmina bembima, į galvą devima“ ir pan. V 62 Gali būti, kad tai yra senųjų pavasario aukojimų bei ritualinių imtynių, muštynių, įvairiose tautose rengtų pavasario laikotarpiu, atspindžiai (kaip žinoma, ritualams prarandant prasmę, nykstant seniesiems papročiams, jų reliktų neretai užsilieka vaikų (piemenų) folklore juoko, pašaipos ar žaidimo forma).
Dalis oliavimų iš viso neturi prasminio teksto – tai tik besikartojančių garsažodžių virtinė, pvz., „Loo la oolo“ N 28
Oliavimų melodikoje daug improvizacijos momentų, mūsų ausiai neįprasto „netikslaus“ intonavimo mikrotonais, glissando slinkčių ir kt. A 40 Daugelio oliavimų tradicinis užrašymas penklinėje yra problemiškas. Šūksnis neretai įprasminamas triolės ritmine figūra, pvz., „Jonelis spirgelis“. N 29 Gana dažnai pasitaiko jambinė ritmo formulė eq (kaip minėta, ji būdinga daugeliui pavasario laikotarpio giesmių). Šia formule oliavimuose gali būti intonuojamas šūksnis (pvz., valy volia) arba peikiamasis žodis („spirgys“).
Oliavimams, kaip ir daugeliui kitų archajiškų folkloro kūrinių (sutartinėms, raliavimams ir kt.), būdingas sinkretizmas, pasireiškiantis balso ir instrumento sugretinimu. Iš daugelio dainininkų pasakojimų išaiškėja, kad oliuojama būdavo ne tik balsu, bet ir „triūbijant“ (t. y. grojant pučiamaisiais instrumentais). N 31 F 54 F 55 F 56
Oliuodami piemenys nykščiu dar braukydavo pasmakrėje gerklę, V 62 išgaudami ypač virpantį, „bjaurų“ balsą. F 47 F 48 V 29 Kaimo dainininkai tokį oliavimų atlikimą apibūdindavo labai įvairiai: „su gerklės riksmu“, „brūžinant gerklę“, „nykščiu braukant pasmakryje gerklę“, „trinant gerklę“, „kratant gerklę“, „mušant per gerklę“ ir pan. Pasak vienos dainininkės, „tą priedainį mamytė dainuodavo, smaguriu pirštu drebindama į gerklę, ir išeidavo garsas, kurio nemokėjau imituoti, lyg mišinys treliavimo ir raliavimo“. Kita dainininkė pasakojo: „Kad būtų gražiau ir garsiau, tai, būdavo, paima pirštais už gerklės ir krato, tai išeidavo tę pakratydamas toksai balsas, labai gražus“ N 30. Iš šių pasakojimų galima spręsti, kad piemenys „kratydavo gerklę“ ne šiaip sau, bet norėdami savotiškai „iškreipti“ balsą. Toks balso „iškreipimas“ tyrinėtojų prilyginamas „garso kaukės“ užsidėjimui. Tik užsidėjęs kaukę (arba „garso kaukę“) mirtingasis gali bendrauti su anapusiniu pasauliu. Įdomu, kad toks specifinis atlikimo būdas, neaptinkamas kituose lietuvių folkloro žanruose, yra žinomas kai kurių tolimų tautų vokalinėje praktikoje (savotiškas vibrato, pirštais spaudžiant gerklę, būdingas albanų piemenaičių dainavimui; ypatingas treliavimas, vadinamas deleganje, žinomas Bosnijoje ir Hercegovinoje – taip, pirštu „stuksendami“ kaklą, dainuoja kalnuotų vietovių valstiečiai ir pan.).
Lietuvoje oliavimų užrašyta daugiausia Suvalkijoje, t. y. lygumų teritorijoje (ir vos po kelis jiems artimus šūksninius kūrinėlius – pietų Dzūkijoje, šiaurės Aukštaitijoje ir Žemaitijoje). Tai gana keista, nes kitose Europos tautose analogiški piemenų šūksniai užsilikę daugiausia kalnuotose vietovėse.
Sekminių naktimis daug kur Lietuvoje vietoj piemenų karves išgindavo merginos. Šeimininkės joms įdėdavo sviesto, sūrio ir pyrago. Jos vaišindavosi, raliuodavo, dainuodavo kol išaušdavo. Ši apeiga buvo vadinama rytelio, arba ginti ryto. Matyt, anksčiau būdavo dainuojamos specialios šiai apeigai skirtos dainos (antai Biržų krašte užrašytos kelios „rytelio“ sutartinės, pvz., „Ryto rytėlio“, „Augo putins su šermukšniu“ A 79). Kartais padėti merginoms ganyti, palinksminti ateidavo ir kaimo bernai. Mėgstamiausias rytelninkų pasilinksminimas buvo vestuvių inscenizavimas, čia pat iš savo būrio išrenkant „jaunąją“ ir „jaunąjį“. Kai rytelninkės išaušus pargindavo apvainikuotas karves, šeimininkės pasitikdamos apliedavo jas iš melžtuvių šaltu vandeniu, „kad pieningesnės būtų karvės“.
Sekminių choreografiją galimą suskirstyti į tris grupes: 1) javų lankymo rateliai; 2) piemenų žaidimai; 3) rytagonių žaidimai ir šokiai.
Tikslių duomenų apie javų lankymo ratelių choreografiją išliko nedaug. Pumpėnuose (Pasvalio r.) vienbalse daina palydimą sambarių ratelį „Surūko rūko“ eidavo aplink vaišių stalą, esantį ant žolės, o paskui visi sukdavosi poromis, susikibę už parankių. Beveik tokia pat choreografija yra ir Klausučiuose (Biržų r.) užrašyto sambarių ratelio „Siūlinau dūlinau“, tik iš pradžių visi poromis eidavo ratu aplink stalą, o paskui sudarydavo bendrą ratą ir sukdavosi už parankių. Pasak pateikėjos, ratelis buvo sukamas tam, kad geriau augtų javai.
Kiti javų lankymo rateliai, matyt, taip pat beveik neturėjo šokio elementų, o buvo panašūs į paprastą vaikščiojimą su daina. Parugines giesmes taip pat galima priskirti sinkretiniam choreografiniam žanrui, nes daugelyje aprašų teigiama, jog jos būdavo giedamos einant. Kai kuriuose aprašuose užsimenama, kad moterys eidavo aplink lauką virtine viena paskui kitą arba „eidavo aplink rugius ir skirdavosi į dvi lygias dalis“(SlS 524), arba „dainuodavo vaikščiodamos 4 dainininkės“(SlS 1425).
Per sambarius parugėse būdavo šokami ir įprastiniai pasilinksminimų šokiai: polkos, greitpolkės, kadriliai ir kiti.
Iš aprašų senuosiuose šaltiniuose galima spręsti, kad piemenų žaidimai buvo tam tikrų ritualų dalis. T. Narbutas rašė, kad gegužės mėnesio viduryje piemenys švęsdavo piemenų dievo Goniglio (Ganiklio) šventę – prisirinkdavo iš šeimininkių dovanų, po to užsikurdavo laužą, išdykaudavo, pūsdavo trimitus, šokdavo ir dainuodavo. Apraše pateikti vienos piemenų dainos žodžiai, kuriuos pakaitom dainuodavo „galvijų piemenų choras“ ir „avių piemenų choras“ (jų tekstas primena populiarų žaidimą „Ganau ganau aveles“).
Sekminės buvo išskirtinė šventė, kurioje piemenys galėdavo iki soties prisišokti, nors dar ir nepriimti į jaunimo šokėjų bendriją (kitais atvejais jų šokiai būdavo rengiami slaptai, tik savame rate). Prisirinkę iš šeimininkių dovanų vaišėms, piemenys susirinkdavo viename kieme pašokti, pasisupti ir pasilinksminti. Šimkaičiuose (Jurbarko r.) piemenys suburdavo „orkestrą“, į jų pasilinksminimą susirinkdavo viso kaimo jaunimas. Kupiškio apylinkėse piemenys linksmindavosi net tris Sekminių dienas.
Besilinksmindami piemenys rytų ir pietryčių Lietuvoje užsidėdavo „velnių“, „meškų“, „busilų“ ir „gervių“ kaukes. Vievio apylinkėse jie dar rengdavosi „pilvūzais“ (paslėpdavo veidus, prisirišdavo didžiulius „pilvus“ – pagalvę ar ką kita), „didžgalviais“ (užsidėdavo ant galvos rėtį ir taip apmūturiuodavo galvą, kad laisvos likdavo tik rankos ir kojos) ir susikabinę po du šokdavo polką.
Būta ir specialių, tik šiai šventei skirtų šokių. Pumpėnų apylinkėje (Pasvalio r.) šokį „Gera gaspadinė“ piemenys šokdavo pirmąjį po Sekminių vaišių: jie dainuodami sukdavosi rateliu aplink šeimininkę, kiekvienas paeiliui ją viduryje pašokdindamas. Ratelio „Gera gaspadinė“ dainos tekstas humoristinis, primena individualią kūrybą.
Rytagonių žaidimai ir šokiai. Rytagonių pagrindiniai dalyviai – jaunimas, kurie per Sekmines ganydami vietoj piemenų gyvulius, surengdavo pasilinksminimą su žaidimais ir šokiais.
Kupiškio apylinkėse „išginus rytelio“ merginos ir vaikinai šokdavo porinį šokį „Čiutytė“. Jo melodija, poetinis tekstas ir žingsniai primena šokamają sutartinę, nors melodija pateikta kaip vienbalsė [žr. SlS 1705]. Anot B. Buračo, „Čiutytę“ rytagonėse šokdavo ir vienos merginos, kurios linksmindavosi atskirai. Tai, matyt, jau kitas „Čiutytės“ tipas, šokamas rateliu aplink viduryje esančią šokėją, improvizuojančią įvairius judesius.
Rytagonių naktį jaunimas žaisdavo žaidimą „Vestuves kelti“. Kupiškio apylinkėse jaunimas juokais atlikdavo visas vestuvių apeigas – išrinkdavo „jaunųjų porą“, mergaitės pasipuošdavo pamergių vainikais (tik juos puošdavo ne šilkiniais kasnykais, o darydavo iš beržo šakelių), „vestuvininkai“ dainuodavo vestuvių dainas ir šokdindavo „marčią“, paskui „jaunuosius“ suguldydavo „klėtyje“ (iš medžių šakų padarytoje palapinėje) ir t. t. Žaidimą „Vestuves kelti“ jaunimas žaisdavo ir per Jonines: Antazavėje (Zarasų r.) burtų keliu išrinkdavo „jaunąją“ ir „jaunąjį“, paskui jiems burdavo ateitį; jei ji gera – bus geras derlius, jei bloga – bus netikęs vasarojus ar atsitiks kita nelaimė [LTR 1418/483].
Panašios jaunimo „vestuvių“ apeigos per Sekmines bei vidurvasario šventę žinomos ir Rumunijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Estijoje. Aiškinama, kad gamta tada išgyvena žydėjimo laikotarpį, pati tarsi „kelia vestuves“, todėl žmonės šį reiškinį ir vaizduoja „vestuvių“ vaidinimu.
Pasakojimuose apie Sekminių pirmos dienos rytą neretai minima, kad kiekvienas piemuo stengdavosi kuo anksčiau bandą išginti ir užgriežti Sekminių rageliu. Tokią dūdelę kiekvienas piemuo pasidarydavo pats, išsukęs iš alksnio ar žilvičio. Balso sustiprinti prie jos pridurdavo „iškiaurintą“ jaučio ragą. Ką išgirsdavo paskutinį uždūduojantį Sekminių rageliu, tą visi piemenys apšaukdavo spirgučiu. Apie Merkinę pasakojama, kad kuris anksčiau išginęs karves pirmas pagrieš ta dūdele (dūdelė iš rago ir medžio, su liežuvėliu), to karvės duosiančios daugiau pieno.
Iš kaimo žmonių pasakojimų galima suprasti, kad Sekminėse triūbijimas ir oliavimas skambėjo greta arba kartu (pakaitomis?). Įdomu, kad grojimą instrumentu žmonės apibūdina taip pat, kaip ir balsu atliekamus oliavimus: „ant dūdelės atsioliuoja“, „dūduoja – rėkia, rėkia tę tokias dūdas įsitaisę“, „paoliuoji ant rago, katras pirmas išgynė“, „paoliuoja su dūdele, kad jau girdėtų kiti“ ir pan. Atrodo, kad piemenims buvo nelabai svarbu, kaip paoliuoti – dūdele ar balsu. Pasakojimuose apie Sekminių papročius minimi įvairūs pučiamieji instrumentai: dūda (iš tošies ar karvės rago), dūdelė, trūba (iš žievių, iš gluosnio šakos), dūdukė (karklo arba builio švilpynė su skylutėmis), F 56 švilpynė (be skylučių dengimui), Sekminių dūdukė (iš gluosnio), Sekminių ragas, ragas (karvės ragas), F 35 ragutis, klernetukas, tūtukė, kliurkynė (iš žąsies plunksnos) ir pan. Oliuodavo ir „į didelę bonką, numuštu dugnu, kad tik toliau girdėtųsi“. F 54 F 55 N 31 Iš daugelio apibūdinimų galima suprasti, kad instrumentų garsas turėjo būti stiprus: „toks balsas išeina, kad net viskas rūksta“, „triūbos balsas sklinda per visą kaimą“, „visokius išsuki, kai duodi – baisus balsas aina“ ir pan. Taigi garsus „triūbijimas“ buvo svarbi Sekminių ryto apeiga. Beje, įdomu palyginti, kad Šveicarijos Alpėse anksti rytą Sekminės „įpučiamos“ ilgais trimitais (Alpių ragais).
Lietuvoje būdavo „triūbijama“ saulei tekant arba dar prieš tekėjimą: „Katrie anksti atsikelia, tai tie gauna daugiau sekminpinigių, katras pirmas uždūduoja“; „Tai jau tep stengėsi, tai dvi valandas to pirm išgena, ka dą karvės gula, neėda. Neįspangini, kap išgyt dą <…>. Kiekvienas turi pasidaręs klarnetuką iš rago čia, iš medžio išsuktą. Ir paskui paoliuoja an rago, ka jau pirmas išgynei. Paoliuojam su dūdele <…>, kad jau girdėtų kiti“; „Piemens išsigena prieš saulės tekėjimą, o kas paskui vėliau, tai jau tas spirgutis būna. <…> kap pamatai, ka vėliau jau gena, tai tą: „alio, alio, Jonelis spirgelis…“. Paskui an dūdos vėl pūti pūti ir vėl oliuoji“ ir pan.
„Triūbijimas“ lydėjo visas būtinas Sekminių ryto apeigas: saulės laukimą, jos sutikimą, bandos išginimą, spirgučio paskelbimą ir karvių vainikavimą. Tai patvirtina skvarbaus pučiamųjų instrumentų garso, žadinančio gamtą, užtikrinančio gyvulių vaisingumą, svarbą Sekminių apeigose. V 43
XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje Žemaitijoje, piemenims švenčiant Sekmines, būdavo griežiama šokiams. XIX a. pab. Raseinių aps. per Sekmines arklininkai, grojant „muzikums [smuikais], būbneliums, trūbums ir kanklėms“, šokdavo aplink ugnį per visą naktį.
Veliuonos parapijoje į piemenų „kiaušinienės balių“ lauksargis kartais pakviesdavo ir skripkorių griežti šokiams „per kiaurą naktį“. Švenčionių aps., Palūšės apylinkėse, antrą Sekminių dieną „piemenys kepa pautienes ir geria alų <…>, o paskui šoka, pučia vamzdžius, žaleikas, o kitas kulinę maigo ar smuiku čirpina“. Kupiškio apylinkėse Sekminių rytą gyvulius išgindavo merginos rytėlio. Bernai ateidavo padėti ganyti, atsinešdavo muzikas ir gėrimų. Jų pramoga – „kelti vestuves“, panašiai kaip per Užgavėnes. Biržų krašto dainininkė O. Smilgienė pasakojo, kad „Kitokart mergos Šeštiny, nedėlioje po Šeštinui, Sekminėse ir Devintiny gydavo ryto, o vėl berniukai atsiliepdavo su ragais, skudučiais, su lumzdeliais“.
Ragais pūsdavo ir skudučiuodavo per piemenų šventę, kupiškėnų vadintą melstuvėmis. Ji vykdavo dažniausiai Sekminių antrą dieną. Piemenys iš anksto, vaikščiodami pakiemiais, rinkdavo sambarius: miežių, maisto. Iš miežių pasidarydavo alaus. Kaip pasakoja O. Smilgienė, „suveidavo ir dideli, ir maži, ypač jaunumė, tą dieną ir visą naktį valgydavo, gerdavo, dainuodavo, giedodavo, šokdavo, skudučiuodavo ir ragus pūsdavo“. Apie Kupiškį per melstuves sugindavo vienuolika sodžių bandą į vieną vietą, prie Girvalakių kalno ir ežerėlio. Melstuvių dalyviai jaučius leisdavo imčių, ragais pūsdavo, skudučiuodavo (net iki 25 skudučių kartu).
Antrą Sekminių dieną didesniame kaimo kieme vykdavo bundinykų (samdinių) pokylis – linksmesnis ir didesnis negu piemenėlių. Bernai turėdavo muzikantą. Trečią Sekminių dieną piemenys vėl linksmindavosi ir vaišindavosi, kaip ir šeštadienį, ir grieždavo įvairiomis muzikėlėmis-dūdelėmis.
Kai kur piemenys, pargindami namo apvainikuotas karves, grodavo birbynėle ir barškalu (lentelės smuiku) maršą „Suk suk ratelį“, po jo – šokius. Grieždavo, kad tik būtų triukšmo, ir laukdavo sūrio iš močiutės bei tėvų paruoštos šventinės vakarienės. Dzūkijoje piemenys atsivesdavo muzikantų.
Per Sekmines lankant javus jaunimas neretai pasikviesdavo ir muzikantų. XX a. pradžioje Pandėlio vlsč. po pamaldų jaunimas susirinkdavo ir eidavo į parugę dainuoti ir šokti, pritariant muzikantams. Tarpukariu rytų Aukštaitijoje smuikininkai pagrieždavo šokiams prie rugių lauko. Gali būti, kad kai kada instrumentais pritardavo ir paruginėms giesmėms. Apie tai galima spręsti iš dainos „Vai to to, kalba mindrełė“, užrašytos Tverečiuje, Ignalinos r. 1962 m., aprašo: „Parugės daina. Dainuodavo einant parugėn. Grodavo ir dūda po pažastim <…>. Smuiką retai kas turėdavo. Smuiku grodavo kartu su cimbolais. Kartais ir grabeniu (šukomis) pagrodavo ir gerai būdavo“ [MFA KTR 179(73)].