Vasaros laikotarpio kulminacinė šventė – Joninės (XIV–XVII a. istoriniuose šaltiniuose vadinama Rasa, Kupole), prie jų prisišlieja žymiai kukliau švęstos Petrinės. Prie didžiųjų metinių švenčių pagal reikšmingumą metų cikle galima priskirti ir rugiapjūtės pabaigtuves.
Dalis vasaros papročių tarsi atkartoja arba pratęsia kai kuriuos pavasario švenčių ciklui būdingus apeiginius momentus. Iki pat Joninių (ir per Jonines) tęsdavosi viena iš pavasarinių apeigų, skirtų javų augumui pagerinti – supimasis sūpuoklėmis. Paprotys suptis per Jonines žinomas įvairiuose Lietuvos kraštuose: Mažojoje Lietuvoje, Aukštaitijoje (Molėtų r.), Dzūkijoje (Varėnos r.) ir kitur. Dzūkijoje (Valkininkuose) sakyta, kad suptis per Jonines reiškė gerą ateitį: „panoms ištekėti, vyrams apsivesti“. F 57
Kitas apeiginis momentas, „atėjęs“ iš pavasario laikotarpio, – pasėlių lankymas. Prasidėjęs nuo Jurginių (jurginėjimo), šis ritualas daugelyje Lietuvos apylinkių tęsdavosi iki pat Joninių. Tai patvirtina ir faktas, kad kai kurių paruginių giesmių pagrindinis personažas – Jonas, lankantis rugius. Per Jonines, kaip ir per pavasario šventes, lankant rugius, būta ir apeiginių vaišių (sambarių) parugėse. Rytų Lietuvoje šios vaišės vadintos kupoliu – tai rodo jų ryšį su kupoliavimo apeiga arba Kupolės (Joninių) švente.
Kaip ir pavasario šventėse, taip ir vasaros laikotarpiu ypatingas dėmesys skiriamas vandeniui, turinčiam ypatingų galių ne tik augalams, bet ir žmonėms bei gyvuliams. Saulėgrįžos šventės išvakarėse ligoniai eidavo maudytis į upes ar ežerus, tikėdamiesi pasveikti, sveiki – kad apsisaugotų nuo ligų, būtų stiprūs. Maudydavo ir darbinius gyvulius, kad jie būtų sveiki ir stiprūs. Vandeniu šeimininkė apliedavo pirmą rugiapjūtės dieną iš lauko grįžusius rugių pjovėjus.
Vasaros laikotarpio šventėse ypač gerbta saulė. Manoma, kad nuo saulėgrįžos ji ruošiasi ilgai kelionei į žiemos pusę, dėl to reikia ją deramai pagerbti ir išlydėti. Sakoma, kad per Jonines, kaip ir per didžiąsias pavasario šventes, saulė šoka. Bešokančią ar besirengiančią saulę gali pamatyti tik tas, kuris visą Joninių naktį nemiegojo. Tam tikros apeigos saulei pagerbti būdavo atliekamos ir per rugiapjūtę. Dar XX a. pradžioje vyriausioji šeimos moteris, supjovusi keletą pėdų ir sustačiusi vieną gubą, atsigręždavo į saulę ir nusilenkdavo jai keletą kartų iki žemės. Tik po šios apeigos visos pjovėjos eidavo prie darbo. Panašiai saulę pagerbdavo ir vakare, baigusios pjauti rugius.
Svarbią vietą vasaros šventėse (kaip ir pavasario ciklo šventėse) užėmė vainikų pynimas. Manoma, kad žolynai, supinti į vainiką, įgyja ypatingų galių. F 86 Apvainikuotas žmogus (taip pat ir kiti objektai) tampa apsaugotu nuo pavojingų jėgų. F 73 F 77 F 105 Neretai per Jonines (vakare, prieš saulėlydį) ir galvijus papuošdavo. Liškiavos apylinkėse karvėms nupindavo vainiką iš žolių – manydavo, kad tada raganos pieno neatims. Ypatingomis apeigomis būdavo palydimas rugiapjūtės pabaigtuvių vainiko pynimas iš paskutinio pėdo arba paskutinių nupjautų varpų, kuriose, kaip buvo tikima, gyvenanti derliaus vaisingumo dvasia arba dievybė.
Joninės – viena didžiausių metinių švenčių, žyminti vasaros saulėgrįžą, pačią trumpiausią naktį ir ilgiausią dieną. V 49 F 76 Manoma, kad ši šventė atsirado dar pirmykštės bendruomenės laikais ir galutinai susiformavo pradėjus verstis žemdirbyste. Rašytiniuose šaltiniuose minimi trys skirtingi saulėgrįžos šventės pavadinimai: Joninės, Rasa, Kupolė. Joninės – tai šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė (krikščionybė nustatė tikslią jos datą – birželio 24 d.). Jono Krikštytojo vardą vasaros saulėgrįžos šventė gavo visoje Europoje. Kiti du pavadinimai – archajiški, atspindintys senuosius šventės papročius. Rasos pavadinimą istoriniuose šaltiniuose bene pirmasis paminėjo T. Narbutas. Vėliau jis minimas M. Valančiaus, L. A. Jucevičiaus. Rasos šventė minima ir dainose, A. Juškos užrašytose XIX a.: „Ant Rasos šventės, ant jomarkėlio“; „Rasos šventė kai atėjo, šieną pjauti jau reikėjo“ ir kt. Rasa, rasytė minima ir Joninių sutartinių priegiesmiuose: „rasito rasyte“, „ryto rasa krito“ ir kt. Nuo seno buvo pastebėta, kad rasa savo drėgme atgaivina žemę. Neatsitiktinai ypač tikėta magiška šventinio ryto rasos galia. Kuo didesnė rasa Rasos šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Manyta, kad ryto rasa prieš saulei patekant turi ypatingų gydomųjų galių. Pasak M. Valančiaus, turintieji išbėrimų Joninių rytą voliodavosi pievoje, kad pasveiktų. Nuo rasos, tą rytą nubrauktos nuo rugių, pasidarydavo skaistesnis veidas. Joninių rasa, surinkta nuo pievų, nuo raganysčių gydydavo ir gyvulius. Buvo tikima, kad rasa – slėpiningos gausos šaltinis. Šv. Jono naktį šeimininkė su dukterimi paimdavo virvę, nueidavo į svetimą pievą ir braukdavo rasą, paskui ją nukratydavo į savo pievą, kad daugiau šieno būtų.
Kupolės pavadinimas taip pat ne mažiau prasmingas ir senas (pirmas paminėjimas – Ipatijaus metraštyje 1262 m.). Kupolių šventė – tai augmenijos klestėjimo, viešėjimo šventė, o pati Kupolė – to klestėjimo įprasminimas. Manoma, kad senasis šventės pavadinimas kilęs iš žodžio kūpėti – gerai augti, viešėti. Kupoliavimas (gydomųjų ir pievos žolių rinkimas per Kupolines) – vienas iš svarbių apeiginių momentų. F 103 Kupoliauti, kupolioti ir pan. reiškia ne tik dainuojant rinkti žoles, bet ir švęsti Joninių išvakares, linksmintis. Pasakojama, kaip prieš Jonines nuo pusdienių eidavo mergos ir moterys rauti kupolių. Kupolėmis vadinamos įvairios žolės: jonažolė (hypericum perforatum), vaistinė ramunė (matricaria chamomilla), kūpolė (melampyrum nemorosum) ir daug kitų. V 54 Kupolės kuokelės viršūnė rausva arba violetinė, o paties žiedo vainikėlis – geltonas (latviai šį žolyną vadina kupola, slavų kraštuose – Ivan da Marja). Šiaurės Lietuvoje kupoliai – lauko gėlės, žydinčios geltonai ir mėlynai.
Prisirovę kupolių, pasidėdavo kur nors pakraigėje, kur laikydavo iki žiemos. XX a. pradžioje Zarasų aplinkėse aprašytas įdomus paprotys: „Šv. Jona denoj bobos prisirenka žolynų ir aina šv. Jona vakari un gaspadoriui ir gieda dainas. Dainuoja, kolei išeina gaspadine. Kai išeina, tai tuo jos bruka kupolius pa koju. Šeimininkė insiveda juos vidun ir duoda raugienos ar alaus, a kupalius padalija galvijam, kad piena varlas neišžįstų. Kad galvijam akių raganos nepačeravotų“. Tikėdavo, kad po saulėgrįžos žolės nebetenka gydomosios galios, todėl po Joninių niekas vaistažolių neberenka. Tiesa, kai kuriose apylinkėse (pvz., apie Liškiavą) sakydavo, kad tarp Šv. Jono ir Šv. Petro yra kupolinės dienos: per tas dienas renka vaistams žolynus, vadinamąsias kupolines žoles. Kitur „kupolinėm dienom“ vadino dienas tarp Petrinių ir Marijos aplankymo. Kupoliavimo paprotys kai kur Lietuvoje iki šiol dar yra gyvas.
Kupole kadaise vadinta ir apeiginė kartis, papuošta gėlėmis. F 74 Prūsų Lietuvoje buvo paprotys merginoms susirinkti kaimo aikštėje ir dainuojant apipinti aukštą kartį – kupolį. Ją pastatydavo kaimo gale, į javų lauko pusę, ir merginos turėdavo ją, dainuodamos Joninių dainas, dvi naktis ir vieną dieną be pertraukos saugoti nuo vaikinų, kurie stengdavosi ją pagrobti. Kai ši kartis būdavo išsaugoma, saugotojos dainuodamos ją išardydavo ir pasidalydavo tarpusavyje (šiems žolynams buvo teikiama ypatinga apsauginė galia). Tilžės, Įsrutės ir kitų apylinkių moterys surinktus žolynus surišdavo kartu su ryšeliu dilgėlių ir užmaudavo ant ilgos karties, pastatytos kieme. Kitą dieną žolynams su dilgėlėmis susmukus žemyn, šeimininkė sakydavo, kad ragana jojo ant kaupuolių žolių, bet išsidilgino užpakalį (dilgėlės galėjo būti skirtos piktosios dvasioms nuvaikyti). Nusmukusius žolynus vėl užmaudavo ant karties ir palikdavo iki Petrinių. Pasvalio apylinkėje puošdavo kaupuolę – šakotą kartį, ant kurios merginos mesdavo rūtų vainikėlius (tai vienas iš vedybinių būrimų per Jonines). V 52
Tikėta, kad žolynai, supinti į vainiką, įgauna ypatingų galių. Vainikas, būdamas apskritimo formos, laikomas saulės ženklu, jos simboline išraiška, jis tampa tam tikra apsauga. F 105 Manoma, kad šios apsaugos per Jonines ypač reikia netekėjusioms merginoms, kurios yra atsidūrusios pereinamojoje situacijoje: jau nebe mergaitės, bet dar netapusios moterimis. Kad Joninių vainikai įgautų maginės galios, jie būdavo pinami ypatingu būdu (be siūlo, iš devyneriopų gėlių, tylomis). Su jais merginos atlikdavo įvairiausius meilės ir vedybų burtus: sviesdavo į medžius, leisdavo į vandenį, dėdavo nakčiai po pagalve ir pan.
Žmonės tikėjo, kad būtent vasaros saulėgrįžos metu, kai gamta yra pati gajausia, galima užsitikrinti sveikatą ir grožį, taip pat laimingą vedybinį gyvenimą, gerą derlių. Tuo metu galima sėkmingai įveikti įvairias piktąsias jėgas, neigiamai veikiančias suklestėjusį derlių, taip pat apsisaugoti, „apsišvarinti“ patiems. Pagrindinė apsisaugojimo priemonė – ugnis. F 72 Joninių laužo kūrenimas – tai pagarba saulei, savotiškas jos, įkopusios į aukščiausią dangaus tašką, atkartojimas žemėje. Ugnį stengtasi deginti kuo aukščiau (ant kalno) arba atviroje vietoje (prie ežero, paupyje), kad apšviestų kuo didesnį plotą. Tikėta, kad laužą turi uždegti išskirtinis, labiausiai gerbiamas žmogus (pvz., Prancūzijoje tai darydavo pats karalius). Laužo ugnis dažnai būdavo įkuriama nepaprastai, pvz., kibirkštis išskeliama titnagu, arba iš ąžuolo medienos (ąžuolas – Perkūno medis). Per Jonines degdavo ne tik laužai, bet ir aukštos kartys su jų viršūnėse įtvirtintais ratais arba stebulėmis. V 55 Daugelyje Aukštaitijos apylinkių jaunimas ritindavo nuo kalno aprištus šiaudais vielinius ar medinius lankus (toks ridenimas, matyt, simbolizavo riedančią saulę). Garbė ridenti tokius lankus neretai tekdavo būtent Jonams.
Kai kur ugnis buvo siejama su raganomis (manyta, kad raganų veikla per Jonines ypač suaktyvėja): jaunuoliai ant aukštos karties pritaisydavo išdegutuotą bačką, prikimštą pjuvenų, užbarstydavo druskos, kad ugnis stipriau spragsėtų. Sakydavo, kad taip Joninių išvakarėse deginamos raganos. Visoje Lietuvoje žinomas paprotys šokinėti per šventinį laužą. Peršokusi per ugnį pora tikėdavosi vestuvių. Šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji, norėdami įgyti jėgų, sveikatos. Manyta, kad suanglėję medžio gabaliukai, išimti iš Joninių laužo, turi gydomosios galios. Juos naudodavo kaip vaistą nuo nuomario, gydydavo šunvotes ir kt.
Joninių laužai – žemiškas, o Saulė – dangiškas ugnies pavidalas. Joninių šventimo periodas siejamas su saulės „stovėjimo“ periodu. Kaimiečiai dar ir šiandien sako: „Nuo Šv. Jono iki Šv. Petro saulė ant vietos stoja. Po Petro krinta žemyn“. Kad saulė saulėgrįžos šventėje buvo labai svarbi, kad ji buvo stebima, rodo įvairūs žmonių pasakojimai apie „saulės šokimą“, „puošimąsi“. Užtekėdama saulė triskart pašokėja aukštyn ir žemyn arba „rėdosi“ (mainosi įvairiomis spalvomis, plastena). Apie Dusetas sakydavo, kad saulė „pasirėdo“ naujais rūbais – tuo metu, kai ji maino rūbą, būna tamsu. Saulė taip ruošiasi į vestuves. Kitur sakydavo, kad Petrinių rytą saulė danguje šoka, o Joninių – puošiasi. Panašūs tikėjimai, kad Joninių ar Petrinių rytą saulė žaižaruoja vaivorykštės spalvomis, šoka, maudosi vandenyje, žinomi ir slavų kraštuose: Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kt.
Iki šių dienų dar išlikęs tikėjimas apie Joninių naktį pražystantį paparčio žiedą F 85 – laimės ir aiškiaregystės simbolį (šis tikėjimas žinomas ir lietuvių rytiniams kaimynams). Pražystančio paparčio motyvas apdainuotas dainose ir sutartinėse, pvz. , „O kas pražydo nakties vidury“. A 49
Petrinės – šventė, neturinti platesnės apeiginės dalies. Jos iki šių dienų neišlaikė beveik jokių liaudiškų papročių, tik vieną kitą tikėjimą. Tiesa, M. Stryjkowskis dar XVI a. aprašė „keistas supimosi dainas („kołyski“) apie šv. Petrą ir šventus vakarus, Viešpačiui užgimus“ (jo manymu, „viskas išplito iš senųjų pagoniškų prietarų“).
M. Valančius „Palangos Juzėje“ užsiminė, kad per Petrines būdavo linksminamasi gamtoje panašiai kaip per Jonines. Matyt, Petrines galima laikyti Joninių (t. y. vasaros saulėgrįžos) laikotarpio užbaigiamąja dalimi. Vienoje iš kupoliavimo dainų Petras minimas drauge su Jonu: „…Kur buvai, Jonai? / Kur buvai, Petrai? / Kupolėli, šventas Jonai. / Tarpe Joninių, tarpe Petrinių. / Oi, kupole, šventas Jonai, / Kupolėli, šventas Jonai“. Dainos žodžiai „tarpe Joninių, tarpe Petrinių“, matyt, reiškė paskutinį saulėgrįžos šventės etapą (Joninės senovėje trukdavusios nuo gegužės 25 iki birželio 25, o kartais nusitęsdavo iki birželio 29 – Petrinių).
Daugelyje šaltinių, kuriuose aprašomas kupoliavimo paprotys, minimas ir dainavimas. Galima manyti, kad ne tik pats kupoliavimas, bet ir tam tikrų giesmių giedojimas jo metu buvo būtina vasaros saulėgrįžos šventės dalis. Tai patvirtina žmonių pasakojimai apie Jonines, užrašyti įvairiose apylinkėse. Pavyzdžiui, Suvalkijoje pasakota, kad Joninių naktį, kai jau kupolės žydi, merginos eidavo į laukus ir per visą naktį dainuodavo. Kuri mergina neidavo Joninių naktį dainuoti, tos vartus apkaišydavo visokiomis nuo pakelės surinktomis piktžolėmis.
Kupolinės giesmės ir sutartinės anksčiau buvo giedamos ne tik per pačias Jonines ir prieš jas, bet ilgesnį laiko tarpą – iki Petrinių. Tai rodo ir vienos iš sutartinių komentaras: „Kupolio giesmė, kupolio einant. Joninėse gieda: „Kur buvai, Jonai?“, o Petrinėse, einant apie lauką, gieda: „Kur buvai, Petrai?“. Prisirauna kupolių, prineša pas ulyčios vartus, pakrato po saujelę ir šokdavo. Kitos, parsinešę kupolius namo ir sušutinę, duodavo karvėms atsivedus“ [SlS 547]. Kai kur kupolines giesmes giedodavo net iki liepos mėnesio pradžios, lankydami javų laukus, raudami iš pasėlių piktžoles.
Vienose dainose ir sutartinėse apgiedami pagrindiniai Joninių šventės momentai: pats rugių lankymas („Oi ta ta, kupalia graži“, „Kupolio rože, kur buvai, Jonai“ V 50), kupolėlio rovimas („Kupolėle, kas tave skynė“ N 32, „Kupolio rože, kupolijyte“ N 33), vainikų pynimas („Oi tu vosilka, tu vosilkele“ N 34 , „Sėjau vosilkų ir raspyliau“) ir kt. Kitose – tik fragmentiškai paminimi apeigų objektai – laužas („Ant tėvulio dvaro“ N 35 A 50), degutas, košė („Pijolka rūta, čiūta“, „Kupalia ralia, su sviestu košė“, „Kupole rožė, su sviestu košė“). Gana dažni ir vedybiniai motyvai („Oi ta ta, kupalia graži“, „Kukol rože, ratilio“). Kai kurių kupolinių dainų tekstuose pasitaiko vieno kaimo gyrimo, kito – peikimo motyvų (pvz., dainoje „Kupolėle, kas tave skynė“). Matyt, juose esama senųjų papročių atspindžių. Antai XIX a. pr. Prūsų Lietuvoje gyvavo toks paprotys: Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės būriais eidavo į laukus rinkti gėlių. Susitikę du būriai dainuodavo ginčų dainą, kurioje girdavo savo kaimą ir peikdavo svetimą(-us). Štai vienas tokių tekstų:
I būrys: Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?
II būrys: Šileninkuos, ubaguos.
I būrys: Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?
II būrys: Salėnuos, ubaguos.
I būrys: Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?
II būrys: Lazdynuos, bagočiuos…
Daugumai senųjų kupoliavimo giesmių ir sutartinių būdingi refrenai: „kupoliau, kupolėli“, „kupolio rože, kupolijyte“, „kupolėli, kupole“ ir pan. Jie tarsi patvirtina šių giesmių sąsajas su konkrečia kupoliavimo apeiga.
Beje, kai kurių kupolinių giesmių (pvz., „Kupalia ralia, su sviestu košė“ N 36) melodijos yra tokios pačios, kaip sūpuoklių giesmių, giedotų per Velykas, pvz., „Tu vanageli“. N 37 A 51 Tai viena būdingiausių rytų Dzūkijoje sūpuoklinių dainų melodijų (ji pagrįsta mažosios tercijos intonacija ir pavasario–vasaros laikotarpiui būdinga ritmo formule eq).Gali būti, kad giesmė „Kupalia ralia, su sviestu košė“ per Kupolines galėjo būti giedama prie sūpuoklių.
Kaip jau minėta, per pavasario ir vasaros kalendorines šventes (Šeštines, Sekmines, Jonines) giedodavo įvairias parugines giesmes. Viena iš labiausiai paplitusių melodijų (jos tekstai gali būti labai įvairūs) – vadinamoji „Oi to to“ („Vai ta ta, laukely buvau“) arba „To to“ („To to, prieš Petrinełį“). A 52 N 25
Joninių repertuaras po truputį keitėsi. Greta senųjų apeiginių giesmių visoje Lietuvoje imta dainuoti įvairias vėlyvesnes dainas, pvz., „Ant tėvelio dvaro sakalai krypavo“, „Švinto Jono vakarėlį“ ir kt. Pastarosiose neberasi senųjų refrenų, simbolinių metaforų, tačiau rasi pačių Joninių ar „Švento Jono vakarėlio“ paminėjimą, apeiginių atributų (Joninių lauželio, vainiko ir kt.) apdainavimą ir pan.
Folkloro ansamblių dalyviai, jau per 30 metų švenčiantys Jonines (Rasos šventę), gerokai papildė (savaip „rekonstravo“) šios šventės papročius ir repertuarą. F 104 Saulėlydžio metui pritiko rugiapjūtės vakaro giesmės V 49 (pvz., sutartinė „Saulala sadina“ V 47), šeimos, vestuvinės sutartinės, saulės tekėjimui – rugiapjūtės ryto giesmė „Kas tar teka per dvarelį“, vestuvinė daina „Užteka saulužė, daulėliu lėliu“ ir daugelis kitų. Na, o paruginė sutartinė „Tu žilviteli“ V 53 nejučia tapo „apeiginiu“ žaidimu, kurio metu dviem grupėmis einama aplink apipintų vartų F 75 F 88 „stovus“, o vartuose susitikus porai – pasibučiuojama. Pastarųjų dešimtmečių Rasos šventėse kai kurios dainos ir žaidimai yra taip prigiję, kad daugelis net neabejoja, kad tai „tikrasis“ vasaros saulėgrįžos šventės repertuaras.
Palyginti su žiemos ciklu, vasaros ciklo apeiginės choreografijos užfiksuota nedaug, nes ji greičiau išnyko dėl Bažnyčios draudimų (buvo atliekama atviroje erdvėje, dėl to labiau matoma). Tačiau ir čia matomi saviti vasaros ciklo choreografijos požymiai – dominuojantis rato choreografinis piešinys, vaisingumą ir gyvybingumą skatinantys veiksmai.
Pirmieji vidurvasario šventės šokių ir ratelių paminėjimai siekia XVI–XVIII a. Ankstyviausius duomenis pateikė XVI a. M. Stryjkowskis, kad per kupalą ratelius šokdavo moterys ir merginos, susikibusios už rankų ir dainuodamos dainas, kartodamos priedainį „lado, lado“. Vėlesniu laikotarpiu šokiai paminėti kai kuriuose oficialiuose draudimų raštuose: Vilniaus vyskupas S. Pacas 1683 m. ganytojiškame laiške draudė kunigams Šv. Jono dieną „asistuoti“ šokiuose aplink medį ir ugnį; Žemaičių vyskupas J. M. Karpis 1717 m. laiške vyskupijos dvasininkams piktinosi, kad tą dieną kaimuose ir miestuose vis dar deginami laužai, prie jų susirinkęs jaunimas eina ratelius ir „visą naktį praleidžia linksmybėje“. Nepaisant draudimų, daug kur Lietuvoje tradicija linksmintis per visą naktį vidurvasario šventėje išliko iki pat XX a.
Šokiai būdavo rengiami miškeliuose, ant laukų, prie upės ar kitokio vandens telkinio, bet dažniausiai – ant piliakalnių ar kalnelių. Pakruojo rajone šventę užbaigdavo kaime: „Pavakary jaunimas netoli kaimo, aukštesnėj, gražesnėj vietoj <…> uždega kartę, griežia armonika, šoka, dainuoja, kol sudega kartė, paskum dainuodami eina į kaimą ir kieno nors kieme ar namuose dainuoja, šoka, geria alų iki paryčių“ [Balys 1993: 213–214].
Šventės aprašuose konkretūs šokių pavadinimai paminėti labai retai, kartais apsiribojama vien įprastiniu pasilinksminimų repertuaru (rateliai „Lai gyvuoja“, „Rūtelė“, „Karvelėlis“, „Serbenta“ ir kt.). V 51 Apie apeiginius šokius duomenų išliko nedaug, jie dažniausiai neišsamūs – trūksta arba melodijos, arba tikslaus judesių aprašo. Kai kurios melodijos ir poetiniai tekstai yra individualios kūrybos.
XIX a. Prūsų Lietuvoje užrašytas vien merginų žaistas piršlybų tematikos žaidimas „Ryla rala“. Jis buvo žaidžiamas prie „Jono medžiu“ vadinamos karties, papuoštos gėlėmis ir saugomos visą naktį nuo vaikinų, tykančių pagrobti gėles. Merginos aplink kartį sudarydavo ratelį, į kurio vidurį paeiliui išeidavo po dvi merginas, kurios į savo vietą dainuojant iškviesdavo vis kitas merginas, jas pavadindamos „marčaitėmis“. Tikėta, kad žaidimas padės greičiau ištekėti, todėl žaisdavo tol, kol visos merginos viduryje pabūdavo „marčaitėmis“. Jeigu „Jono medį“ pavykdavo apsaugoti nuo vaikinų iki nustatyto laiko, tai merginos dainuodamos nuimdavo ir išsidalydavo gėles tikėdamos, kad šios įgavo magiškų savybių ir galės apsaugoti nuo nelaimių bei lemti sėkmę.
Vien merginos šokdavo ir Užpalių kaime (Utenos r.) 1957 m. užrašytą „Joninių ratelį“. Prisirinkusios kupolių, merginos sudarydavo ratą aplink laužą ir, dainuodamos dainą „Ant tėvo dvarelio berželis siūbavo“, per kiekvieno posmo pirmąją dalį sukdavosi susikabinusios bendru ratu, o per antrąją dalį sukdavosi poromis, susikabinusios už parankių.
Gelgaudiškyje (Šakių r.) užrašytas „Joninių šokis“, palydimas pakaitomis vyrų ir merginų dainuojamos dainos: „– Oi tu mergele, tu kupolijyte, / Kur vaikštinėjai, žydinti gėlyte? / – Žalioj lankelėj, žalioje lankelėj, / Lygioj pievelėj, lygioje pievelėj“ ir t. t. Apraše paminėta, kad „šią dainą dainuodami ir šokdami visi eidavo Joninių naktį nuo laužo prie Nemuno ir leisdavo į Nemuną ugnis, o merginos mesdavo nupintus vainikėlius ir žiūrėdavo, ar susitiks“.Tokią eiseną sunku pavadinti „grynu“ šokiu – tai greičiau primena sinkretišką apeiginį veiksmą, susipynusį su improvizaciniais šokio elementais.
Šio šokio melodija artima rateliui „Kupolio rože“ V 50 (choreografija primena minėtą „Joninių ratelį“: kas posmą poros iš pradžių šokdavo ratu viena paskui kitą, o paskui sukdavosi vietoje). Jo tekstas primena šokamąją sutartinę „Kupolio rože, kupolijyte“ N 33, kurią giedodavo ir šokdavo per Jonines ir Petrines.
Yra žinoma, kad būdavo šokamos ir kupolinės sutartinės, tačiau daugumos jų melodijos ir šokio būdai neužrašyti. Prie kai kurių esama fragmentiškų nuorodų: „Dainuoja kupolia ejunt. Apie ugnį šoka ratu parugėj“ [SlS 541]; „Šokis Petro naktį“ [SlS 558]. Tik prie sutartinės „Kupolio rože“ šiek tiek detaliau apibūdinta choreografija: „Dvi mergaitės susikabinę šoka: pirma pora dainavo I dalį, antra pora – II dalį. Šios dainos pirmą punktą dainavo eidami ženksniais, antrą punktą dainavo sukdamas“[SlS 555].
Vidurvasario šventės papročiuose ypač reikšmingasjaunimo suporavimas. Tam, matyt, buvo skirta L.A. Jucevičiaus XIX a. pradžioje aprašyta apeiga „Vainikų pintuvės“, vykdavusi savaitę po Šv. Petro. Supynę berželių ar liepų viršūnes, pro tokius improvizuotus vartus iš abiejų pusių eina poromis mergaitės ir vaikinai, o kai susitinka, bučiuojasi ir dainuoja: „Blagoslovyk, dievaiti, / Bernužį, mergaitę , / Kūmą, kūmaitę“.
Per Rasos šventę ne tik šokdavo ar žaisdavo, bet ir atlikdavo tam tikrus magiškus veiksmus. Čia vėlgi svarbią reikšmę turėjo rato forma. Ratas netgi padėdavo surasti stebuklingąjį paparčio žiedą: ieškantysis padarydavo ratą aplink save iš degančių žvakių arba apsibrėždavo šermukšniniu pagaliu, maršalkos lazda ar grauduline žvake (kartais brėždavo tris ar net devynis ratus), o paskui laukdavo (būtinai ramiai, nesidairydamas ir nesijuokdamas), ir paparčio žiedas pats įkrisdavo į ratą. Kai kuriuos būrimus darydavo jau ryte, prieš saulės patekėjimą: apžergę šaką, apjodavo ratu aplink pasėlių lauką, kad apsaugotų javus nuo visokių blogybių ir jie geriau derėtų; triskart apnešdavo degančią graudulinę žvakę aplink karves, kad jas apsaugotų nuo raganiškų kerų.
Norėdami išgydyti odos ligas, žmonės prieš saulėtekį voliodavosi rasotose pievose, risdavosi nuo kalnų. Liškiavoje (Varėnos r.) užrašyta, kad būtinai „turi grynos ant rasos pasivolioti“ [LTR 374c/1504b]. Norėdamos turėti daugiau karvių pieno, moterys po pievas „jodinėdavo“ nuogos arba bent basos ir palaidais plaukais.
Merginų būrimams su vainikais būdingas į viršų orientuotas veiksmas – juos mesdavo į medį stovėdami į jį nugara ir tikėdavo, kad užkibęs ant šakos vainikas pranašauja vestuves. F 74 Vilkaviškyje panašiai vainiką mesdavo per vartus: jei nukrisdavo anapus vartų – ištekės, jei šiapus – neištekės. Po saulėlydžio moterys nieko nekalbėdamos mesdavo per galvą „devyneriopų žolių“ pluoštelį savo namų link – kad namai būtų apsaugoti nuo ligų ir kitų nelaimių, juos aplenktų laumės, raganos ir t. t.
Prie šių veiksmų reikėtų priskirti ir paprotį suptis sūpynėmis F 57 bei šokinėti per laužus. A.L. Jucevičius XIX a. pradžioje rašė, kad „senovės prūsai ir lietuviai <…> dievo Ligo garbei pavasarį ir šv. Jono vigilijoj po liepų medžiais uždeginėjo ugnis ir per jas ištisą naktį šokinėjo dainuodami dainas ir su kiekvienu priedainiu kartodami: ligo, ligo!“ [Jucevičius 1846: 226]. Per laužą šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji, tikėdamiesi pasisemti sveikatos, skatinti javų ir linų augimą. Šokinėjant aukštyn tarsi norėta pasiekti pačią saulę, pasisemti iš jos gyvybės ir sveikatos.
Vasaros saulėgrįžos nakties apeigose nuoseno neapsieita be muzikos ir garso instrumentų: keltas triukšmas, iš toli girdėdavosi pučiamųjų instrumentų muzika, V 49 V 43 instrumentais pritarta rateliams, šokiams, kartais ir dainoms. Mažojoje Lietuvoje tikėta, kad triukšmavimas, šaudymas Joninių naktį, kaip ir kituose papročiuose, turi apsauginės galios (beje, panašūs tikėjimai, tik triukšmui teikiant derlingumo skatinimo prasmę, buvo paplitę ir Lenkijoje). Šilutės rajone Joninių išvakarėse buvo žinomas paprotys deginti ir šaudyti raganas: į boselį prikišdavo šiaudų, pakeldavo ant aukštos karties ir padegdavo. Jaunimas uliodavo: gerdavo, valgydavo, šaudydavo iš „puškų“.
Rytų Lietuvoje, lankydami rugius ir kitus javus, eidami ratu aplink lauką ir per pavasario sambarius giedodavo parugines giesmes. Iš užrašytų pastabų (pvz., „Vai to to, kalba mindrełė“ [MFA KTR 179/73]) galima spėti, kad kai kada joms pritardavo muzikos instrumentais (lamzdeliu, dūdmaišiu, smuiku, cimbolais ar šukomis). Matyt, šiais instrumentais galėjo pritarti ir sambarių rateliams bei šokiams.
Iš pučiamųjų instrumentų ypač dažnai minimi skudučiai F 89 ir ragai F 80, be kurių Joninės ir Petrinės, kaip ir pavasario šventės, neapsieidavo. Pasak S. Paliulio, „ragai gaudė ir skudučiai siaudė ypač kupoliojimo (Joninių) šventėse“. Skudučiuodami žmonės išeidavę parugėn, kur ant kalno, aukštame medyje, uždegdavo stebulę. Visą naktį jaunimas dainuodavo, šokdavo, skudučiuodavo ir ragais gausdavo. F 87 Ragai ypač gražiai skambėdavo iš už kelių kilometrų, iš už miško.
Viena iš kupolinių sutartinių „Kūpolio rožė, kupolijytė“ N 33, S. Valacko tvirtinimu,būdavo ne tik giedama, bet ir pučiama daudytėmis (tokią galimybę patvirtina jos melodikai būdingos trimitinės intonacijos). Vyrai skudučiais (arba daudytėmis) pūsdavo ir sutartinę „Dijūta, kolnali“ [LLIM 5]. Ją giedodavo ir šokdavo keturios moterys (po dvi poroje), „kaip grote grodavo visos keturios“. Tai sutartinė apie legendinį kalną Dijokalnį Alizavos apylinkėse (apie jį išlikę daug įvairių padavimų).
Pasak S. Paliulio, daudytėmis dažniausiai daudyčiuodavo keturines (ir šoktines) sutartines du žmonės dviem daudytėmis. F 90 Sutartines giedodavo moterys, o daudyčiuodavo vyrai (nors vienoje iš sutartinių minima, kad ragais „triūbijo“ Obelaukio mergaitės). XX a. pradžioje, nykstant sutartinėms, pritilo ir daudytės, žmonės jų nebeturėjo. Pasak S. Paliulio, „jei moterys, prisiminusios jaunas dienas, dar užtūtuodavo sutartinę, tai vyrai daudytėmis jau nebeatsiliepdavo“. Daudyčių sutartinės šiaurės rytų Lietuvoje buvo užrašytos jau nebe pučiamos daudytėmis, o giedamos senesniųjų giesmininkių, labiau įgudusių sutartinių atlikėjų (arba paskudučiuotos).
Per Jonines nuo seno būdavo grojami rateliai ir šokiai. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, pasak J. Pabrėžos, Žemaitijoje, ypač apie Salantus, Jonines švęsdavo, naktimis linksmindamiesi, šokdami, dainuodami, žaisdami. XIX a. I pusėje M. Valančius vaizdingai aprašė griežimą per Jonines, pažymėdamas smuikų ir kanklių muzikos paskatinimą šokti. Pasak jo, toks „iš pagoniškojo tikėjimo kilęs“ Joninių muzikavimo paprotys buvo paplitęs daugelyje Žemaitijos vietovių: „Nuo senų gadynių lig mūsų amžiaus šv. Jono naktį jaunuomenė, vaikinai su mergikėmis, gebėjo susieiti į artimus beržynus ir ąžuolynus <…>. Tuo tarpu vienas antras vaikinas, kankles ar skripkas atsinešęs, pradėjo skambinti ir džiržginti. Linksmam tam balsui krūmeliuose atsiliepus, nė vieno kenklė netimpčiojusi neliko, tūlyd visi apsukui ugnies šokti suniko <…>, taip brūzdė lig pat gaidžiams pragystant <…>“.
M. Valančius aprašė ir Aukštaitijoje (Biržų aps., Pabiržės par.) XIX a. II pusėje švęstas Jonines: Šv. Jono išvakarėse, „sutemus jaunimas aprinko vietą plačiam kely, sukūrė ugnį ir, parvedinę keletą smuikininkų, susirinko sopuliuoti“. Autorius pažymėjo, kad smuikininkai griežė ir dainuojamą tekstą turinčius šokius, galbūt ratelius: „Tiems griežiant <…>, šoko susikibę, dainiuodamys daines“. XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje, griežiant smuikais, kupoliuodavo Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje.
Tarpukariu tradicinių instrumentų ansambliai kone visoje Lietuvoje kartais dar grieždavo bendruomeninėse Joninių šventėse gamtoje. Ši tradicija kai kur išliko ir vėlesniu laikotarpiu.
Rugiapjūtė – vienas reikšmingiausių laikotarpių žemdirbio gyvenime. Jis jungė daug svarbių apeigų, pradedant prapjovomis, baigiant iškilmingomis pabaigtuvėmis. Įžanginis momentas – prapjovų apeigos. Pradėti pjauti rugių moterys eidavo apsirišusios baltomis skarelėmis arba nuometais, baltomis prijuostėmis, vyrai – baltais rūbais, sujuostais marga juosta. Iškilmingas prapjovų (pradėtuvių) apeigas XVII a. Mažojoje Lietuvoje aprašė M. Prätorius. Pasak jo, pora dienų prieš rugių pjūtį namų šeimininkas nueidavo į rugių lauką, supjaudavo saują rugių ir atnešęs pastatydavo ją klėtyje (ta rugių sauja būdavo pradedama pirmoji sėja).
Daug kur Lietuvoje pirmasis pėdas buvo vadinamas šeimininku, gaspadoriumi. Pietų Dzūkijoje – dziedu, dzieduku, rytų Dzūkijoje ir Aukštaitijoje – svečiu. Vilniaus apylinkėse jis buvo laikomas proseniu iš ano pasaulio. Iškilmingai parnešus pėdą namo, pjovėjus apipildavo vandeniu, būdavo sakomos oracijos, kurios prasidėdavo žodžiais: „Atėjo svetys vardu rugys…“. Pirmąjį pėdą, supjautą šeimininkės, statydavo svarbiausiame trobos kampe – krikštasuolėje. Šitam pėdui buvo priskiriama ypatinga magiška galia apsaugoti namus nuo gaisro, suteikti žmonėms skalsos, gyvuliams – sveikatos. Buvo atliekami ir įvairūs burtai, apsauginiai veiksmai. Pvz., Rytų Lietuvoje moterys iš pirmo pėdo ištrauktais rugiais apsirišdavo strėnas, manydamos, kad tai apsaugos jas nuo strėnų skausmų pjūties metu.
Kai kur, supjovusi laukuose pirmą pėdą, visa šeimyna susėsdavo parugėje ir suvalgydavo riekę duonos. Pušaloto ap. sakydavo: „duona su duona sutinka“. Būdavo rengiamos nedidelės prapjovų vaišės. Aplink vaišes susėdę, rugių pjovėjos bei rišėjai vaišindavosi ir dainuodavo, šeimininkas, prisipylęs alaus, visus užgerdavo, šeimininkė vaišindavo sūriu.
Rugiapjūtės talka turėjo tam tikras nusistovėjusias elgesio taisykles, darbo organizavimo principus. Pati geriausia pjovėja buvo vadinama baravede (ji – kartu ir gera giedotoja), ji pirmoji „varydavo“ barą (lauko rėžį). A 53 A 54 Pagal ją turėdavo lygiuotis visos pjovėjos, laikytis jos darbo spartos ir pan. Baravedei iš paskos sekdavo pjovėjėlės, pėdų rišėjėlės, sieniejėliai (šiuo senovišku žodžiu vadinti tie, kurie padeda rišti – sieti rugių pėdus). Tai savotiškos pareigybės, kurios yra apgiedotos rugiapjūtės giesmėse. Giesmėse visuomet aukštinama gera pjovėja, baravedė ir tyčiojamasi iš prastos pjovėjos (paskutinės pjovėjos vieta bare vadinta „uodegine“).
Rugiapjūtės pabaigtuvės (nuobaigos, paginos, patalkiai) – didelė šventė, daugeliu apeiginių momentų artima kalendorinėms šventėms. Pabaigtuvėse skiriami tokie svarbiausi momentai: paskutinio pėdo pjovimas; ievaro pynimas; vainiko pynimas; vainiko F 82 (kai kur ir juostos, trikojo F 79) parnešimas ir įteikimas; vaišės.
Paskutinį pėdą pjauti buvo skiriama geriausiai, labiausiai patyrusiai pjovėjai. Buvo imamasi įvairių maginių veiksmų, siekiant išlaikyti žemės gyvybinę galią, paveikti būsimų metų derlių. Papilės (Akmenės r.), Pakruojo ir kitose apylinkėse mesdavo paskutinįjį pėdą į viršų kiek galima aukščiau, kad kitais metais būtų geras derlius. Žemaitijoje rinkėjos, surišusios paskutinius pėdus, bent jau iškeldavo juos viena ranka aukštyn. Kai kurie veiksmai primena vedybinius būrimus per Kūčias ir Jonines: Varėnos apylinkėse merginos sudėdavo pjautuvus į vieną vietą, viena iš merginų atsiklaupdavo ant kelių ir, sugriebusi pjautuvus už galų, mesdavo juos per galvą – kurios pjautuvas toliausiai nulėks, toji pirmiausia ištekės. Daugumą aukštyn orientuotų veiksmų talkininkai atlikdavo tam, kad būtų geras derlius.
Rugiapjūtės papročiuose taip pat būta žemyn orientuotų veiksmų – žemės trypimo ar smūgiavimo. Lietuviai, nupjovę paskutinį rugių pėdą, jo drūtgaliu triskart suduodavo į žemę – buvo tikima, kad rugiai, prisilietę prie žemės, įgaus vaisingumo ir duos geresnį derlių. Baigę pjauti javus voliodavosi ir verdavosi kūlio taip pat tikėdami, kad susilietimas su žeme didina vaisingumą. Dusetiškiai (Zarasų r.), pabaigę rugiapjūtę, versdavosi kūlio ir visi triskart šaukdavo: „Baigta, baigta, baigta!“. Dažniausiai ant žemės voliodavosi šeimininkė, o Gervėčių krašte (dab. Baltarusija) – visi talkininkai, kurie raičiodamiesi šaukdavo: „Iš visų kluonų, iš visų dvarų mūsų kluonan!“ Šitaip linkėdavo šeimininkui geresnio derliaus.
Mažojoje Lietuvoje XIX a. paskutinį pėdą, vadintą boba, padarydavo moters pavidalo ir veždavo ant rugių vežimo per kaimą. Parvežę į namus, apliedavo jį vandeniu. Toks paprotys dar XX a. gyvavo ir Sedos apylinkėje (Mažeikių r.): parnešę ir iškilmingai šeimininkams įteikę „bobą“, per vakarienę ją iš eilės šokdindavo visi kirtėjai – „kad kitais metais būtų geresnis derlius“.
Tikėta, kad javų lauke gyvenanti mitinė būtybė – moteriškos lyties Rugių boba (kai kur – vyriškos lyties Žaliaakis, Babaužis, Baubas ir kt.), taip pat zoomorfinės javų dvasios: vilkas, kiškis, gaidys, Žemaitijoje – žebris ir kt. Manyta, kad pjaunant rugius, derliaus dvasia ar dievybė traukiasi į nenupjautą rugių plotą, o baigiant pjauti, pereina į paskutinį pėdą, ypač į jo varpas.
Pjovimo pabaigos apeigose galima įžvelgti ir aukojimo žemei pėdsakų. Antai Švenčionių ap. XIX a. pab. buvo žinomas paprotys į paskutinį nenupjautą rugių plotelį įmesti sūrio, gabalą duonos ir druskos, suvyniotus į rankšluostį. Pjaudavo aplinkui maistą, o paskutinę saują supjaudavo virš padėto maisto. Tada visos pjovėjos valgydavo tą maistą, o šeimininkė užkasdavo paskutinius gabalėlius į žemę. Gervėčių ap., baigus pjauti, šeimininkė užkasdavo duoną, sakydama: „Žemele, davei mums, ir mes duodame žemelei“.
Su tikėjimu apie paskutiniame pėde besislepiančias javų dievybes susijęs iškilmingas ievaro pynimo paprotys. Ievaras buvo pinamas įvairiai. Pavyzdžiui, palikdavo rugių kuokštelį, aplink jį pjovėjos susėsdavo arba sustodavo ratu ir, prijuostėmis, skarelėmis ar kuo kitu prisidengusios ranką (kad tik ne plika), jį išravėdavo. Išravėtus (nenupjautus) rugius supindavo į kasą ir nulenkdavo varpas į sodybų pusę. Alytaus rajone, baigiant pjauti, palikdavo rugių puokštę. Ją perskirdavo į tris dalis, varpas supindavo vainiku, išravėdavo, padėdavo ten duonos su druska ir palikdavo. Jei rugius pjaudavo talkomis, tai vainiką pindavo visos joje dalyvavusios moterys: susėsdavo ratu aplink kasą ir viena kuri pradėdavo pinti, tada perduodavo antrai, antra – trečiai ir t. t. Kiekviena turėjo į vainiką įpinti po 1–2 varpas. Pindamos giedodavo ievaro giesmę: „Augo ievaras vartuose“ A 56 N 38
Rugiapjūtę užbaigdavo vainiko pynimas. Tai labai senas paprotys, žinomas įvairioms tautoms nuo senų senovės. Vainikas buvo pinamas iš paskutinio pėdo varpų, kuriose, kaip tikėta, gyvenanti derliaus dievybė. Vainikas buvo pinamas su didžiausia pagarba, laikantis tam tikrų papročių, simbolikos. Pavyzdžiui, Jurbarko ap. vainiką pindavo iš tiek varpų, kiek pripjauta gubų, Papilės ap. – iš 4–5 varpų eilių. Vainike neturėjo būti jokių žolių – kad rugiai kitąmet nebūtų žolėti. Daugelyje Lietuvos vietų paprastai pindavo tik vieną vainiką, kurį įduodavo šeimininkei, kai kur pindavo ir šeimininkui, ir šeimininkei. Žemaitijoje pindavo tiek vainikų, kiek būdavo šeimos narių. F 82
Nuo seno gyvavo paprotys iškilmingai parnešti vainiką į namus. Pjovėjos ir visi pagalbininkai gražiai išsirikiavę, su dainomis nešdavo vainiką į šeimininko namus. V 56 Nešti (užsidėjus ant galvos) patikėdavo jaunai, gražiai, bet svarbiausia – gerai pjovėjai arba baravedei. F 78 Kai kur vainiką nešdavo ne viena, o dvi pjovėjos, arba šalia vainiknešės eidavo jos porininkas kirtėjas. Jei būdavo pinama juosta, daromas trikojis F 79 ar lazda – juos nešdavo vyrai, dažniausiai paskui vainiknešę. Kapsų rugiapjūtės pabaigtuvių eisena pasižymėjo ir tam tikrais persirengimo motyvais: vainiko nešėją iš abiejų pusių lydėdavo „raiteliai“, jojantys ant rugių šiaudais apipintų beržo šakų, pasipuošę aukštais, iš šiaudų nupintais „giveriais“ (lyg vestuvių kvieslio ar piršlio kepurėmis), per petį pasikabinę šiaudinius kardus ant šiaudinių pasaitų, susijuosę gražiomis šiaudų juostomis, „apsiginklavę“ šiaudiniais kardais. Lydėdami pabaigtuvininkus šie „raiteliai“ dainuodavo, šaukdavo ir rėkdavo kaip vestuvininkai.
Vainiko nešėjų eisena sustodavo prie vartų ir prašydavo šeimininką išeiti priimti vainiką, sakydavo oracijas. Šeimininkė pagarbiai priimdavo vainiką ir pakabindavo troboje garbingiausioje vietoje. Dar būdavo nešamas ir rugių pėdas – viso derliaus simbolis. Kai kur šeimininkei įteikdavo vainiką, šeimininkui – juostą iš rugių. Talkininkus, įteikusius vainiką, apliedavo vandeniu – tai turėjo užtikrinti gerą rugių augimą kitąmet.
Vainiko – derliaus simbolio – nešimas į šeimininko namus, talkininkų eisena primena kiemų lankymo paprotį per kalendorines šventes (Kalėdas, Velykas) – tuomet buvo lankomi kaimynai, linkint visokių gėrybių. Už palinkėjimus šeimininkai visuomet atsilygindavo tradicinėmis dovanomis, vaišėmis. Buvo tikima, kad jei neatsilyginsi už linkėjimus, jie gali neišsipildyti. Neretai dainose prašoma, reikalaujama atsilyginimo, kartais net nurodoma, kokiais produktais (sviestu, sūriu ir kt.). Jeigu kuris šeimininkas neskuba pavaišinti talkos, jam dainuojant grasinama (plg. su Užgavėnių dainomis): „Jeigu neišeisi ant dvaro, / Darys talkelė iškadą“; „O jei neprėmsi – atgal grįšėm, / Rogių vainikėlį sodraskysėm“ ir pan.
Rugiapjūtės giesmes galima skirstyti į dvi stambias grupes: 1) lydinčios patį darbo procesą, 2) dainuojamos per pabaigtuves. Senosios, vienbalsės prigimties rugiapjūtės melodijos daugiausia paplitusios pietų ir rytų Dzūkijoje, kiek mažiau – Suvalkijoje V 61 (Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno ir Prienų r.), rytų Aukštaitijoje (Širvintų, Utenos, Zarasų ir kt. r.). Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo polifoninės rugiapjūtės giesmės – sutartinės. Senosios rugiapjūtės dainos vadintos giesmėmis (rugių giesmė, ruginė giesmė, ryto giesmė ir pan.), tuo pabrėžiant jų sakralumą, apeiginį pradą. Žemaitijoje tokių senų rugiapjūtės giesmių neaptikta, užrašyta tik daugiabalsiškai dainuojamų vėlyvesnių dainų (populiariausios – „Aisio į kalną rugelių pakirsti“ A 57 ir „Vai tu rugeli“ V 46), nors kai kurių jų tekstuose esama archajiškų elementų („Tupi žebris rugiuose“).
Giesmės, lydėjusios rugiapjūtės eigą, buvo giedamos įvairiu dienos metu. Vienos jų – tik rytą, vidudienį, kitos – tik vakare, baigiant darbą. Galima manyti, kad kai kurios jų buvo skirtos ne pačiam darbui, bet tam tikriems apeiginiams veiksmams, atliekamiems prieš darbą arba baigus darbą, palydėti. Tai rodo kelių sutartinių komentarai: „Iš ryta, kai saula teka, jų baruos gieda. Atsistoja, žiūri in saułį ir gieda. Atsistoja, usideda pjautuvus un kairiā peties ir laikā už kota insitvėrį. Giedodamās mislydavā, kad saula duos radzojų: gerumų grūdų, pagadų, išdžiāvinimų rugių. Giedodavā žiūrėdamās un saułį, tik pradeda saula lįst iš devesia, – ir jau gieda“ [„Kas tar teka“; SlS 150]; „Pamatį, kad saula sėda, māterys pasideda prieky savį rugių pėdų ir subeda pjautuvus pėdan. Atsigrįžį un saułį ir gieda šitų sutartinį, dėkavodamās saulai ažu dienų. Susėdį, runkas sudėjį, žiūri un saułį, linguoja priekin ir atgal, nusilinkdamos saulai, ir gieda“ [„Saulala sadina“; SlS 92b] V 48. Beje, abiejose minėtose sutartinėse kaip refreninis žodis nuolatos minima saulė (pirmojoje sutartinėje „saulala saulala, saulala riduołėla“, antrojoje –„saulala sadina, lylia“). Tai rodo saulės svarbą, nustatant tam tikrų apeigų ir darbo eigą dienoje. Saulės (jos laidos) motyvas ypač dažnas vakaro giesmėse: „Lydu laidu saulala“; „Puołė saułė an medžių“; „Laidos saulałė da vakaruosna“ ir kt. F 83 A 58 Tokio giesmių paskirstymo pagal laiką būdavo griežtai laikomasi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse (Bulgarijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Baltarusijoje ir kt.). Pavyzdžiui, bulgarai rugiapjūtės dainas skirstė dar smulkiau: „pakeliui į darbą“, „rytmetį“, „vidurdienį“, „pučiant vėjui“, „vakare“ ir t. t.
Daugelis rugiapjūtės giesmių buvo giedamos garsiai, „pratisu balsu“, kad „toliau girdėtųsi“. Kaip pasakojo dzūkų dainininkė R. Čenkienė iš Varėnos r., „kai giedam rugių giesmes, tai su ranka mojuojam ties burna, kad balsas atsidaužtų, kad gražiau būtų“ [MFA KTR 41(2)]. Kita to paties krašto dainininkė O. Averkienė prisiminė: „dar rankas, būdavo, prisidedam, kad balsas toliau eitų“ [MFA KTR 24(22)]. Garsus, pratisas rugiapjūtės giesmių giedojimas būdingas ir kitoms tautoms, pvz., slovakų dainininkės prie burnos prisideda dešinės rankos delną, kad būtų skardesnis balsas. Matyt, garsiu, įtaigiu dainavimu per rugiapjūtę buvo siekiama paveikti gamtą, apsaugoti naują javų derlių. A 59
Pratiso giedojimo įspūdį dar sustiprindavo pjovėjų, pasklidusių po lauką, giedojimas pakaitomis: „giesmininkės išsisklaidę po barą, tai pasikeičiant geriau sugiedoti.“ (pasakojo Ieva Ulanavičienė, 70 m.). Beje, toks giedojimo būdas per rugiapjūtę būdingas ir kitoms tautoms, pvz., Slovakijoje siauriuose laukeliuose dainuodavo taip: vienas būrelis viename lauke pradeda, o kitame – tęsia. Prisijungdavo visi, kurie vieni kitus matė iš skirtingų laukų.
Pakaitinio giedojimo būdai labai įvairūs. Gana daug giesmių giedota, antrai dainininkei arba visoms dainininkėms, kiek jų yra, pakartojant tą patį posmelį arba pratęsiant tekstą kitu posmeliu. Taip giedotos „Pabėk, bareli“; „Vai, aš pjaunu, pjovėjėlė“, „Oi, ant kalno, ant aukštojo“; „Per didį dvarą saulė tekėjo“; „Oi tu eglele“; „Oi tu kregždele“; „Vaikštinėjo tėvulis pabarėmis“ A 60 V 57 ir kt. Dainininkių skaičius priklausė nuo pjovėjų skaičiaus: „Jaunesnės, kur geresniais balsais, būdavo, susrodžiam ir pradedam. Vienam bari užtraukia viena. Tą patį pakartoja kitam, trečiam bari… Taip skamba visas laukas. O kur jau senos, nebegali dainuoti, tik skėsčioja rankomis ir džiaugiasi: „Vajė, kap gražu! Kap gražu!“(pasakojo K. Kašėtienė). Dažniausiai antroji ir kitos dainininkės atkartoja pirmosios padainuotą poetinį tekstą:„Kai išeina rugių pjaut, kas vienas rytas gieda „Kregždelę“. Viena pjauna vienų šniūrų, kita – kitų. Katros gražus balsas, toj pradeda, pagieda atsistojus vienų punktų, paskui kita pakartoja tų patį ir trečia. Toliau vėl visos kartoja antrą ir t. t. Taip labai ilga giesmė išeina“ (Rožė Čenkienė-Neveraitė, 65 m. Paručio k., Varėnos r. [MFA KTR 41(2)]).
Rečiau visos dainininkės giedodavo vis kitus posmus: „Dainuodavom po vieną: viena traukia vieną posmą, paskui kita kitą.“ (Marijona Šinkienė-Palčiauskaitė, g. 1888 m. Eitekonių k., Žiežmarių par.); „Kai rugius pjaudavo ir dainuodavo, vieną punktą atidainuodavo viena, paskui – kita, tik paskutinį posmą – visos“ (Zosė Čiupalaitė, g. 1927 m. Žuklijų k., Tolkiškių ap., Trakų r. [MFA KTR 159(99); MFA KF 5952(6)]).
Neretai būdavo giedama ir grupėmis (dviem būriais). Vienos pjovėjos giedodavo posmą, o kitos pasilenkusios pjaudavo, rinkdavo saujas. Paskui jos padėdavo saujas, atsilenkdavo ir pagaudavo kitą posmą. Sakydavo, „kai keturiose, tai dviese pjauna, dviese gieda…Beveik visos rugines giesmes gieda tokiu būdu“ [LTR 2786(355)].
Kai kurios giesmės buvo giedamos dviems grupėms pasidalijant posmą dalimis: viena visą laiką gieda tekstą, kita jai atliepia priegiesmiu, pvz., „Dai kur genelis pamigo“; N 39 „Eisim, sesule, dobiliutėle dobile“; „Geri rugiai palobėje“; „Žalioj girelėj genelis kala“; „Bėk, vilkeli, per barą“; „Ei ciuta, dai ciuta“ ir kt. Šitaip giedamos rugiapjūtės giesmės užrašytos daugiausiai Rytų Lietuvoje: Ignalinos, Zarasų, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės r. (jos artimos šiaurės rytų aukštaičių sutartinėms). Grupėse būdavo po dvi ar daugiau dainininkių: „…dvi vedžioja (išgieda) […], kitos dvi atsakinėja“ (A. Blaževičienė); „…jeigu eidavo šešios, tai pasiskirstydavo po tris. Dainuojanti rinkinį (tekstą) buvo vadinama vedėja, o pritarinio (priegiesmio) dainuotoja – pritarytoja“.
Pietų Dzūkijoje itin gausiai paplitusias rugiapjūtės melodijas galima skirstyti į dvi stambias grupes. Vienos jų pagrįstos mažąja tercija (ji gali būti praplečiama sekunda iš viršaus, kvarta iš apačios ir pan.) N 40 A 61, kitos – tetrachordu (kvartos apimties) N 41 A 60 V 45 Rugiapjūtės giesmės pasižymi laisva ritmika, gausiomis fermatomis, turtinga melizmatika. Daugelis šių savybių būdingos ir kitoms lauko dainoms (avižapjūtės, šienapjūtės ir kt.). Beje, rugiapjūtės giesmių melodijų atitikmenų esama ne tik artimiausių (latvių, baltarusių), bet ir tolimesnių tautų (bulgarų, slovakų, serbų ir kt.) tradicijose. Matyt, tai senas baltų ir slavų bendrumas.
Rugiapjūtės giesmėms būdingi įvairūs teksto motyvai: „baro varymo“, „tėvelio, prašančio, kad saulė greičiau nusileistų“, „saulės, skaičiuojančios dienos darbelius“ ir kt. Daugiausiai tai šakotinės struktūros archajiškos dainos, pagrįstos gamtos ir žmogaus vaizdavimo paralele (tuo jos artimos advento-Kalėdų dainoms). Pvz., ir dainoms, ir sutartinėms bendras eglelės (berželio, liepelės ir kt.), turinčios devynias šakas, ir močiutės, turinčios devynias dukras, apdainavimas.
Pabaigtuvių giesmės susijusios su itin iškilminga, šventiška rugių pjūties pabaiga. Per pabaigtuves ypatingas dėmesys skirtas paskutinio pėdo nupjovimui, ievaro pynimui, vainiko nešimui, įteikimui ir kt. apeigoms. Visas jas lydėjo tam tikros apeiginės giesmės. Pasak dzūkių dainininkų, jos giedotos „vienan balsan“ (t. y. nesidalinant grupėmis, kaip giedant ryto, vakaro ir kt. rugiapjūtės giesmes), iškilmingai – tai artima kalendorinių švenčių giesmių atlikimo būdui. Suvalkijoje giedota „Šalia kelio jovaras stovėjo“ A 55 (pasak dainininkės M. Rimienės, „tai kuri geriausiai moka dainuoti, ant galvos uždeda rugių vainiką, ji atsistoja viduryje, ir visi (vyrai ir moterys) dainuoja“ [LTR 1498(99)]), taip pat „Vai tu rugeli“ (anot dainininkių, šią dainą dainuodavo „vainiką nešdamos namo grėbikės“; „parėję namo, prie šeimininko vartų dainuodavo“ ir pan.) A 64.
Žemaitijoje rugius nupjovus (kai kur – pjaunant) dainuodavo „Tupi žebris rugiuose“: „visur ir rėkia po laukus, kai išeina pjaut, tą žebrulaitį“. Dainininkės A. Karpienės pasakojimu, ją dainuodavo „grįždami pradalgę išvarę. Dainuoja vyrai ir moterys, visi, katrie pjauna, dainuoja. Kas tuo metu neišbėgtų iš rugių, ar kiškis, ar katinas, ar paukštis koks pakiltų – visi rėkia: „laikykit žebrį!“. Žebriu vadina kiekvieną gyvį, kurs tuo metu išbėga iš rugių rugiapjūtėj“ [LLD D I 324]. Tauragės apylinkėse dainuodavo „Parein šeimyna par lygius laukus“. N 42 A 62
Suvalkijoje ir pietų Dzūkijoje dainuodavo „Linko ievaras (jovaras) vartuosna“ A 63 (anot dzūkų dainininkės A. Čepukienės, ji „dainuojama pabaigus pjauti rugius, nešant ir įteikiant pabaigtuvių vainiką“; suvalkietės M. Rimienės pasakojimu, „baigiant dainuoti, šeimininkė išeina pro duris, laikydama rankoj dvi lėkštes. Ant vienos būna degtinės butelis, sūris, o kita – tuščia. Nusilenkus mergina padeda vainiką ant tuščios lėkštės, o pilną pasiima. O vyrai tuo metu lieja vandenį ant merginų, laisto iš ąsočių, kibirų – kas ką nugriebia. Mergos būna šlapios, kaip išmaudytos. Po laistymo visi gražiau apsirėdo, sueina į grinčią ir sėdasi už stalo.<…> Tada visi valgo, geria, linksminasi ir dainuoja“ [LTR 1498(100)]). Ievaras šiose giesmėse tampa pasaulio medžio simboliu: jis auga laukuose, jo „šakelės vartuosna, lapeliai languosna, viršūnėlė in dangų“; jo „pašaknėlėj dūzgiančios bitelės, ant šaknelių skambantys kankleliai, viršūnėlėj sakalo vaikeliai“ ir pan. „Ievaro“ giesmėje esama simbolinių palinkėjimų, menančių tikėjimą magiška žodžio galia: „kiek tam vainike varpelių, tiek kalnely rinkelių, kiek tam vainike grūdelių, tiek yr klėtelėj kartelių“, „kiek tam vainike varpelių, tiek ponios lauke kapelių, kiek tam vainike grūdelių, tiek mūs poniūtės šimtelių“ ir pan. Kai kurioms rugiapjūtės pabaigtuvių giesmėms būdinga ritmo formulė eeeqe \ eeq \ („Linko ievaras vartuosna“ V 56) arba jai artima eeeqe \ eeeqe („Vaikščiojo ponia po dzidzį dvarų“). Jos abi žinomos ir tarp advento-Kalėdų bei paruginių giesmių. Tai rodo senųjų rugiapjūtės pabaigtuvių ir kalendorinių giesmių ryšius.
Švenčionių apskrityje gyvavo kiek kitokios pabaigtuvių giesmės: „Rodas rodas“, „Dirva dirva“ ir kt. Tas pats melodinis tipas (jis paplitęs ir Baltarusijoje) būdingas ir šio krašto vakaro giesmėms: „Atajoja jaunas jaunikaitis“, „Užsileido skaisti graži sauliute“ N 43, „Dai skraidžiojo“ ir kt. Jas visas vienija pradinė kvartos intonacija ir būdinga ritmo formulė eeqh.
Choreografija
Rugiapjūtė iš kitų žemės ūkio darbų išsiskyrė savo reikšme ir apeigų gausa, todėl ir apie jos choreografiją išliko nemažai duomenų. Neveltui T. Narbutas XIX a. stebėjosi: „Keistas dalykas, kaip tos lietuvės gali ištverti – šitiek darbų ir šitiek linksmybės! Tegul tik pasitaikys smuikininkas ir šiokios tokios vaišės, ir jos, parėjusios iš rugiapjūtės, pasiruošusios šokti per naktį ir su aušra vėl eiti į darbą“ [Narbutas 1992: 264]. Tokią senovės žmonių ištvermę galima paaiškinti ne tik linksmybių poreikiu, bet ir apeigine būtinybe.
Dalis rugiapjūtės choreografijos užfiksuota nurodant konkrečią apeiginę paskirtį. Štai Plokščių apylinkėje (Šakių r.) dar XX a. pradžioje šokiu „Aug rugelis“(„Bukietėlis“) būdavo pradedamos prapjovų apeigos. Nukirtus kelias pradalges ir sustačius bent vieną „rikę“ (gubą), talkininkai laukdavo ateinančio šeimininko. Pjovėjai jį aprišdavo iš rugių nupinta juosta, įteikdavo iš rugių surištą „bukietėlį“, už kurį šeimininkas atsilygindavo buteliu. Vyrai čiupdavo šeimininką ir šaukdami „valio!“ išmesdavo kelis kartus aukštyn, o aplink stovinčios merginos plodavo rankomis. Po to visi aplink šeimininką sudarydavo ratelį ir sukdamiesi dainuodavo „Aug rugelis šalia kelio“. N 44 Pasibaigus dainai, kiekviena griebikė savaip pašokdindavo šeimininką. Tikėta, kad tokia apeiga padės sėkmingai nukirsti ir parvežti rugius namo.
Kitose vietovėse irgi būdavo laukuose šokami savotiški rato formos šokiai. Veisiejų apylinkėse (Lazdijų r.) moterys apsupdavo paliktą mažą rugių kuokštelį ir, eidamos paprastuoju žingsniu viena paskui kitą, dainuodavo piršlybų tematikos dainą. Varėnos apylinkėse moterys, jei pabaigdavo rugius pjauti dar su saule, susikabindavo rankomis į ratą ir šokinėdamos šaukdavo: „Balta duona, balta duona!“. Kretingos apylinkėse rišėjos ir pjovėjai šokdavo ratu aplink paskutinį pėdą (vadinamą „boba“), dainuodami bet kokią tinkamą šokti dainą.
Per rugiapjūtės pabaigtuves atvykus į šeimininkų namus būdavo atliekamas sinkretiškų veiksmų ciklas, kuriame pagrindinis dėmesys tekdavo vainikui, juostai ar kitiems su eisena atlydėtiems atributams, taip pat juos nešusiems asmenims ir vėliau tais atributais apdovanotiems šeimininkams. Daugumai vainiko įteikimo šokių būdavo pritariama dainomis, kartais (jei šokdavo porinius šokius) – instrumentine muzika.
Vainiko, juostos ar trikojo įteikimo apeigų choreografijai būdingas tų daiktų perdavimas iš rankų į rankas, jų šokdinimas. Štai Vilkijos, Seredžiaus, Veliuonos apylinkėse (Kauno ir Jurbarko r.) parnešus trikojį F 79 į namus, pjovėjai sustodavo ratu ir dainuodami leisdavo jį per rankas. Su oracija įteikdavo trikojį šeimininkams, šie šokdavo su juo arba aplink jį, o visi kiti sukdavo aplink šeimininkus ratelį. Šie veiksmai ir judesiai praeityje laikyti magiškais, lemiančiais būsimą gerą derlių.
Dažnai būdavo šokdinami ir tuos šiaudinius simbolius nešę asmenys arba juos gavę šeimininkai. Dotnuvoje (Kėdainių r.) gyvavo paprotys visiems paeiliui pašokdinti vainiknešę. Aukštaitijoje vainiknešė uždėdavo vainiką šeimininkei ant galvos, rugių juostos nešėjas apjuosdavo juosta šeimininką ir visi dainuodami bei šūkaudami paeiliui pašokdindavo šeimininkus. Apjuostas ilga rugių juosta šeimininkas pats atrodydavo lyg „pėdas“, tad šokis su juo prilygo šiaudinio rugių dvasios simbolio šokdinimui.
Kai kuriuose aprašuose tokie šokiai aprašyti išsamiau, paminėtos jų metu dainuotos dainos. Štai Barzdų apylinkėje (Šakių r.) per vainiko ir juostos įteikimo apeigas kirtėjai sukdavo ratelį aplink vaininknešę ir kitas merginas dainuodami dainą „Slaunasis žolynas“.Kai pro duris išeidavo šeimininkai, pabaigtuvininkai pasakydavo oraciją, šeimininkei ant galvos uždėdavo vainiką, o šeimininką apraizgydavo iš rugių nupinta juosta, ir šie kelis kartus šokdami apsisukdavo muzikantui grojant polką: „Šeimininkams bešokant, kas nors juos apliedavo vandeniu. Šokis, žinoma, nutrūkdavo, nes pabaigtuvininkai pradėdavo laistytis. Po to visi nusiprausdavo, ir prasidėdavo pabaigtuvių vaišės“ [Lingys 1981b: 3233].
Tam tikri choreografiniai veiksmai būdavo atliekami dainuojant ir kitas dainas. Siesikų ir Deltuvos apylinkėse (Ukmergės aps.), prieš įteikdami šeimininkui iš rugių surištą trikojį, trys vyrai iškeldavo jį aukštai į viršų, o visi kiti sukdavosi aplink rateliu dainuodami dainą „Oi tu rugeli, žiemakentėli“. Daugėliškio valsčiuje (Ignalinos r.) kirtėjai dainuodami dainą „Rugiai gražiai žydėjo“ šokdindavo juostą – ją iškilmingai panešiodami, apsisukdami; po to apjuosę juosta šeimininką ir šaukdami „valio!“ pakilnodavo jį į viršų. Mištūnų kaime (Šalčininkų r.) pabaigtuvininkai šeimininkams dainuodavo dainą „Linko ievaras vartuosna“ V 56 [MFA KTR 9/155] – jai skambant šeimininkas talkininkams įteikdavo sūrį, šie šeimininkui uždėdavo vainiką, o rišėjos šeimininką paeiliui pašokdindavo.
Daugelyje vietovių po iškilmingos rugiapjūtės vakarienės būdavo įprasta surengti pasilinksminimą su šokiais. Jį pradėdavo tam tikrais apeiginiais šokiais, rateliais ar žaidimais, ir tik po jų buvo galima šokti bet kokius pasilinksminimų šokius. Štai Ramygalos apylinkėse (Panevėžio r.) pirmąjį šokį pašokdavo šeimininkai, arba jie bent pereidavo per kiemą ar trobą, kur bus šokama. Sasnavos apylinkėje (Marijampolės r.) pirmąjį pabaigtuvių šokį šokdavo kirtėjai su savo griebikėmis.
XIX a. pirmojoje pusėje daug kur toks pirmasis pabaigtuvių šokis būdavo polka. Kai kur užrašyti ir specialūs rugiapjūtės pasilinksminimo pradėtuvių šokiai. Pavyzdžiui, Gelgaudiškio ir Barzdų apylinkėse (Šakių r.) pirmasis šokis buvo „Pakrėstinis“, kurį pagal seną paprotį kirtėjai su savo griebikėmis šokdavo tam, „kad išbirtų visos usnys ir akuotai“. N 46 Pirmąją figūrą visi šokdavo susikabinę poromis, vienas kitą kratydami, purtydami ir sukdami, o antrąją figūrą šokdavo atskirai: moterys „dulkindavo“ sijonus, o vyrai – švarkų skvernus, kepures.
Šiaulėnų apylinkėje (Radviliškio r.) rugiapjūtės pabaigtuvėse muzikantas pirmiausia užgrodavo šokį „Rugelio kulti“. B. Buračas panašiai pavadino ir kitą rugiapjūtės talkininkų šokį, užrašytą Rytų Aukštaitijoje: „Pasivaišinę pabaigtuvininkai eina „rugių kult“, vadinasi, kiek pašokti“. Šiam šokiui muzikantai pritardavo skudučiais ar lumzdeliais, o kartu dainuodavo: – Tėvai, rugiai byra, / Tėvai, rugiai byra. / – Tegul byra, bile yra, / Tegul byra, bile yra ir t. t.“ [Buračas 1940b: 7]. Labiau žinomas „Rugelių“ variantas pasižymi vėlyvesnės kilmės melodija N 47, tačiau jo choreografija (bendras ratas, suplojimas ir pašokimas į viršų, sukimasis poromis) primena kitus rugiapjūtės apeiginius veiksmus.
Rugiapjūtės pabaigtuvių papročiams priskiriamas ir „Kirtėjų šokis“, kurio pirmoji dalis yra vaizduojamoji (vaikinai eidami vienas paskui kitą vaizduoja rugių kirtimą, o merginos – pėdų rišimą), o antroji – polka.
Aukštaitijoje užrašyta ir pora ratelių (pateikėjai juos vadino žaidimais), kuriais būdavo pradedamas rugiapjūtės pabaigtuvių pasilinksminimas. Į šiaurę nuo Utenos kirtėjai su savo rišėjomis šokdavo ratelį „Mano mergelė darbininkėlė“, o Ukmergės apylinkėse – ratelį „Oi, buvo buvo jaunas bernelis“ . Abiejų ratelių choreografija panaši (pirmoji dalis – merginos ir vaikinai sukasi dviem ratais, antroji – pasirenka porą ir apsisuka poroje), tik Ukmergės variantas praplėstas viduriniąja dalimi – rugių kirtimu (šį veiksmą vaizduoja išoriniame ratelyje vaikščiojantys vyrai arba merginos). Utenos variantas dar pasižymi tuo, kad vyrai pasirinkdavo merginą užmesdami skarelę ant kaklo (kartojant ratelį, merginos rinkdavosi vaikinus užmesdamos juostelę). Abu rateliai rugiapjūtės papročiuose gyvavo dar XIX a. pab.–XX a. pr., o išnyko po Pirmojo pasaulinio karo.
Panašus pabaigtuvių ratelis (žaidimas) „Vai tu rugeli“ buvo šokamas Pilviškių apylinkėje (Vilkaviškio r.): iš pradžių šokėjai sudarydavo dvigubą ratą, paskui pasirinkdavo poras (vyras rugių kirtimo mostu tarsi rugį „nukirsdavo“ merginą), o paskui poros, susikabinusios „vežimėliu“, dideliu ratu bėgdavo viena paskui kitą, tarsi veždamos rugius namo. Kitame posme vaikinai su merginomis pasikeisdavo vaidmenimis.
Kudirkos Naumiesčio apylinkėse (Šakių r.) po pabaigtuvių vakarienės talkininkai žaisdavo populiarų gaudymo žaidimą „Kurapkytė“. Visi kirtėjai sustodavo į vieną eilę, griebikės – į kitą, tokia tvarka, kokia kirto lauke rugius. Dainuojant pirmąją žaidimo dalį („Kurapkytė rugiuos, rugiuos…“), eilės vaikščiodavo pirmyn ir atgal, o antrojoje dalyje („Bėk bėk, kurapkyte…“) pirmasis vyras gaudydavo pirmąją merginą. Toliau gaudydavo antrasis, trečiasis vyras ir t. t. Po šio žaidimo muzikantas užgrodavo kokį nors šokį.
Vidurio Lietuvoje (Jonavos apylinkėse) per rugiapjūtę vien moterys žaisdavo „vartų“ žaidimą „Vierubėlė“: kelios moterys sustodavo į virtinę, o prieš ją stovinti moterų pora laikydavo ištemptą rankšluostį. Po dialogo virtinė lįsdavo pro rankšluostį, paskutinę žaidėją pora sulaikydavo ir dainuodavo: „Pagavom pagavom / Rugių pjovėją, / Atliko liko / Mėšlo vežėja“. Žaidimą kartodavo, kol visas išgaudydavo.
Kitaip panašų žaidimą „Jerubėlė“ apie Žeimius (Jonavos r.) per rugiapjūtę žaisdavo vaikinai ir merginos. Vaikinai sustodavo ratu, o merginos vaikštinėdavo tai sulįsdamos į vaikinų rato vidurį, tai išeidamos iš jo. Vaikinai ir merginos dainuodavo pakaitom dialogu, o pabaigus dainą užgrodavo muzikantas. Tuomet vaikinai gaudydavo merginas, o pagavę su jomis šokdavo poromis pagal grojamą muziką.
Viekšnių valsčiuje (Akmenės r.) jaunimas per patalkes žaisdavo žaidimą „Panedėlio dieną“. Vienas žaidėjas užrištomis akimis būdavo ratelio viduryje, kiti dainuodami sukdavosi aplink jį rateliu. Baigus dainuoti ir sustojus, vidurinysis „menturiu“ (lazda) paliesdavo vieną žaidėją, kuris turėdavo tuo metu nekalbėti ir nesijuokti“. Jei po to jis būdavo įspėjamas, likdavo ratelio viduryje užrištomis akimis.
Rugiapjūtės choreografijai būdingiausia yra rato forma: ratu atliekami apeiginiai veiksmai, ratas sukamas aplink išskirtinį objektą, ratu perduodami arba rate šokdinami įvairūs simboliniai atributai, svarbiausi apeigų veikėjai; taip pat gana dažnas porų ratas, dvigubi skirtingų lyčių ratai ir pan. Dažnai pasitaiko šokėjų suporavimas, apsisukimai poroje, darbų imitavimo judesiai, šokinėjimas aukštyn arba tam tikrų simbolių (pėdo, šeimininko) mėtymas į viršų, žemės daužymas, voliojimasis ar vertimasis kūlio – t. y. vasaros ciklo choreografijai priskirtini veiksmai.
Šalia to atsiranda ir žiemos ciklo choreografijai būdingų motyvų: žaidžiama priešpriešinėmis eilėmis, pasiskirsčius antipodiniais vaidmenimis, pasitaiko užrištų akių, F 21 spėjimo, „vartų“, gaudymo motyvų F 23 V 7 (žaidimai „Kurapkytė“, „Vierubėlė“, „Jerubėlė“, „Panedėlio dieną“). Tokie choreografijos bruožai primena ne tik žiemos, bet ir laidotuvių žaidimus, kurie grindžiami virsminio pobūdžio simbolika, pasireiškiančia šio ir ano (arba svetimo) pasaulių sugretinimu bei kontakto tarp jų užmezgimu.
XIX a. I pusėje–XX a. pradžioje visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje per rugiapjūtės pabaigtuves būtinai grieždavo muzikantai (smuiku, būgneliu, kartais ir cimbolais).Ir Mažojoje Lietuvoje rugiapjūtės pabaigtuves su kviestiniais muzikantais rengdavo kiekvienas ūkininkas, nors ir mažą ūkį teturėjęs.
Rugiapjūtės pabaigtuvių apeigas aprašę autoriai (T. Narbutas, M. Kamińskis ir kiti) stebėjosi, kad griežiant muzikantams, pjovėjos ar pjovėjai dar rasdavo jėgų šokti per visą naktį. Griežikai stovėjo atskirai, „viešpataudami visam susibūrimui“ (dab. Anykščių r., Kavarsko ap.).
Dar XX a. I pusėje visoje Lietuvoje rugiapjūtės pabaigtuvės neapsieidavo be muzikantų (tik Mažosios Lietuvos aprašuose instrumentinė muzika neminima). Tai atsispindi ir rugiapjūtės dainų, dainuotų parnešant į namus vainiką, tekstuose. Jose šeimininko prašoma už parneštą vainiką atsilyginti pakviečiant muzikantą: „Nesigailėk bėra drigunta, / Nujok į Vilnių pas muzikuntą“ [LLD D I 405]; „Negailėkit arklio driganto, / Atvežkite mums muzikantą“ [LLD D I 407]; „Pasiųski slūgas in muzikantus“ [LTR 1138(270)] ir pan. XX a. I pusėje tik kai kur, pvz., Šilalės vlsč., Žadeikių k., po rugiapjūtės nerengdavo nei „šokių, nei grojimų“.
Galima pastebėti, kad per rugiapjūtės pabaigtuves, grįžtant iš lauko, buvo ne tik dainuojama, bet ir keliamas triukšmas, pvz., kapsai, dainuodami „Vai tu rugeli“, žvangindavo dalgiais. Su rugiapjūtės pabaigtuvėmis gali būti siejamas ir čia pat lauke lengvai pasidaromas instrumentas – rugio šiaudo birbynė.
Jei vainiko įteikimo šokiai būdavo poriniai, jiems pritardavo muzikos instrumentais. Kartais muzikantas vainiko įteikimo apeigos pabaigoje užgrodavo polką šeimininkams.
Muzikantai per rugiapjūtės pabaigtuvių vaišes dažniausiai grieždavo šokius, kartais pritardavo ir dainoms. Pjovėjai šokdavo iki išnaktų, nors rytojaus dieną dažniausiai vėl reikėdavo dirbti. Daug kur pirmasis pabaigtuvių šokis būdavo polka, nors būta ir kitokių šokių. Suvalkijoje (apie Šakius, Gelgaudiškį, Barzdus) šokdavo „Pakrėstinį“, kurio tekste smuikininkai prašomi griežti, žadant jiems gerai atsilyginti: „Muzikantai, tik smuikuokit, / Per striūnas smagiai užduokit, / Bus gerai jums sumokėta / ir alučio dar pridėta“ [LLMA F 393, ap. 1, b. 109]. Panašiai vadinami šokiai buvo paplitę ir Vilkaviškio, Utenos, Kėdainių aps. Dotnuvos apylinkėse per pabaigtuves dažniausiai šokdavo kadrilį, kuris šiame krašte jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo nebešokamas.
Šiaulėniškiai, griežiant muzikantui, pabaigtuvių linksmybes pradėdavo šokiu „Tėvas pjovė rugelius“. Įvairiai vadinamą šio melodinio tipo šokį („Septynpėdis“, „Kur tos senos mergos dings“) muzikantai grodavo visoje Lietuvoje. Šio šokio melodija yra plačiai paplitusi Europoje. N 47
Žeimelio apylinkėse (Pakruojo r.) pabaigtuves pradėdavo maršais. Žemaitijoje tuo metu kai kas jau atsisakydavo „gyvos“ muzikos ir paleisdavo į darbą gramofoną. Šokius dažnai užbaigdavo suktiniu.