Žiemos saulėgrįžos šventė – Kalėdos yra viena svarbiausių tradicinių kalendorinių švenčių. Švenčių ciklą sudaro pasirengimo (advento) laikotarpis (nuo lapkričio 30 d.), Kūčios (gruodžio 24 d.), Kalėdos (25–26 d.) ir laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių (sausio 6 d.).
Šį ilgiausių naktų ir trumpiausių dienų laikotarpį būdavo atliekamas gausus apeigų, giesmių ir žaidimų repertuaras. Daugiausia advento laikotarpio folkloro išliko Dzūkijoje, kur ilgiausiai Lietuvoje išsilaikė gatvinių kaimų tradicija, kur ilgais vakarais į vieną trobą susirinkęs jaunimas drauge su pagyvenusiais žmonėmis ir vaikais vakarodavo ir rengdavosi būsimoms šventėms, giedodavo tam tikras giesmes, žaisdavo žaidimus.
Per Kūčias giesmės trumpam nutildavo. Būdavo valgoma apeiginė Kūčių vakarienė, maitinamos mirusių protėvių vėlės. Pagrindinis patiekalas – kūčia, pagaminta iš kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių, sumaišant juos su medumi pasaldintu vandeniu arba aguonų (kanapių) pienu. Jei kuris nors šeimos narys miręs, toje vietoje, kur jis sėdėdavęs, statydavo alaus stiklinę. Pakūčiavę valgius palikdavo ant stalo, o šeimininkė dar atnešdavo mėsos ir šaltienos – mat naktį atėjusios dvasios valgys. Dar ir šiandien tikima, kad Kūčių dieną užklydęs į namus praeivis arba elgeta (t. y. ano pasaulio atstovas) būtinai turi būti pakviestas valgyti V 1 V 2
Ypač tikėta šio vakaro metu atliekamais burtais ir įvairiais maginiais veiksmais, turėjusiais užtikrinti būsimą derlių, nulemti ateitį ir pan. Ant Kūčių stalo po staltiese dėdavo šieno. Traukdavo po vieną šiaudą: kas ištrauks ilgesnį, tas ilgiau gyvens (vėliau tą šieną nešdavo į tvartą gyvuliams). Šeimininkas traukdavo vieną šiaudą iš stogo: jei su varpa, tai bus derlingi metai, jei be varpos, rugiai blogai derės. Jei Kūčių vakarą dangus žvaigždėtas – gerai vištos dės ir pan. Ypač daug būta vedybinių burtų. V 4 F 4 Pavalgiusios Kūčias, mergaitės basos bėgdavo malkų parsinešti: iš kur išgirs šunis lojant, iš ten bus piršliai. Vakare eidavo prie stogo dantimis šiaudų traukyti. Jei ištrauksi šiaudų po porą – apsivesi ir pan. Apkabindavo rankomis, kiek apimdavo, tvoros baslių ir skaičiuodavo: „našlys“, „baslys“… Jei paskutinis bus „našlys“ – gausi našlį, jei „baslys“ – berną. V 3 Po 3 lėkštėmis pavoždavo žiedą, kaspiną ir raktą. Kiekviena pasiskirdavo po lėkštę: jei rasdavo raktą – bus šeimininkė, jei žiedą – ištekės, jei kaspiną – teks toli keliauti. F 24
Giesmės
Pastaruoju metu advento-Kalėdų giesmės yra susipynusios (literatūroje jos dažniausiai ir vadinamos bendru advento-Kalėdų pavadinimu). Kartais ir kaimo dainininkai sunkiai beatrenka, kuri giesmė giedota advento metu, kuri – per Kalėdas ar tarpušvenčiu. Vis dėlto galima manyti, kad kai kurios giesmės, giedotos advento (Kalėdų?) metu patalpoje, buvo santūresnės, melodingesnės, mažiau akcentuoto ritmo. Kitos giesmės („Vidury dvaro meškełė karo“ A 7, „Kalėda juoče, višta kuoduoče“, „Vai, ant kalno bačkełė, kalėda“, „Sėdzi vyrai užu stalo, kalėda“ ir kt.), buvo susijusios su kalėdojimo(kaimynų lankymo) apeiga. Pati apeiga sąlygojo visiškai kitokį jų atlikimą: garsų, su šūksniais giedojimą, atskirų skiemenų (ypač refreno) akcentavimą ir pan. Neretai jų tekstuose vaizduojamas pats kalėdojimo procesas: „Aisim, sesułės, mes kalėdoci… / Iškalėdosim tėvulio dvarų…“, „Aisim, bernai, aisim, mergos, kalėdoc…“ V 5
Advento-Kalėdų giesmių ir žaidimų simbolika, ypatingi jų personažai, paslaptingi priedainiai, savitos ir išraiškingos intonacijos, apeiginiai ritmai suteikia šiems folkloro kūriniams ypatingą skambesį. Giesmės ir žaidimai sukuria mįslingą šventišką nuotaiką: paslaptinguose, dažnai fantastinio turinio kalendorinių giesmių ir žaidimų tekstuose gausu mitiško mąstymo atributų, mitų „atšvaitų“. Tai dažnai senieji, archetipiniai, vaizdiniai: viduryje lauko stovinti grūšelė, šaknimis siekianti požemio pasaulį, o šakomis remianti dangų, ant jos viršūnės deganti žvakelė, o prie šaknų tyvuliuojančios marios – tai vis archajiško pasaulio kūrimo modelio atributai, jo provaizdis. Būtinas Kalėdų giesmių personažas – elnias devyniaragis, kuris simbolizuoja sugrįžtantį laiką, Naujųjų metų ciklinio laiko pradžią. Šiaurės kraštuose nuo seniausių laikų elnias atneša ant ragų saulę (plg. dzūkų kalėdinės giesmės motyvą: ant elnio rago kalviai nukala aukso kubką (žiedą), sidabro žirkles; brangieji metalai rodo šių daiktų išskirtinumą, simboliškumą). Mito fragmentų atkūrimą, atkartojimą M. Eliade įvardijo pasaulio harmonizavimu, „įlipus į kuriančio pasaulį Dievo pėdas“.
Advento-Kalėdų giesmėse ypač daug mitologinio klodo semantemų: vanduo, ugnis, įvairūs medžiai, įgaunantys pasaulio medžio bruožų (kriaušė, obelis ir kt.), „visatos centre“ (mariose, vidury lauko, ant kalno ir pan.) esantis pastatas (dvaras, palociai)
A 9, arba akmuo, A 5, ir kt. Ypatingą semantinę reikšmę kalėdinėse giesmėse įgauna tilto statymas, tiesimas. Jo nepaprastumą, pvz., kalėdiniuose žaidimuose A 6, rodo apibūdinimas kaip ievaro tiltas (ievaras – ypač svarbus rugiapjūtės apeigų simbolis; tai rugių pynė, su kuria buvo atliekamos iškilmingos apeigos, arba rugiapjūtės pabaigtuvių dainose minimas medis, įgyjantis pasaulio medžio bruožų). Tiltai būdavo statomi iš sakraliais laikytų medžių (beržo, ąžuolo, liepos ir kt.) Tiltas greičiausiai atliko mediatoriaus vaidmenį. Jis galėjo įprasminti simbolinį perėjimą iš vienų metų į kitus, taip pat sieti mitinių būtybių (arba mirusiųjų) pasaulį su gyvaisiais. Tokių atspindžių randame advento-Kalėdų bei kitose senosiose giesmėse. Antai giesmėje „Leliumoj, gieda gaideliai“ A 4 duktė, gavusi keletą neįveikiamų užduočių („parnešti žiemos šėko, vasaros sniego, čysto lauko ugnies“), bėga basa per tiltą pas tėvą, kuris jai pataria, kaip atlikti šias užduotis (tarsi padeda įminti užmintas mįsles). Bėgimo per tiltą motyvas leidžia manyti, kad duktė patarimo prašo mirusio tėvo (panašus motyvas dažnas vestuvinėse dainose, kai jaunoji bėga ant kalnelio pas motutę klausti patarimo). Tyrinėtojų manymu, tiltas reiškia jungtį tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Giesmėse matome visą būrį mitinių gyvūnų – mešką („Vidury dvaro, leliumoj“ A 7), vilką, antį, jerubę, povą ir kt. V 6 Daugelyje giesmių apgiedama bitė („Vai tu bitaite, leliumoj“ A 8), kiškis („Tai tam kiškeliui“ A 3), lapė, sakalas („Łėkis łėkis, sakałėlis“ A 2), gegutė ir kt. Jų veikla dainose gretinama su mergelės, bernelio gyvenimu (piršlybomis). Kūriniuose yra išlikę įtaigos formulių, pvz., „želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda“ V 5, „auk, obełėl, aukščiau dvaro, laisk šakelas placiau dvaro, žydėk žiedais bebravaisiais…“, „jin žalio vyno, jin žalio žolyno“ („Anksci rytų kėliau“ A 1) ir kt., šūksnių, užkalbėjimų, linkėjimų intonacijų (jos dažniausiai atliekamos su dainų priedainiais).
Kūrinių rituališkumas ir mitiškumas atspindi jų senąją paskirtį – užsitikrinti gerą būsimų metų derlių ir gyvulių prieaugį, sėkmingai įveikti virsmo išbandymą. Tyrinėtojai yra pastebėję, kad mitas yra viena seniausių simbolinio prieštaravimų įveikimo priemonių ir pasaulio harmonizavimo būdų. Mito ar jo fragmentų atkūrimo, atkartojimo apeiga per įvairias kalendorines šventes žinoma daugelyje žemdirbyste besiverčiančių pasaulio tautų ir tai rodo ne tik itin seną šio mitinio mąstymo kilmę, bet ir universalias žmonijos mąstymo ir veiklos prielaidas.
Paslapties sklidini kalendorinių kūrinių priedainiai. Jų prasmė šiandien nesuvokiama, tačiau pasikartojantys garsažodžiai suteikia dainoms ypatingą skambesį. Advento giesmėms būdingi refrenai: leliumai, aleliuma loda, aleliuma rūta, lelimjo, lilima, lėliu lėliu ir kt. Panašių garsažodžių, sudarytų iš šaknų lel-, lėl-, lil-, lal-, esama ir kitose tautose (rusų, lenkų, serbų, kroatų, gruzinų ir kt.). Tyrinėtojai lel– šaknies žodžius semantiškai sieja su ugnimi.
Rečiau pasitaiko garsažodžių, sudarytų iš šaknies lad-, pvz., da laduma ladum (dainoje „Lėkis łėkis sakałėlis“ A 2). Kalėdinių giesmių refrenuose beveik visur skamba žodis kalėda arba įvairios jo formos: oi kalėdos kalėdėłės, oi kalėda kalėdica ir pan. Gana dažni yra kelių refrenų junginiai, pvz., lėliu kalėda, kalėda, alelium kalėda, lelium kalėda, da kalėdien, šilvoji rasełė, kalėda ir kt. „Kalėda“ giesmėse kartais yra ne tik priedainis: ji apibūdinama kaip būtybė (Kalėda, Kalėdos), atvažiuojanti ratais ir atvežanti dovanų. Kalėdos ratai gali būti geležiniai arba auksiniai, ąžuoliniai, ji atvažiuoja „per aukštus kalnus, per žamas klones“, važeliu, pakinkytu šyvu ar kitokiu žirgu, ir pan. Panašiai lietuvių dainose vaizduojama ir saulė: „Atvažiuoja saulala / Variniais rateliais, / Misinžiniais rateliais, / Ugniniais arkleliais“ [Balys 1993: 102].
Tarp advento-Kalėdų giesmių esama labai daug vienodų arba nepaprastai giminingų melodijų (melodinių tipų), kuriomis giedami skirtingi tekstai: pvz., „viena“ melodija giedamos šios giesmės (tiesa, jos gali būti giedamos ir kitomis melodijomis): „Žėliom žėliom, leliumoj, vyšnelių sodas“, „Oi, dvarai dvarai, leliuma, dvareliai didieji“, „Oi tu bitaite, leliumoj, maža nedidaite“, „Oi, kalnai kalnai, leliumoj, kas an tų kalnelių“, „Oi, kieno dvari, leliumoj, ugnełė žibėjo“, „Oi tu kuosela, leliumoj, maža nedidela“, „Gieda gaideliai, leliumoj, tai vairuoja“ ir kt. N 1 N 2 Kartais gali skirtis viena kita intonacija, dermės spalva (vienos melodijos gali būti minorinio atspalvio, kitos – mažorinio), kai kurios ritmo vertės, bet vis tiek nesunkiai atpažinsime tą pačią melodiją. Tai rodo, kad anksčiau melodija turėjusi itin svarbią prasmę. Ji buvo savotiškas simbolis, žymėjęs tam tikrą metų laikotarpį, garsinis kodas, tinkantis konkrečios apeigos kontekstui.
Atskirą religinio folkloro kūrinių grupę sudaro religinės kalendorinių apeigų ir švenčių giesmės, kurios papildo senąją liaudišką kalendorinių švenčių ir apeigų tradiciją, kartais neatskiriamai su ja suaugdamos, nors galima teigti, kad kalendorinių švenčių folkloras yra išsaugojęs senąją ikikrikščionišką tradiciją.
Advento–Kalėdų periodas pasižymi itin savitu choreografiniu folkloru, kuriame galima pastebėti nemažai archajiškos kūrybos ypatumų, senosios simbolikos bruožų. Archajiški požymiai būdingi ne tik poetiniams tekstams, bet ir simboliškiems žaidėjų veiksmams, vaidmenims, taip pat muzikai (dauguma žaidimų dainuojami).
Advento-Kalėdų žaidimų daugiausia užrašyta Dzūkijoje, mažiau – Aukštaitijoje, nedaug – Suvalkijoje, o Žemaitijoje – vos vienas kitas. Juos dažniausiai žaisdavo vakaroti susirinkęs jaunimas, kartais vaikai. Šie žaidimai, matyt, buvo dalis jaunimui skirtų perėjimo į aukštesnį statusą apeigų – taip nedidaktine forma kaimo bendruomenė perteikdavo vyresniųjų pasaulėjautą, išmokydavo tradicinio elgesio taisyklių. Advento žaidimai būdavo kartojami ir per gavėnią (abu periodai giminingi dar tuo, kad jų metu žmonės pasninkaudavo, nerengdavo pobūvių, vestuvių, šokių, vengdavo trankios muzikos). Tuose žaidimuose daug intrigos ir vaidybos, todėl, net ir praradę ryšį su apeigomis, jie dar ilgai išliko kaip pramoga.
Dažniausiai advento-Kalėdų žaidimų atlikimas pagrįstas tam tikra priešprieša: dainuojama arba kalbama pakaitomis, pasiskirsčius opoziciniais vaidmenimis. Nuo vaidmens priklauso ir veiksmai: viena pusė gaudo, baudžia, muša, draudžia, tikrina, o kita – išsiperka, ko nors prašo, turi įrodyti savo vikrumą, greitą nuovoką, intuiciją, ištvermę, užkoduotų simbolių suvokimą. Be to, žaidėjai pasidalija skirtingomis zonomis: vieniems priklauso teritorija prie stalo, ant suolo, ratas ir jo vidus, kiti ateina iš anapus durų, nuo slenksčio, valdo erdvę už rato. Su priešpriešos simbolika susiję ir pagrindiniai žaidimų motyvai: lindimas pro vartus, gaudymas, tilto sudarymas, priešpriešinis eilių judėjimasir pan.
Vartų žaidimams priklauso „Verubė“, „Antelė“, „Oi, kas ty užu durų“, „Žąsų tiltas“, kai kurie žaidimų „Jievaro tiltas“ ir „Ievaro žmonės“ variantai. Paprastai žaidėjų pora ir vorelė, sustoję priešpriešiais, pakaitomis išdainuoja ar išsako dialogu pagrįstą tekstą, paskui vorelė lenda pro poros padarytus „vartus“ (pakeltas sukabintas rankas), galiausiai „vartus“ padariusi pora sugauna paskutinį vorelės žaidėją (kartojant kiekvienąkart sugaunamas vis kitas žaidėjas). Iš sugautųjų žaidėjų kartais sudaroma eilė – tiltas. Daugumavartų žaidimų yra dainuojamieji, bet dalis – tik kalbamieji („Angelai ir velniai“, „Žąsų tiltas“, „Meška ir vilkas“).
Kai kurių žaidimų pagrindinis veiksmas – gaudymas. Gaudymo žaidimai skirstomi į grupes pagal būdingą choreografinį piešinį: rato, eilių ir gyvatėlės. Dauguma žaidimų yra rato formos: „Jarbutė“, „Laputė“, „Voverėlė“ F 22, „Snaudalė“, „Katinas“, „Kotūris“, „Kiškelis“, „Nebaščikas“, „Eina žiužis“, „Nešu bindžiką“ ir kt. Vienuose gaudytojas yra ratelio viduryje ir bando suduoti rankšluosčiu bet kuriam ratelio žaidėjui, kituose bėgdamas aplink ratelį gaudo voverėlę, laputę ar kitą „auką“. Žaidimuose „Kiškelis“, „Laputėlė“, „Ožkyčiuta“ nėra gaudytojo, bet gaudomajam priešinasi visi jį rateliu apsupę žaidėjai, pro kuriuos jis turi prasiveržti.
Eilių choreografinio piešinio gaudymo žaidimuose gaudytojas gaudo savo „auką“ tarp eilių, kurias sudaro kiti žaidėjai („Ponelė“, „Gegutė“), arba aplink suolą („Sietai“, „Katė“, „Pelė“).
Gyvatėlės formos gaudymo žaidimai yra dviejų tipų: 1) kai vienas nuo virtinės atsiskyręs žaidėjas gaudo virtinės galą („Verubė“) V 7, „Lapė ir žąsys“, „Busilas ir žąsys“, „Vilkas ir avys“); F 23 2) kai virtinės galą gaudo virtinės priekyje esantis žaidėjas („Avinėliai“).
Žaidimų užrištomis akimis semantika labai artima kitoms žiemos žaidimų grupėms, todėl manoma, kad seniau jie irgi priklausė žiemos ciklo apeigoms, nors ilgainiui juos imta žaisti bet kada. Tai žaidimai„Bružas“, „Laumė“ („Lauminėjimas“), „Pušis“ („Pušinėjimas“), „Gūžynės“ („Gužinėjimas“, „Gūžtputelė“), „Vištelė“ („Akla višta“) ir kt. F 21
Kai kuriuose žaidimuose svarbiausias yra spėjimo motyvas. Pvz., žaidžiant vienas žaidėjas turi atspėti, pas ką paslėptas žiedas (žaidimas „Žiedą dalyti“) V 8, po kuriuo pirštu paslėptas žirnis („Pakumuža“, „Kukutis“) arba riešutas („Lyg lygu“), arba atspėti konkretų asmenį, peršamą nuotaką ar jaunikį, paslėptus kitame kambaryje („Žiedas“, „Gaudė sakalėlis gegulę“, „Veselia“, „Meška“).
Žaidžiant gaudymo, slėpimo ir kitus žaidimus, kartais iš žaidėjų, neišpildžiusių žaidimo sąlygų, surinkdavo daiktus, vadinamus fantais, kuriuos vėliau reikėdavo „išvaduoti“ atliekant tam tikras užduotis. Dalis tokių užduočių labai primena mįsles, jas atliekant būtina žinoti simboliką ir tam tikrą tradicinį susitarimą, kaip teisingai jas atlikti („pastovėti tarp dangaus ir žemės“, „taisyti tiltą“, „suskaičiuoti žvaigždes“, „parodyti saulę ir mėnulį“). Iš fantinių žaidimų išsiskiria dainuojamieji advento žaidimai „Jaščeras“ V 9 ir „Snaudalė“, kuriuos žaidžiant fantus surinkdavo vienas apeiginis veikėjas, turintis sąsajų su anapusinio pasaulio simbolika.
Peikimo pasitaiko ir kituose žaidimuose, kartais jis tampa netgi pagrindiniu motyvu. Pagrindinis veikėjas ne tik įvairiai kaltinamas, pajuokiamas, bet ir mušamas („Kotūris“, „Genys“, „Garnys“, „Kazilio“).
Pagrindinis kai kurių žaidimų veiksmas yra priešpriešinis judėjimas: dažniausiai pakaitomis judant pirmyn/atgal dviem priešpriešinėmis eilėmis F 20 („Joja bejoja“, „Buvo mūsų, lelimoj“, „Sesułės“ V 10, kai kurie „Jievaro tilto“ variantai), rečiau – pora prieš eilę („Apynys“), pora prieš porą („Tu, gegula“), poroje vienas prieš kitą („Oi tu, bitaite“).
Kituose žaidimuose tokį priešpriešinį judėjimą dar papildydavo vieno ar kelių žaidėjų pervedimas iš vienos grupės į kitą V 11. kai kurie „Jievaro tilto“, „Oi, kas ty, užu durų“, „Vilko ir avių“ variantai, žaidimai „Iš kur, iš kur svotai atvažiavo“, „Mes pasėjom grikelius“, „Vai, aš josiu in tų ponių“ ir kt.). Pasitaiko ir gana statiškų perėjimo iš vienos grupės į kitą žaidimų, kai žaidėjai ne vaikšto, o stovi ar sėdi priešingose pusėse, pakildami tik pačioje pabaigoje, kai pervedami pasirinkti žaidėjai (žaidimai „Atvažiuoja Kalėdos“, „Laba diena, jaunos panelės“, kai kurie „Jievaro tilto“ variantai). Iš kitų tokio pobūdžio žaidimų išsiskiria „Vilkas ir avys“, nes jį žaidžiant labiau išryškėja rato choreografinis piešinys (piemuo vaikšto ratu aplink avis).
Suporavimo žaidimuose esama ir priešpriešinio judėjimo, ir pervedimo iš vienos grupės į kitą, ir vaidybos, bet svarbiausias šių žaidimų veiksmas – piršlybų imitacija („Svotai“, „Oi, aš josiu pas motułį“, „Oi, aš josiu in tų ponių“, „Uošvelė“, „Judabro, martela“, „Atvažiuoja žolynai“, „Snaudalė“, žaidžiamųjų sutartinių grupė „Eisme, sesės, mes piršliuosna“, „Labus vakarus“ ir kt.). Dauguma tokių žaidimų būdavo žaidžiama per adventą, tačiau kiti priklausė Kalėdų papročiams („Sau porelę susirask“, „Genelių kepimas“, „Gervės kepimas“, „Važiavimas į Karaliaučių“).
Beveik visiems advento-Kalėdų žaidimams būdinga vaidyba ir teksto vaizdavimas judesiais – tuo jie artimi persirengimo papročiui, kuris taip pat būdingas žiemos laikotarpiui. Kai kuriuose adventoKalėdų žaidimuose teksto vaizdavimas judesiais yra svarbiausias veiksmo motyvas („Gili gili upelė“, „Atvažiuoja žolynai“, „Apynys“).
Kūčios. Iš advento-Kalėdų laikotarpio išsiskiria Kūčios, kurių metu nebūdavo žaidžiama, šokama ir dainuojama. Tada išskirtinė reikšmė tekdavoratu atliekamiems veiksmams: ėjimui aplink laukus, avilius, sodą ir pan. Kaip matyti iš grįžus sakomų linkėjimų, taip darydavo tikėdamiesi, kad visus ateinančius metus gyvens sveiki ir laimingi, vienas kitą gerbs, kad Dievas laimins ir saugos laukus, karvės bus pieningos, neišlėks bičių spiečiai, gyvuliai bus sveiki ir neis iš namų, derės javai, sodai, daržai, bus skalsa, niekas neapvogs. Viena iš įdomiausių per Kūčias atliekamų apeigų – šeimininko ėjimas tris kartus aplink namus. Jis nešdavo apeiginius Kūčių valgius ir pasibeldęs prisistatydavo esąs „ponas Dievas“ ar „šventa dvasia“.
Kai kuriems vedybiniams būrimams būdingas gaudymo veiksmas (gaudomi galvijai) arba daiktų (dažniausiai apavo) mėtymas aukštyn. Kūčių vakarą kai kur žaisdavo būrimus primenančius spėjimo žaidimus su riešutais ir kūčiukais F 116 („Lyk lyku“, „Lyg lygu“, „Saka maka“, „Čežu vežu“).
Persirengėliai F 12. Per Kalėdas prasidėdavo linksmybės su žaidimais ir šokiais, trukdavusios iki Užgavėnių (šis laikotarpis vadintas mėsiedu). Vienas iš ryškiausių to laikotarpio ypatumų – persirengėlių vaikštynės aplankant kaimynus, kitus kaimus, gimines. Mėsiedo pradžioje persirengėliai organizuodavo vaikinų ir merginų suporavimą, inscenizuodavo vestuves, piršlybas. Persirengėliai keldavo juoką ir triukšmą, atlikdavo įvairius vaidinimus, žaidimus ir šokius.
Persirengimo paprotys buvo ypač būdingas tarpušvenčio periodui. Suvalkijoje tuo laiku vaikščiodavo šyvio šokdintojai, Aukštaitijoje – čigonai ir piemenys, Žemaitijoje – berneliai. Mažiausiai duomenų išlikę apie Dzūkijos persirengėlius, tačiau apie juos užsimenama kalėdinėse dainose (juodas kudlotas ir pan.). Be to, kai kuriose kalėdinėse dainose minimas pats kalėdojimo momentas.
Tradiciniai persirengėliai skirstomi į zoomorfinius (meška, ožys, arklys, gervė), demonomorfinius (giltinė, velnias) ir antropomorfinius (ubagai, įvairūs svetimtaučiai – žydai, čigonai, gydytojai vengrai ir kt.). Išsiskiria mitinių persirengėlių grupė, turinti itin archajiškų požymių (Senis Kalėda, Sidaras, Lašininis, Kanapinis ir kt.). Vėlyvesni persirengėliai – krikščioniškieji trys karaliai, tikriausiai iš miesto karnavalų atkeliavę kareiviai.
Zoomorfiniai persirengėliai savo veiksmais vaizduodavo gyvūnų elgesį, jų šokiuose galima pastebėti totemizmo liekanų. Daugiausia duomenų išliko apie persirengėlių meškomis choreografiją (yra žinomi įvairūs šokio „Meška“ variantai – atliekami grupėje, pavieniui, dviese ar trise). Suvalkijoje (vakarinėje Vilkaviškio rajono dalyje) iki šiol išliko paprotys nuo Kalėdų iki Trijų karalių rengti persirengėlių vaidinimą „Šyvio šokdinimas“, kurio pagrindinis personažas – šyvis V 12. Kituose Lietuvos regionuose arklys minimas ne kaip centrinė persirengėlių figūra, o tik kaip eilinis personažas, kartais pašokantis savo šokį. Įvairiose vietovėse būdavo vedžiojamas ir ožys ar ožka, su šiuo papročiu susiję žaidimai „Ožį pešti“, „Ožkapilė“, šokis „Oželis“, ratelis „Bėgo ožka per mišką“.
Mitinių būtybių – Kalėdos, Sidaro, Dadulio ir kitų – pagrindinė funkcija buvo savo apsilankymu ir vaidinimais bei žaidimais paskelbti Kalėdų šventės pradžią (žinomiausi vaidinimai „Dadulio vedimas“, „Čiulkinys“, „Avinėliai“, „Varmasas“, „Tarmasas“ „Razmazas“). Kiti mitiniai persirengėliai savo veiksmais simboliškai demonstruodavo dvikovą tarp buvusio ir būsimo laiko: Senųjų metų ir Naujųjų metų, Kanapinio ir Lašininio „dvikovos“, turinčios kosmologinių motyvų (jos vykdavo lygiai vidurnaktį).
Antropomorfines būtybes vaizduojantys persirengėliai (ubagai, žydai ir kt.) savo veiksmais paprastai imituodavo vaidinamo personažo elgesį. Antropomorfiniai persirengėliai vaidindavo ir buitinio siužeto vaidinimus („Sušalėliai“, „Bites semia“, „Šiaučiai“, „Muzikantai“, „Melninkai“, „Fotografai“, „Barzdaskutys“, „Šiaučiai“, „Adomėlis ir Ievutė“). Atlikdami šias sceneles, persirengėliai į vaidinimą įtraukdavo ir šeimininkus, patys šokdavo ir juos šokdindavo. Neretai tuose vadinimuose taip pat dalyvaudavo meškos, gervės, ožiai, velniai, giltinės.
Savo veiksmais persirengėliai kurdavo anapusinio pasaulio įvaizdį – viską pavaizduodami kitaip, negu kasdieniniame žmonių gyvenime, atmesdami tradicines elgesio normas, įprastinę tvarką pakeisdami chaosu, netikėtumais ir pan. Dėl šios priežasties jų choreografiniam repertuarui būdingas spontaniškumas, įvairių išraiškos priemonių susipynimas ir patys netikėčiausi deriniai.
Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, per adventą būdavo draudžiama ir groti muzikos instrumentais šokiams, ir net kelti bet kokį triukšmą. Vėlyvą rudenį ir žiemą, turėdami laisvo laiko, žmonės namuose dažnai darydavo muzikos instrumentus (žaislus), pvz., birzgilą (ūką) iš kiaulės užpakalinės kojos kauliuko, kiaulės pūslės, žąsies gerklės barškučius. Šie instrumentai lietuvių papročiuose daugiausia žinomi kaip vaikų žaislai (nors kiaulės pūsle barškindavo ir per Užgavėnes), tačiau kitose tautose užfiksuota ir jų maginė, apeiginė prasmė. Namuose vaikai ir piemenys darydavosi vilką (vilkelį),smuiką, pūslinę.
Kaip rodo dar XVI a.–XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos šaltiniai, nuo Visų šventųjų iki Kalėdų buvo piršlybų ir vestuvių metas. Kadangi pasilinksminimus, šokius ir net liaudies dainas draudęs protestantiškas pietizmas Mažojoje Lietuvoje aktyviau buvo skleidžiamas nuo XVIII a., galima manyti, kad ankstesniais šimtmečiais advento metu skambėjusi instrumentinė šokių muzika.
Paskutinę advento (Kūčių) dieną nebuvo nei giedama, nei muzikuojama. Vis dėlto Kūčių vakarą (Kalėdų naktį) gyvavo lietuviams ir latviams bendras triukšmingas blukio vilkimo paprotys (latviai jį vadino blukio arba šokio vakaru) F 13 F 14 F 15. Panašiai blukis (kaladė, trinka) buvo velkamas ir per Kalėdas, Naujuosius metus, kiek rečiau – per Užgavėnes. Pasak žemaičių pamokslininko J. Pabrėžos, „velnio sugundytieji“ seni ir jauni, vyrai ir moterys, net vaikai, susibūrę į „blukvilkių“ būrį, giedodami kalėdinę giesmę „Berneliai“ „kulias per kaimus Kalėdų naktį“, mušdami tabalus, įvairiai pokštaudami, daužydami stiklines, primesdami į klojimo šalines visokių daiktų. Pasak S. Daukanto, vilkti bluką (trinką) per kiemus, mušant „senuosius metus, tabalus“ – senovinis Kalėdų paprotys. Šis paprotys buvo gajus ir XX a. pirmoje pusėje. Zapyškyje (Kauno r.) per kaimus vilkdavo „tam tikrą rąstagalį, senuosius metus lydėdami, būbnais mušdami“ [LTA 458/71-63]. Visuose trijuose paminėtuose šaltiniuose teigiama, kad vilkdami blukį dainuodavo to paties teksto dainą „Tabalai, tai tai tai“ A 14 (melodija neužrašyta), kurioje su mitine būtybe seniu siejami du muzikos (garso) įnagiai: tabalai ir botagas.
Tyrinėtojų manymu, blukio (kaladės) vilkimo ir sudeginimo paprotys, triukšmaujant ir linksminantis, simbolizavo senųjų metų sunaikinimą, apsivalymą ir sėkmingą laimingų, derlingų naujųjų metų sukūrimą. Aprašuose paminėti ritmo ar triukšmo instrumentai: tabalai, būbnai, botagas, tačiau šių instrumentų sandara, grojimo būdas, atliekamas ritmas tiksliau nenurodytas. Tabalai (tabalas) priskiriami nenešiojamoms, po medžio šaka (prie sodybos, kapinėse) arba prie statinių (pirties, klėties, tvoros, Latvijoje – prie vartų) kabinamoms signalinėms lentoms, mušamoms vienu arba dviem mušikliais. F 27 Dažniausiai jos naudotos po vieną, nors būta ir nevienodo dydžio ir storio dviejų trijų lentų komplektų. Tabalus mušdavo, kai norėdavo pranešti apie gaisrą, mirtį, pakviesti darbininkus iš laukų į namus pietauti, sodiečius į pirtį. Ūkanotu oru pajūryje mušamos lentos signalas padėdavo orientuotis į jūrą išplaukusiems žvejams. Vakarų Žemaitijoje lentą mušdavo ir per Kryžiaus dienas (po Velykų), prieš pamaldas kapinėse. Tabalais buvo mušami gana įvairios ritmikos signalai. A 13 Rytų Europos lyginamieji duomenys patvirtina jų svarbą kalendoriniuose papročiuose.
Kalėdų rytoBernelių (Piemenėlių) mišių metu giesmes bažnyčioje dažnai grodavo kaimo muzikantai smuikais, mandolinomis ir kitais, Aukštaitijoje net ir „piemeniškais instrumentais“ – dūdelėmis, birbynėmis. F 28 (žr. N 3) Salamiesčio bažnyčioje prie vargonų pūsdavo 3 lumzdeliais, Biržų krašte Kalėdų rytą pūsdavo skudučiais: „su skurdučiais grodava – koks turėdava kokių triūbelių“ [LTR 3835/89]. Žemaitijoje dažnai grodavo triūbų (varinių pučiamųjų) orkestras.
Muzikantai, daugiausia melodiniais instrumentais, smuiku, dūdele, kartais pritardavo kalėdinėms dzūkų dainoms, pvz., „Vaikščiojo povelis po dvarą“ (jai pritardavo smuiku). N 4. Ši daina labiau žinoma kaip vestuvinė. Piršlybų ir vestuvių tematika (drauge su medžioklės motyvais) būdinga advento-Kalėdų laikotarpiui, tad tuo metu, matyt, galėjęs skambėti ne tik kalendorinių apeigų, bet ir panašios tematikos muzikinis folkloras.
Tarpušvenčiu persirengėlių vaikštynėse ir tradiciniuose jų metu rengiamuose vaidinimuose muzikantai grodavo šokius, pritardavo dainoms, giesmėms, taip pat ir patys vaidindavo. Kalėdų žaidimas „Gervės kepimas“ užsibaigdavo vestuvių vaidinimu, kurio pabaigoje šokdavo (plg. baltarusių kalėdinį vaidinimą „Caraitės vedybos“). Apie 1866 m. Biržų aps. vaidinimuose „Muzikontai“ ir „Adomėlis ir Ievutė“ Sidarienė prašydavo persirengėlių muzikontų (jiems priklausė ir Sidaras, kurio personažas artimas senio Kalėdos personažui) pagriežti „ant skripkos, nes vaikeliai nori pasišokti“. Sidaras „smuikuodavo“ iš šiaudų padirbtu smuiku.
Kalėdotojų gervės snapas – tai savotiška tarškynė. F 18 V 13 Jis padaromas iš dviejų pusapvalių lentelių, apatinė lentelė su viela tampoma, ir snapas pliaukši – gervė „kalena“. Su kalėdiniu (taip pat ir Užgavėnių) meškos vedžiojimu susijęs XVI–XVIII a. Lietuvoje ir Baltarusijoje paplitęs paprotys meškininkams vedžioti dresuotas meškas, jas šokdinti, grojant muzikos instrumentais (dūdelėmis, trimitais, vario trūbeliais, būgnais). Panašiai dzūkų, aukštaičių kalėdotojai vaidindavo, kad vedžioja mešką pošokių vakarėlius.
Meškininkas su meška lydėdavo ir šyvio šokdintojus. Šyvio (širmio, žilio) šokdinimo paprotys paplitęs Pietų Lietuvoje, ypač Suvalkijoje. Persirengėliai keturis penkis vakarus pagal tam tikrą melodiją šokdydavo šyvį V 12. Pašokę „Šyvį“, dar šokdavo polką ar valsą, pakviesdami šokiui šeimininkę, kad ji būtų vaišingesnė. Yra užrašyti keli muzikantų grojamo šokio „Šyvis“ („Stovi šyvis pabalnotas“) variantai N 5. Muzikantai pritardavo ir dainoms.
XIX a. Mažojoje Lietuvoje kalendorinių švenčių metu buvo naudojamas bukas – tai statinaitė arba puodas, ant kurio galo užtempiama ožkos oda arba kiaulės pūslė su viduje įkištu pluoštu ašutų. F 41 Braukiant pirštais per sudrėkintus ašutus, skamba žemas, jaučio baubimą primenantis garsas. Šiuo instrumentu ir bandūrėliu persirengėliai muzikantai pritardavo dainoms. Įvairios Europos tautos minėtu instrumentu grodavo Kalėdų–Naujųjų metų laikotarpiu, pvz., ukrainiečių bugai („jautis“) naudotas kalėdojant, moldavų buchai lydėdavo naujametinių sveikinimų „su plūgu“ ritualą, lenkų burczybas („mykiantis, niurzgiantis bosas“), bąk („veršis, didysis baublys“) pritardavo dainoms, dainuotoms per Naujuosius metus ir pan. Matyt, ir Mažojoje Lietuvoje buką naudodavo Kalėdų arba tarpušvenčio persirengėliai.
Visoje Lietuvoje tarpušvenčiu jaunimas nuo seno rengdavo šokių vakarėlius (Dzūkijoje – kalėduškas). XIX a. II pusėje Žemaitijoje, Šiaulių aps., Šaukėnų par., kaip rašė M. Valančius, griežiant smuikininkui, antrąją Kalėdų dieną šokti populiarūs to meto liaudies šokiai:„Šešnytis“, „Dūrinas“, „Žyds degė degutą“, „Šienas“, „Anglėzas“, „Marcelės tancė“, „Spilga“, „Žydelkėlė“, „Žirklės“, „Padušečka“. Mažosios Lietuvos jaunimas antrąją trečiąją Kalėdų dieną eidavo į šokius su muzike. Tarpušvenčiu muzikės nebūdavo. Kalėdinių vakarėlių paprotys buvo labai gajus visoje Lietuvoje ir XX a. I pusėje. Juos pradėdavo tam tikru šokiu, dažniausiai polka. Zanavykų jaunimas tarpušvenčiu šokdavo „Laivelį“, „Tryptinį“, „Kaminšluostį“, „Aukštikulnį“, klumpakojį, suktinį ir kitus šokius.
Naujuosius metus muzikantai paprastai sutikdavo maršu. A 17