Rugiapjūtė – vienas reikšmingiausių laikotarpių žemdirbio gyvenime. Jis jungė daug svarbių apeigų, pradedant prapjovomis, baigiant iškilmingomis pabaigtuvėmis. Įžanginis momentas – prapjovų apeigos. Pradėti pjauti rugių moterys eidavo apsirišusios baltomis skarelėmis arba nuometais, baltomis prijuostėmis, vyrai – baltais rūbais, sujuostais marga juosta. Iškilmingas prapjovų (pradėtuvių) apeigas XVII a. Mažojoje Lietuvoje aprašė M. Prätorius. Pasak jo, pora dienų prieš rugių pjūtį namų šeimininkas nueidavo į rugių lauką, supjaudavo saują rugių ir atnešęs pastatydavo ją klėtyje (ta rugių sauja būdavo pradedama pirmoji sėja).
Daug kur Lietuvoje pirmasis pėdas buvo vadinamas šeimininku, gaspadoriumi. Pietų Dzūkijoje – dziedu, dzieduku, rytų Dzūkijoje ir Aukštaitijoje – svečiu. Vilniaus apylinkėse jis buvo laikomas proseniu iš ano pasaulio. Iškilmingai parnešus pėdą namo, pjovėjus apipildavo vandeniu, būdavo sakomos oracijos, kurios prasidėdavo žodžiais: „Atėjo svetys vardu rugys…“. Pirmąjį pėdą, supjautą šeimininkės, statydavo svarbiausiame trobos kampe – krikštasuolėje. Šitam pėdui buvo priskiriama ypatinga magiška galia apsaugoti namus nuo gaisro, suteikti žmonėms skalsos, gyvuliams – sveikatos. Buvo atliekami ir įvairūs burtai, apsauginiai veiksmai. Pvz., Rytų Lietuvoje moterys iš pirmo pėdo ištrauktais rugiais apsirišdavo strėnas, manydamos, kad tai apsaugos jas nuo strėnų skausmų pjūties metu.
Kai kur, supjovusi laukuose pirmą pėdą, visa šeimyna susėsdavo parugėje ir suvalgydavo riekę duonos. Pušaloto ap. sakydavo: „duona su duona sutinka“. Būdavo rengiamos nedidelės prapjovų vaišės. Aplink vaišes susėdę, rugių pjovėjos bei rišėjai vaišindavosi ir dainuodavo, šeimininkas, prisipylęs alaus, visus užgerdavo, šeimininkė vaišindavo sūriu.
Rugiapjūtės talka turėjo tam tikras nusistovėjusias elgesio taisykles, darbo organizavimo principus. Pati geriausia pjovėja buvo vadinama baravede (ji – kartu ir gera giedotoja), ji pirmoji „varydavo“ barą (lauko rėžį). A 53 A 54 Pagal ją turėdavo lygiuotis visos pjovėjos, laikytis jos darbo spartos ir pan. Baravedei iš paskos sekdavo pjovėjėlės, pėdų rišėjėlės, sieniejėliai (šiuo senovišku žodžiu vadinti tie, kurie padeda rišti – sieti rugių pėdus). Tai savotiškos pareigybės, kurios yra apgiedotos rugiapjūtės giesmėse. Giesmėse visuomet aukštinama gera pjovėja, baravedė ir tyčiojamasi iš prastos pjovėjos (paskutinės pjovėjos vieta bare vadinta „uodegine“).
Rugiapjūtės pabaigtuvės (nuobaigos, paginos, patalkiai) – didelė šventė, daugeliu apeiginių momentų artima kalendorinėms šventėms. Pabaigtuvėse skiriami tokie svarbiausi momentai: paskutinio pėdo pjovimas; ievaro pynimas; vainiko pynimas; vainiko F 82 (kai kur ir juostos, trikojo F 79) parnešimas ir įteikimas; vaišės.
Paskutinį pėdą pjauti buvo skiriama geriausiai, labiausiai patyrusiai pjovėjai. Buvo imamasi įvairių maginių veiksmų, siekiant išlaikyti žemės gyvybinę galią, paveikti būsimų metų derlių. Papilės (Akmenės r.), Pakruojo ir kitose apylinkėse mesdavo paskutinįjį pėdą į viršų kiek galima aukščiau, kad kitais metais būtų geras derlius. Žemaitijoje rinkėjos, surišusios paskutinius pėdus, bent jau iškeldavo juos viena ranka aukštyn. Kai kurie veiksmai primena vedybinius būrimus per Kūčias ir Jonines: Varėnos apylinkėse merginos sudėdavo pjautuvus į vieną vietą, viena iš merginų atsiklaupdavo ant kelių ir, sugriebusi pjautuvus už galų, mesdavo juos per galvą – kurios pjautuvas toliausiai nulėks, toji pirmiausia ištekės. Daugumą aukštyn orientuotų veiksmų talkininkai atlikdavo tam, kad būtų geras derlius.
Rugiapjūtės papročiuose taip pat būta žemyn orientuotų veiksmų – žemės trypimo ar smūgiavimo. Lietuviai, nupjovę paskutinį rugių pėdą, jo drūtgaliu triskart suduodavo į žemę – buvo tikima, kad rugiai, prisilietę prie žemės, įgaus vaisingumo ir duos geresnį derlių. Baigę pjauti javus voliodavosi ir verdavosi kūlio taip pat tikėdami, kad susilietimas su žeme didina vaisingumą. Dusetiškiai (Zarasų r.), pabaigę rugiapjūtę, versdavosi kūlio ir visi triskart šaukdavo: „Baigta, baigta, baigta!“. Dažniausiai ant žemės voliodavosi šeimininkė, o Gervėčių krašte (dab. Baltarusija) – visi talkininkai, kurie raičiodamiesi šaukdavo: „Iš visų kluonų, iš visų dvarų mūsų kluonan!“ Šitaip linkėdavo šeimininkui geresnio derliaus.
Mažojoje Lietuvoje XIX a. paskutinį pėdą, vadintą boba, padarydavo moters pavidalo ir veždavo ant rugių vežimo per kaimą. Parvežę į namus, apliedavo jį vandeniu. Toks paprotys dar XX a. gyvavo ir Sedos apylinkėje (Mažeikių r.): parnešę ir iškilmingai šeimininkams įteikę „bobą“, per vakarienę ją iš eilės šokdindavo visi kirtėjai – „kad kitais metais būtų geresnis derlius“.
Tikėta, kad javų lauke gyvenanti mitinė būtybė – moteriškos lyties Rugių boba (kai kur – vyriškos lyties Žaliaakis, Babaužis, Baubas ir kt.), taip pat zoomorfinės javų dvasios: vilkas, kiškis, gaidys, Žemaitijoje – žebris ir kt. Manyta, kad pjaunant rugius, derliaus dvasia ar dievybė traukiasi į nenupjautą rugių plotą, o baigiant pjauti, pereina į paskutinį pėdą, ypač į jo varpas.
Pjovimo pabaigos apeigose galima įžvelgti ir aukojimo žemei pėdsakų. Antai Švenčionių ap. XIX a. pab. buvo žinomas paprotys į paskutinį nenupjautą rugių plotelį įmesti sūrio, gabalą duonos ir druskos, suvyniotus į rankšluostį. Pjaudavo aplinkui maistą, o paskutinę saują supjaudavo virš padėto maisto. Tada visos pjovėjos valgydavo tą maistą, o šeimininkė užkasdavo paskutinius gabalėlius į žemę. Gervėčių ap., baigus pjauti, šeimininkė užkasdavo duoną, sakydama: „Žemele, davei mums, ir mes duodame žemelei“.
Su tikėjimu apie paskutiniame pėde besislepiančias javų dievybes susijęs iškilmingas ievaro pynimo paprotys. Ievaras buvo pinamas įvairiai. Pavyzdžiui, palikdavo rugių kuokštelį, aplink jį pjovėjos susėsdavo arba sustodavo ratu ir, prijuostėmis, skarelėmis ar kuo kitu prisidengusios ranką (kad tik ne plika), jį išravėdavo. Išravėtus (nenupjautus) rugius supindavo į kasą ir nulenkdavo varpas į sodybų pusę. Alytaus rajone, baigiant pjauti, palikdavo rugių puokštę. Ją perskirdavo į tris dalis, varpas supindavo vainiku, išravėdavo, padėdavo ten duonos su druska ir palikdavo. Jei rugius pjaudavo talkomis, tai vainiką pindavo visos joje dalyvavusios moterys: susėsdavo ratu aplink kasą ir viena kuri pradėdavo pinti, tada perduodavo antrai, antra – trečiai ir t. t. Kiekviena turėjo į vainiką įpinti po 1–2 varpas. Pindamos giedodavo ievaro giesmę: „Augo ievaras vartuose“ A 56 N 38
Rugiapjūtę užbaigdavo vainiko pynimas. Tai labai senas paprotys, žinomas įvairioms tautoms nuo senų senovės. Vainikas buvo pinamas iš paskutinio pėdo varpų, kuriose, kaip tikėta, gyvenanti derliaus dievybė. Vainikas buvo pinamas su didžiausia pagarba, laikantis tam tikrų papročių, simbolikos. Pavyzdžiui, Jurbarko ap. vainiką pindavo iš tiek varpų, kiek pripjauta gubų, Papilės ap. – iš 4–5 varpų eilių. Vainike neturėjo būti jokių žolių – kad rugiai kitąmet nebūtų žolėti. Daugelyje Lietuvos vietų paprastai pindavo tik vieną vainiką, kurį įduodavo šeimininkei, kai kur pindavo ir šeimininkui, ir šeimininkei. Žemaitijoje pindavo tiek vainikų, kiek būdavo šeimos narių. F 82
Nuo seno gyvavo paprotys iškilmingai parnešti vainiką į namus. Pjovėjos ir visi pagalbininkai gražiai išsirikiavę, su dainomis nešdavo vainiką į šeimininko namus. V 56 Nešti (užsidėjus ant galvos) patikėdavo jaunai, gražiai, bet svarbiausia – gerai pjovėjai arba baravedei. F 78 Kai kur vainiką nešdavo ne viena, o dvi pjovėjos, arba šalia vainiknešės eidavo jos porininkas kirtėjas. Jei būdavo pinama juosta, daromas trikojis F 79 ar lazda – juos nešdavo vyrai, dažniausiai paskui vainiknešę. Kapsų rugiapjūtės pabaigtuvių eisena pasižymėjo ir tam tikrais persirengimo motyvais: vainiko nešėją iš abiejų pusių lydėdavo „raiteliai“, jojantys ant rugių šiaudais apipintų beržo šakų, pasipuošę aukštais, iš šiaudų nupintais „giveriais“ (lyg vestuvių kvieslio ar piršlio kepurėmis), per petį pasikabinę šiaudinius kardus ant šiaudinių pasaitų, susijuosę gražiomis šiaudų juostomis, „apsiginklavę“ šiaudiniais kardais. Lydėdami pabaigtuvininkus šie „raiteliai“ dainuodavo, šaukdavo ir rėkdavo kaip vestuvininkai.
Vainiko nešėjų eisena sustodavo prie vartų ir prašydavo šeimininką išeiti priimti vainiką, sakydavo oracijas. Šeimininkė pagarbiai priimdavo vainiką ir pakabindavo troboje garbingiausioje vietoje. Dar būdavo nešamas ir rugių pėdas – viso derliaus simbolis. Kai kur šeimininkei įteikdavo vainiką, šeimininkui – juostą iš rugių. Talkininkus, įteikusius vainiką, apliedavo vandeniu – tai turėjo užtikrinti gerą rugių augimą kitąmet.
Vainiko – derliaus simbolio – nešimas į šeimininko namus, talkininkų eisena primena kiemų lankymo paprotį per kalendorines šventes (Kalėdas, Velykas) – tuomet buvo lankomi kaimynai, linkint visokių gėrybių. Už palinkėjimus šeimininkai visuomet atsilygindavo tradicinėmis dovanomis, vaišėmis. Buvo tikima, kad jei neatsilyginsi už linkėjimus, jie gali neišsipildyti. Neretai dainose prašoma, reikalaujama atsilyginimo, kartais net nurodoma, kokiais produktais (sviestu, sūriu ir kt.). Jeigu kuris šeimininkas neskuba pavaišinti talkos, jam dainuojant grasinama (plg. su Užgavėnių dainomis): „Jeigu neišeisi ant dvaro, / Darys talkelė iškadą“; „O jei neprėmsi – atgal grįšėm, / Rogių vainikėlį sodraskysėm“ ir pan.
Rugiapjūtės giesmes galima skirstyti į dvi stambias grupes: 1) lydinčios patį darbo procesą, 2) dainuojamos per pabaigtuves. Senosios, vienbalsės prigimties rugiapjūtės melodijos daugiausia paplitusios pietų ir rytų Dzūkijoje, kiek mažiau – Suvalkijoje V 61 (Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno ir Prienų r.), rytų Aukštaitijoje (Širvintų, Utenos, Zarasų ir kt. r.). Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo polifoninės rugiapjūtės giesmės – sutartinės. Senosios rugiapjūtės dainos vadintos giesmėmis (rugių giesmė, ruginė giesmė, ryto giesmė ir pan.), tuo pabrėžiant jų sakralumą, apeiginį pradą. Žemaitijoje tokių senų rugiapjūtės giesmių neaptikta, užrašyta tik daugiabalsiškai dainuojamų vėlyvesnių dainų (populiariausios – „Aisio į kalną rugelių pakirsti“ A 57 ir „Vai tu rugeli“ V 46), nors kai kurių jų tekstuose esama archajiškų elementų („Tupi žebris rugiuose“).
Giesmės, lydėjusios rugiapjūtės eigą, buvo giedamos įvairiu dienos metu. Vienos jų – tik rytą, vidudienį, kitos – tik vakare, baigiant darbą. Galima manyti, kad kai kurios jų buvo skirtos ne pačiam darbui, bet tam tikriems apeiginiams veiksmams, atliekamiems prieš darbą arba baigus darbą, palydėti. Tai rodo kelių sutartinių komentarai: „Iš ryta, kai saula teka, jų baruos gieda. Atsistoja, žiūri in saułį ir gieda. Atsistoja, usideda pjautuvus un kairiā peties ir laikā už kota insitvėrį. Giedodamās mislydavā, kad saula duos radzojų: gerumų grūdų, pagadų, išdžiāvinimų rugių. Giedodavā žiūrėdamās un saułį, tik pradeda saula lįst iš devesia, – ir jau gieda“ [„Kas tar teka“; SlS 150]; „Pamatį, kad saula sėda, māterys pasideda prieky savį rugių pėdų ir subeda pjautuvus pėdan. Atsigrįžį un saułį ir gieda šitų sutartinį, dėkavodamās saulai ažu dienų. Susėdį, runkas sudėjį, žiūri un saułį, linguoja priekin ir atgal, nusilinkdamos saulai, ir gieda“ [„Saulala sadina“; SlS 92b] V 48. Beje, abiejose minėtose sutartinėse kaip refreninis žodis nuolatos minima saulė (pirmojoje sutartinėje „saulala saulala, saulala riduołėla“, antrojoje –„saulala sadina, lylia“). Tai rodo saulės svarbą, nustatant tam tikrų apeigų ir darbo eigą dienoje. Saulės (jos laidos) motyvas ypač dažnas vakaro giesmėse: „Lydu laidu saulala“; „Puołė saułė an medžių“; „Laidos saulałė da vakaruosna“ ir kt. F 83 A 58 Tokio giesmių paskirstymo pagal laiką būdavo griežtai laikomasi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse (Bulgarijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Baltarusijoje ir kt.). Pavyzdžiui, bulgarai rugiapjūtės dainas skirstė dar smulkiau: „pakeliui į darbą“, „rytmetį“, „vidurdienį“, „pučiant vėjui“, „vakare“ ir t. t.
Daugelis rugiapjūtės giesmių buvo giedamos garsiai, „pratisu balsu“, kad „toliau girdėtųsi“. Kaip pasakojo dzūkų dainininkė R. Čenkienė iš Varėnos r., „kai giedam rugių giesmes, tai su ranka mojuojam ties burna, kad balsas atsidaužtų, kad gražiau būtų“ [MFA KTR 41(2)]. Kita to paties krašto dainininkė O. Averkienė prisiminė: „dar rankas, būdavo, prisidedam, kad balsas toliau eitų“ [MFA KTR 24(22)]. Garsus, pratisas rugiapjūtės giesmių giedojimas būdingas ir kitoms tautoms, pvz., slovakų dainininkės prie burnos prisideda dešinės rankos delną, kad būtų skardesnis balsas. Matyt, garsiu, įtaigiu dainavimu per rugiapjūtę buvo siekiama paveikti gamtą, apsaugoti naują javų derlių. A 59
Pratiso giedojimo įspūdį dar sustiprindavo pjovėjų, pasklidusių po lauką, giedojimas pakaitomis: „giesmininkės išsisklaidę po barą, tai pasikeičiant geriau sugiedoti.“ (pasakojo Ieva Ulanavičienė, 70 m.). Beje, toks giedojimo būdas per rugiapjūtę būdingas ir kitoms tautoms, pvz., Slovakijoje siauriuose laukeliuose dainuodavo taip: vienas būrelis viename lauke pradeda, o kitame – tęsia. Prisijungdavo visi, kurie vieni kitus matė iš skirtingų laukų.
Pakaitinio giedojimo būdai labai įvairūs. Gana daug giesmių giedota, antrai dainininkei arba visoms dainininkėms, kiek jų yra, pakartojant tą patį posmelį arba pratęsiant tekstą kitu posmeliu. Taip giedotos „Pabėk, bareli“; „Vai, aš pjaunu, pjovėjėlė“, „Oi, ant kalno, ant aukštojo“; „Per didį dvarą saulė tekėjo“; „Oi tu eglele“; „Oi tu kregždele“; „Vaikštinėjo tėvulis pabarėmis“ A 60 V 57 ir kt. Dainininkių skaičius priklausė nuo pjovėjų skaičiaus: „Jaunesnės, kur geresniais balsais, būdavo, susrodžiam ir pradedam. Vienam bari užtraukia viena. Tą patį pakartoja kitam, trečiam bari… Taip skamba visas laukas. O kur jau senos, nebegali dainuoti, tik skėsčioja rankomis ir džiaugiasi: „Vajė, kap gražu! Kap gražu!“(pasakojo K. Kašėtienė). Dažniausiai antroji ir kitos dainininkės atkartoja pirmosios padainuotą poetinį tekstą:„Kai išeina rugių pjaut, kas vienas rytas gieda „Kregždelę“. Viena pjauna vienų šniūrų, kita – kitų. Katros gražus balsas, toj pradeda, pagieda atsistojus vienų punktų, paskui kita pakartoja tų patį ir trečia. Toliau vėl visos kartoja antrą ir t. t. Taip labai ilga giesmė išeina“ (Rožė Čenkienė-Neveraitė, 65 m. Paručio k., Varėnos r. [MFA KTR 41(2)]).
Rečiau visos dainininkės giedodavo vis kitus posmus: „Dainuodavom po vieną: viena traukia vieną posmą, paskui kita kitą.“ (Marijona Šinkienė-Palčiauskaitė, g. 1888 m. Eitekonių k., Žiežmarių par.); „Kai rugius pjaudavo ir dainuodavo, vieną punktą atidainuodavo viena, paskui – kita, tik paskutinį posmą – visos“ (Zosė Čiupalaitė, g. 1927 m. Žuklijų k., Tolkiškių ap., Trakų r. [MFA KTR 159(99); MFA KF 5952(6)]).
Neretai būdavo giedama ir grupėmis (dviem būriais). Vienos pjovėjos giedodavo posmą, o kitos pasilenkusios pjaudavo, rinkdavo saujas. Paskui jos padėdavo saujas, atsilenkdavo ir pagaudavo kitą posmą. Sakydavo, „kai keturiose, tai dviese pjauna, dviese gieda…Beveik visos rugines giesmes gieda tokiu būdu“ [LTR 2786(355)].
Kai kurios giesmės buvo giedamos dviems grupėms pasidalijant posmą dalimis: viena visą laiką gieda tekstą, kita jai atliepia priegiesmiu, pvz., „Dai kur genelis pamigo“; N 39 „Eisim, sesule, dobiliutėle dobile“; „Geri rugiai palobėje“; „Žalioj girelėj genelis kala“; „Bėk, vilkeli, per barą“; „Ei ciuta, dai ciuta“ ir kt. Šitaip giedamos rugiapjūtės giesmės užrašytos daugiausiai Rytų Lietuvoje: Ignalinos, Zarasų, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės r. (jos artimos šiaurės rytų aukštaičių sutartinėms). Grupėse būdavo po dvi ar daugiau dainininkių: „…dvi vedžioja (išgieda) […], kitos dvi atsakinėja“ (A. Blaževičienė); „…jeigu eidavo šešios, tai pasiskirstydavo po tris. Dainuojanti rinkinį (tekstą) buvo vadinama vedėja, o pritarinio (priegiesmio) dainuotoja – pritarytoja“.
Pietų Dzūkijoje itin gausiai paplitusias rugiapjūtės melodijas galima skirstyti į dvi stambias grupes. Vienos jų pagrįstos mažąja tercija (ji gali būti praplečiama sekunda iš viršaus, kvarta iš apačios ir pan.) N 40 A 61, kitos – tetrachordu (kvartos apimties) N 41 A 60 V 45 Rugiapjūtės giesmės pasižymi laisva ritmika, gausiomis fermatomis, turtinga melizmatika. Daugelis šių savybių būdingos ir kitoms lauko dainoms (avižapjūtės, šienapjūtės ir kt.). Beje, rugiapjūtės giesmių melodijų atitikmenų esama ne tik artimiausių (latvių, baltarusių), bet ir tolimesnių tautų (bulgarų, slovakų, serbų ir kt.) tradicijose. Matyt, tai senas baltų ir slavų bendrumas.
Rugiapjūtės giesmėms būdingi įvairūs teksto motyvai: „baro varymo“, „tėvelio, prašančio, kad saulė greičiau nusileistų“, „saulės, skaičiuojančios dienos darbelius“ ir kt. Daugiausiai tai šakotinės struktūros archajiškos dainos, pagrįstos gamtos ir žmogaus vaizdavimo paralele (tuo jos artimos advento-Kalėdų dainoms). Pvz., ir dainoms, ir sutartinėms bendras eglelės (berželio, liepelės ir kt.), turinčios devynias šakas, ir močiutės, turinčios devynias dukras, apdainavimas.
Pabaigtuvių giesmės susijusios su itin iškilminga, šventiška rugių pjūties pabaiga. Per pabaigtuves ypatingas dėmesys skirtas paskutinio pėdo nupjovimui, ievaro pynimui, vainiko nešimui, įteikimui ir kt. apeigoms. Visas jas lydėjo tam tikros apeiginės giesmės. Pasak dzūkių dainininkų, jos giedotos „vienan balsan“ (t. y. nesidalinant grupėmis, kaip giedant ryto, vakaro ir kt. rugiapjūtės giesmes), iškilmingai – tai artima kalendorinių švenčių giesmių atlikimo būdui. Suvalkijoje giedota „Šalia kelio jovaras stovėjo“ A 55 (pasak dainininkės M. Rimienės, „tai kuri geriausiai moka dainuoti, ant galvos uždeda rugių vainiką, ji atsistoja viduryje, ir visi (vyrai ir moterys) dainuoja“ [LTR 1498(99)]), taip pat „Vai tu rugeli“ (anot dainininkių, šią dainą dainuodavo „vainiką nešdamos namo grėbikės“; „parėję namo, prie šeimininko vartų dainuodavo“ ir pan.) A 64.
Žemaitijoje rugius nupjovus (kai kur – pjaunant) dainuodavo „Tupi žebris rugiuose“: „visur ir rėkia po laukus, kai išeina pjaut, tą žebrulaitį“. Dainininkės A. Karpienės pasakojimu, ją dainuodavo „grįždami pradalgę išvarę. Dainuoja vyrai ir moterys, visi, katrie pjauna, dainuoja. Kas tuo metu neišbėgtų iš rugių, ar kiškis, ar katinas, ar paukštis koks pakiltų – visi rėkia: „laikykit žebrį!“. Žebriu vadina kiekvieną gyvį, kurs tuo metu išbėga iš rugių rugiapjūtėj“ [LLD D I 324]. Tauragės apylinkėse dainuodavo „Parein šeimyna par lygius laukus“. N 42 A 62
Suvalkijoje ir pietų Dzūkijoje dainuodavo „Linko ievaras (jovaras) vartuosna“ A 63 (anot dzūkų dainininkės A. Čepukienės, ji „dainuojama pabaigus pjauti rugius, nešant ir įteikiant pabaigtuvių vainiką“; suvalkietės M. Rimienės pasakojimu, „baigiant dainuoti, šeimininkė išeina pro duris, laikydama rankoj dvi lėkštes. Ant vienos būna degtinės butelis, sūris, o kita – tuščia. Nusilenkus mergina padeda vainiką ant tuščios lėkštės, o pilną pasiima. O vyrai tuo metu lieja vandenį ant merginų, laisto iš ąsočių, kibirų – kas ką nugriebia. Mergos būna šlapios, kaip išmaudytos. Po laistymo visi gražiau apsirėdo, sueina į grinčią ir sėdasi už stalo.<…> Tada visi valgo, geria, linksminasi ir dainuoja“ [LTR 1498(100)]). Ievaras šiose giesmėse tampa pasaulio medžio simboliu: jis auga laukuose, jo „šakelės vartuosna, lapeliai languosna, viršūnėlė in dangų“; jo „pašaknėlėj dūzgiančios bitelės, ant šaknelių skambantys kankleliai, viršūnėlėj sakalo vaikeliai“ ir pan. „Ievaro“ giesmėje esama simbolinių palinkėjimų, menančių tikėjimą magiška žodžio galia: „kiek tam vainike varpelių, tiek kalnely rinkelių, kiek tam vainike grūdelių, tiek yr klėtelėj kartelių“, „kiek tam vainike varpelių, tiek ponios lauke kapelių, kiek tam vainike grūdelių, tiek mūs poniūtės šimtelių“ ir pan. Kai kurioms rugiapjūtės pabaigtuvių giesmėms būdinga ritmo formulė eeeqe \ eeq \ („Linko ievaras vartuosna“ V 56) arba jai artima eeeqe \ eeeqe („Vaikščiojo ponia po dzidzį dvarų“). Jos abi žinomos ir tarp advento-Kalėdų bei paruginių giesmių. Tai rodo senųjų rugiapjūtės pabaigtuvių ir kalendorinių giesmių ryšius.
Švenčionių apskrityje gyvavo kiek kitokios pabaigtuvių giesmės: „Rodas rodas“, „Dirva dirva“ ir kt. Tas pats melodinis tipas (jis paplitęs ir Baltarusijoje) būdingas ir šio krašto vakaro giesmėms: „Atajoja jaunas jaunikaitis“, „Užsileido skaisti graži sauliute“ N 43, „Dai skraidžiojo“ ir kt. Jas visas vienija pradinė kvartos intonacija ir būdinga ritmo formulė eeqh.
Choreografija
Rugiapjūtė iš kitų žemės ūkio darbų išsiskyrė savo reikšme ir apeigų gausa, todėl ir apie jos choreografiją išliko nemažai duomenų. Neveltui T. Narbutas XIX a. stebėjosi: „Keistas dalykas, kaip tos lietuvės gali ištverti – šitiek darbų ir šitiek linksmybės! Tegul tik pasitaikys smuikininkas ir šiokios tokios vaišės, ir jos, parėjusios iš rugiapjūtės, pasiruošusios šokti per naktį ir su aušra vėl eiti į darbą“ [Narbutas 1992: 264]. Tokią senovės žmonių ištvermę galima paaiškinti ne tik linksmybių poreikiu, bet ir apeigine būtinybe.
Dalis rugiapjūtės choreografijos užfiksuota nurodant konkrečią apeiginę paskirtį. Štai Plokščių apylinkėje (Šakių r.) dar XX a. pradžioje šokiu „Aug rugelis“(„Bukietėlis“) būdavo pradedamos prapjovų apeigos. Nukirtus kelias pradalges ir sustačius bent vieną „rikę“ (gubą), talkininkai laukdavo ateinančio šeimininko. Pjovėjai jį aprišdavo iš rugių nupinta juosta, įteikdavo iš rugių surištą „bukietėlį“, už kurį šeimininkas atsilygindavo buteliu. Vyrai čiupdavo šeimininką ir šaukdami „valio!“ išmesdavo kelis kartus aukštyn, o aplink stovinčios merginos plodavo rankomis. Po to visi aplink šeimininką sudarydavo ratelį ir sukdamiesi dainuodavo „Aug rugelis šalia kelio“. N 44 Pasibaigus dainai, kiekviena griebikė savaip pašokdindavo šeimininką. Tikėta, kad tokia apeiga padės sėkmingai nukirsti ir parvežti rugius namo.
Kitose vietovėse irgi būdavo laukuose šokami savotiški rato formos šokiai. Veisiejų apylinkėse (Lazdijų r.) moterys apsupdavo paliktą mažą rugių kuokštelį ir, eidamos paprastuoju žingsniu viena paskui kitą, dainuodavo piršlybų tematikos dainą. Varėnos apylinkėse moterys, jei pabaigdavo rugius pjauti dar su saule, susikabindavo rankomis į ratą ir šokinėdamos šaukdavo: „Balta duona, balta duona!“. Kretingos apylinkėse rišėjos ir pjovėjai šokdavo ratu aplink paskutinį pėdą (vadinamą „boba“), dainuodami bet kokią tinkamą šokti dainą.
Per rugiapjūtės pabaigtuves atvykus į šeimininkų namus būdavo atliekamas sinkretiškų veiksmų ciklas, kuriame pagrindinis dėmesys tekdavo vainikui, juostai ar kitiems su eisena atlydėtiems atributams, taip pat juos nešusiems asmenims ir vėliau tais atributais apdovanotiems šeimininkams. Daugumai vainiko įteikimo šokių būdavo pritariama dainomis, kartais (jei šokdavo porinius šokius) – instrumentine muzika.
Vainiko, juostos ar trikojo įteikimo apeigų choreografijai būdingas tų daiktų perdavimas iš rankų į rankas, jų šokdinimas. Štai Vilkijos, Seredžiaus, Veliuonos apylinkėse (Kauno ir Jurbarko r.) parnešus trikojį F 79 į namus, pjovėjai sustodavo ratu ir dainuodami leisdavo jį per rankas. Su oracija įteikdavo trikojį šeimininkams, šie šokdavo su juo arba aplink jį, o visi kiti sukdavo aplink šeimininkus ratelį. Šie veiksmai ir judesiai praeityje laikyti magiškais, lemiančiais būsimą gerą derlių.
Dažnai būdavo šokdinami ir tuos šiaudinius simbolius nešę asmenys arba juos gavę šeimininkai. Dotnuvoje (Kėdainių r.) gyvavo paprotys visiems paeiliui pašokdinti vainiknešę. Aukštaitijoje vainiknešė uždėdavo vainiką šeimininkei ant galvos, rugių juostos nešėjas apjuosdavo juosta šeimininką ir visi dainuodami bei šūkaudami paeiliui pašokdindavo šeimininkus. Apjuostas ilga rugių juosta šeimininkas pats atrodydavo lyg „pėdas“, tad šokis su juo prilygo šiaudinio rugių dvasios simbolio šokdinimui.
Kai kuriuose aprašuose tokie šokiai aprašyti išsamiau, paminėtos jų metu dainuotos dainos. Štai Barzdų apylinkėje (Šakių r.) per vainiko ir juostos įteikimo apeigas kirtėjai sukdavo ratelį aplink vaininknešę ir kitas merginas dainuodami dainą „Slaunasis žolynas“.Kai pro duris išeidavo šeimininkai, pabaigtuvininkai pasakydavo oraciją, šeimininkei ant galvos uždėdavo vainiką, o šeimininką apraizgydavo iš rugių nupinta juosta, ir šie kelis kartus šokdami apsisukdavo muzikantui grojant polką: „Šeimininkams bešokant, kas nors juos apliedavo vandeniu. Šokis, žinoma, nutrūkdavo, nes pabaigtuvininkai pradėdavo laistytis. Po to visi nusiprausdavo, ir prasidėdavo pabaigtuvių vaišės“ [Lingys 1981b: 3233].
Tam tikri choreografiniai veiksmai būdavo atliekami dainuojant ir kitas dainas. Siesikų ir Deltuvos apylinkėse (Ukmergės aps.), prieš įteikdami šeimininkui iš rugių surištą trikojį, trys vyrai iškeldavo jį aukštai į viršų, o visi kiti sukdavosi aplink rateliu dainuodami dainą „Oi tu rugeli, žiemakentėli“. Daugėliškio valsčiuje (Ignalinos r.) kirtėjai dainuodami dainą „Rugiai gražiai žydėjo“ šokdindavo juostą – ją iškilmingai panešiodami, apsisukdami; po to apjuosę juosta šeimininką ir šaukdami „valio!“ pakilnodavo jį į viršų. Mištūnų kaime (Šalčininkų r.) pabaigtuvininkai šeimininkams dainuodavo dainą „Linko ievaras vartuosna“ V 56 [MFA KTR 9/155] – jai skambant šeimininkas talkininkams įteikdavo sūrį, šie šeimininkui uždėdavo vainiką, o rišėjos šeimininką paeiliui pašokdindavo.
Daugelyje vietovių po iškilmingos rugiapjūtės vakarienės būdavo įprasta surengti pasilinksminimą su šokiais. Jį pradėdavo tam tikrais apeiginiais šokiais, rateliais ar žaidimais, ir tik po jų buvo galima šokti bet kokius pasilinksminimų šokius. Štai Ramygalos apylinkėse (Panevėžio r.) pirmąjį šokį pašokdavo šeimininkai, arba jie bent pereidavo per kiemą ar trobą, kur bus šokama. Sasnavos apylinkėje (Marijampolės r.) pirmąjį pabaigtuvių šokį šokdavo kirtėjai su savo griebikėmis.
XIX a. pirmojoje pusėje daug kur toks pirmasis pabaigtuvių šokis būdavo polka. Kai kur užrašyti ir specialūs rugiapjūtės pasilinksminimo pradėtuvių šokiai. Pavyzdžiui, Gelgaudiškio ir Barzdų apylinkėse (Šakių r.) pirmasis šokis buvo „Pakrėstinis“, kurį pagal seną paprotį kirtėjai su savo griebikėmis šokdavo tam, „kad išbirtų visos usnys ir akuotai“. N 46 Pirmąją figūrą visi šokdavo susikabinę poromis, vienas kitą kratydami, purtydami ir sukdami, o antrąją figūrą šokdavo atskirai: moterys „dulkindavo“ sijonus, o vyrai – švarkų skvernus, kepures.
Šiaulėnų apylinkėje (Radviliškio r.) rugiapjūtės pabaigtuvėse muzikantas pirmiausia užgrodavo šokį „Rugelio kulti“. B. Buračas panašiai pavadino ir kitą rugiapjūtės talkininkų šokį, užrašytą Rytų Aukštaitijoje: „Pasivaišinę pabaigtuvininkai eina „rugių kult“, vadinasi, kiek pašokti“. Šiam šokiui muzikantai pritardavo skudučiais ar lumzdeliais, o kartu dainuodavo: – Tėvai, rugiai byra, / Tėvai, rugiai byra. / – Tegul byra, bile yra, / Tegul byra, bile yra ir t. t.“ [Buračas 1940b: 7]. Labiau žinomas „Rugelių“ variantas pasižymi vėlyvesnės kilmės melodija N 47, tačiau jo choreografija (bendras ratas, suplojimas ir pašokimas į viršų, sukimasis poromis) primena kitus rugiapjūtės apeiginius veiksmus.
Rugiapjūtės pabaigtuvių papročiams priskiriamas ir „Kirtėjų šokis“, kurio pirmoji dalis yra vaizduojamoji (vaikinai eidami vienas paskui kitą vaizduoja rugių kirtimą, o merginos – pėdų rišimą), o antroji – polka.
Aukštaitijoje užrašyta ir pora ratelių (pateikėjai juos vadino žaidimais), kuriais būdavo pradedamas rugiapjūtės pabaigtuvių pasilinksminimas. Į šiaurę nuo Utenos kirtėjai su savo rišėjomis šokdavo ratelį „Mano mergelė darbininkėlė“, o Ukmergės apylinkėse – ratelį „Oi, buvo buvo jaunas bernelis“ . Abiejų ratelių choreografija panaši (pirmoji dalis – merginos ir vaikinai sukasi dviem ratais, antroji – pasirenka porą ir apsisuka poroje), tik Ukmergės variantas praplėstas viduriniąja dalimi – rugių kirtimu (šį veiksmą vaizduoja išoriniame ratelyje vaikščiojantys vyrai arba merginos). Utenos variantas dar pasižymi tuo, kad vyrai pasirinkdavo merginą užmesdami skarelę ant kaklo (kartojant ratelį, merginos rinkdavosi vaikinus užmesdamos juostelę). Abu rateliai rugiapjūtės papročiuose gyvavo dar XIX a. pab.–XX a. pr., o išnyko po Pirmojo pasaulinio karo.
Panašus pabaigtuvių ratelis (žaidimas) „Vai tu rugeli“ buvo šokamas Pilviškių apylinkėje (Vilkaviškio r.): iš pradžių šokėjai sudarydavo dvigubą ratą, paskui pasirinkdavo poras (vyras rugių kirtimo mostu tarsi rugį „nukirsdavo“ merginą), o paskui poros, susikabinusios „vežimėliu“, dideliu ratu bėgdavo viena paskui kitą, tarsi veždamos rugius namo. Kitame posme vaikinai su merginomis pasikeisdavo vaidmenimis.
Kudirkos Naumiesčio apylinkėse (Šakių r.) po pabaigtuvių vakarienės talkininkai žaisdavo populiarų gaudymo žaidimą „Kurapkytė“. Visi kirtėjai sustodavo į vieną eilę, griebikės – į kitą, tokia tvarka, kokia kirto lauke rugius. Dainuojant pirmąją žaidimo dalį („Kurapkytė rugiuos, rugiuos…“), eilės vaikščiodavo pirmyn ir atgal, o antrojoje dalyje („Bėk bėk, kurapkyte…“) pirmasis vyras gaudydavo pirmąją merginą. Toliau gaudydavo antrasis, trečiasis vyras ir t. t. Po šio žaidimo muzikantas užgrodavo kokį nors šokį.
Vidurio Lietuvoje (Jonavos apylinkėse) per rugiapjūtę vien moterys žaisdavo „vartų“ žaidimą „Vierubėlė“: kelios moterys sustodavo į virtinę, o prieš ją stovinti moterų pora laikydavo ištemptą rankšluostį. Po dialogo virtinė lįsdavo pro rankšluostį, paskutinę žaidėją pora sulaikydavo ir dainuodavo: „Pagavom pagavom / Rugių pjovėją, / Atliko liko / Mėšlo vežėja“. Žaidimą kartodavo, kol visas išgaudydavo.
Kitaip panašų žaidimą „Jerubėlė“ apie Žeimius (Jonavos r.) per rugiapjūtę žaisdavo vaikinai ir merginos. Vaikinai sustodavo ratu, o merginos vaikštinėdavo tai sulįsdamos į vaikinų rato vidurį, tai išeidamos iš jo. Vaikinai ir merginos dainuodavo pakaitom dialogu, o pabaigus dainą užgrodavo muzikantas. Tuomet vaikinai gaudydavo merginas, o pagavę su jomis šokdavo poromis pagal grojamą muziką.
Viekšnių valsčiuje (Akmenės r.) jaunimas per patalkes žaisdavo žaidimą „Panedėlio dieną“. Vienas žaidėjas užrištomis akimis būdavo ratelio viduryje, kiti dainuodami sukdavosi aplink jį rateliu. Baigus dainuoti ir sustojus, vidurinysis „menturiu“ (lazda) paliesdavo vieną žaidėją, kuris turėdavo tuo metu nekalbėti ir nesijuokti“. Jei po to jis būdavo įspėjamas, likdavo ratelio viduryje užrištomis akimis.
Rugiapjūtės choreografijai būdingiausia yra rato forma: ratu atliekami apeiginiai veiksmai, ratas sukamas aplink išskirtinį objektą, ratu perduodami arba rate šokdinami įvairūs simboliniai atributai, svarbiausi apeigų veikėjai; taip pat gana dažnas porų ratas, dvigubi skirtingų lyčių ratai ir pan. Dažnai pasitaiko šokėjų suporavimas, apsisukimai poroje, darbų imitavimo judesiai, šokinėjimas aukštyn arba tam tikrų simbolių (pėdo, šeimininko) mėtymas į viršų, žemės daužymas, voliojimasis ar vertimasis kūlio – t. y. vasaros ciklo choreografijai priskirtini veiksmai.
Šalia to atsiranda ir žiemos ciklo choreografijai būdingų motyvų: žaidžiama priešpriešinėmis eilėmis, pasiskirsčius antipodiniais vaidmenimis, pasitaiko užrištų akių, F 21 spėjimo, „vartų“, gaudymo motyvų F 23 V 7 (žaidimai „Kurapkytė“, „Vierubėlė“, „Jerubėlė“, „Panedėlio dieną“). Tokie choreografijos bruožai primena ne tik žiemos, bet ir laidotuvių žaidimus, kurie grindžiami virsminio pobūdžio simbolika, pasireiškiančia šio ir ano (arba svetimo) pasaulių sugretinimu bei kontakto tarp jų užmezgimu.
XIX a. I pusėje–XX a. pradžioje visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje per rugiapjūtės pabaigtuves būtinai grieždavo muzikantai (smuiku, būgneliu, kartais ir cimbolais).Ir Mažojoje Lietuvoje rugiapjūtės pabaigtuves su kviestiniais muzikantais rengdavo kiekvienas ūkininkas, nors ir mažą ūkį teturėjęs.
Rugiapjūtės pabaigtuvių apeigas aprašę autoriai (T. Narbutas, M. Kamińskis ir kiti) stebėjosi, kad griežiant muzikantams, pjovėjos ar pjovėjai dar rasdavo jėgų šokti per visą naktį. Griežikai stovėjo atskirai, „viešpataudami visam susibūrimui“ (dab. Anykščių r., Kavarsko ap.).
Dar XX a. I pusėje visoje Lietuvoje rugiapjūtės pabaigtuvės neapsieidavo be muzikantų (tik Mažosios Lietuvos aprašuose instrumentinė muzika neminima). Tai atsispindi ir rugiapjūtės dainų, dainuotų parnešant į namus vainiką, tekstuose. Jose šeimininko prašoma už parneštą vainiką atsilyginti pakviečiant muzikantą: „Nesigailėk bėra drigunta, / Nujok į Vilnių pas muzikuntą“ [LLD D I 405]; „Negailėkit arklio driganto, / Atvežkite mums muzikantą“ [LLD D I 407]; „Pasiųski slūgas in muzikantus“ [LTR 1138(270)] ir pan. XX a. I pusėje tik kai kur, pvz., Šilalės vlsč., Žadeikių k., po rugiapjūtės nerengdavo nei „šokių, nei grojimų“.
Galima pastebėti, kad per rugiapjūtės pabaigtuves, grįžtant iš lauko, buvo ne tik dainuojama, bet ir keliamas triukšmas, pvz., kapsai, dainuodami „Vai tu rugeli“, žvangindavo dalgiais. Su rugiapjūtės pabaigtuvėmis gali būti siejamas ir čia pat lauke lengvai pasidaromas instrumentas – rugio šiaudo birbynė.
Jei vainiko įteikimo šokiai būdavo poriniai, jiems pritardavo muzikos instrumentais. Kartais muzikantas vainiko įteikimo apeigos pabaigoje užgrodavo polką šeimininkams.
Muzikantai per rugiapjūtės pabaigtuvių vaišes dažniausiai grieždavo šokius, kartais pritardavo ir dainoms. Pjovėjai šokdavo iki išnaktų, nors rytojaus dieną dažniausiai vėl reikėdavo dirbti. Daug kur pirmasis pabaigtuvių šokis būdavo polka, nors būta ir kitokių šokių. Suvalkijoje (apie Šakius, Gelgaudiškį, Barzdus) šokdavo „Pakrėstinį“, kurio tekste smuikininkai prašomi griežti, žadant jiems gerai atsilyginti: „Muzikantai, tik smuikuokit, / Per striūnas smagiai užduokit, / Bus gerai jums sumokėta / ir alučio dar pridėta“ [LLMA F 393, ap. 1, b. 109]. Panašiai vadinami šokiai buvo paplitę ir Vilkaviškio, Utenos, Kėdainių aps. Dotnuvos apylinkėse per pabaigtuves dažniausiai šokdavo kadrilį, kuris šiame krašte jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo nebešokamas.
Šiaulėniškiai, griežiant muzikantui, pabaigtuvių linksmybes pradėdavo šokiu „Tėvas pjovė rugelius“. Įvairiai vadinamą šio melodinio tipo šokį („Septynpėdis“, „Kur tos senos mergos dings“) muzikantai grodavo visoje Lietuvoje. Šio šokio melodija yra plačiai paplitusi Europoje. N 47
Žeimelio apylinkėse (Pakruojo r.) pabaigtuves pradėdavo maršais. Žemaitijoje tuo metu kai kas jau atsisakydavo „gyvos“ muzikos ir paleisdavo į darbą gramofoną. Šokius dažnai užbaigdavo suktiniu.