Joninės – viena didžiausių metinių švenčių, žyminti vasaros saulėgrįžą, pačią trumpiausią naktį ir ilgiausią dieną. V 49 F 76 Manoma, kad ši šventė atsirado dar pirmykštės bendruomenės laikais ir galutinai susiformavo pradėjus verstis žemdirbyste. Rašytiniuose šaltiniuose minimi trys skirtingi saulėgrįžos šventės pavadinimai: Joninės, Rasa, Kupolė. Joninės – tai šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė (krikščionybė nustatė tikslią jos datą – birželio 24 d.). Jono Krikštytojo vardą vasaros saulėgrįžos šventė gavo visoje Europoje. Kiti du pavadinimai – archajiški, atspindintys senuosius šventės papročius. Rasos pavadinimą istoriniuose šaltiniuose bene pirmasis paminėjo T. Narbutas. Vėliau jis minimas M. Valančiaus, L. A. Jucevičiaus. Rasos šventė minima ir dainose, A. Juškos užrašytose XIX a.: „Ant Rasos šventės, ant jomarkėlio“; „Rasos šventė kai atėjo, šieną pjauti jau reikėjo“ ir kt. Rasa, rasytė minima ir Joninių sutartinių priegiesmiuose: „rasito rasyte“, „ryto rasa krito“ ir kt. Nuo seno buvo pastebėta, kad rasa savo drėgme atgaivina žemę. Neatsitiktinai ypač tikėta magiška šventinio ryto rasos galia. Kuo didesnė rasa Rasos šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Manyta, kad ryto rasa prieš saulei patekant turi ypatingų gydomųjų galių. Pasak M. Valančiaus, turintieji išbėrimų Joninių rytą voliodavosi pievoje, kad pasveiktų. Nuo rasos, tą rytą nubrauktos nuo rugių, pasidarydavo skaistesnis veidas. Joninių rasa, surinkta nuo pievų, nuo raganysčių gydydavo ir gyvulius. Buvo tikima, kad rasa – slėpiningos gausos šaltinis. Šv. Jono naktį šeimininkė su dukterimi paimdavo virvę, nueidavo į svetimą pievą ir braukdavo rasą, paskui ją nukratydavo į savo pievą, kad daugiau šieno būtų.
Kupolės pavadinimas taip pat ne mažiau prasmingas ir senas (pirmas paminėjimas – Ipatijaus metraštyje 1262 m.). Kupolių šventė – tai augmenijos klestėjimo, viešėjimo šventė, o pati Kupolė – to klestėjimo įprasminimas. Manoma, kad senasis šventės pavadinimas kilęs iš žodžio kūpėti – gerai augti, viešėti. Kupoliavimas (gydomųjų ir pievos žolių rinkimas per Kupolines) – vienas iš svarbių apeiginių momentų. F 103 Kupoliauti, kupolioti ir pan. reiškia ne tik dainuojant rinkti žoles, bet ir švęsti Joninių išvakares, linksmintis. Pasakojama, kaip prieš Jonines nuo pusdienių eidavo mergos ir moterys rauti kupolių. Kupolėmis vadinamos įvairios žolės: jonažolė (hypericum perforatum), vaistinė ramunė (matricaria chamomilla), kūpolė (melampyrum nemorosum) ir daug kitų. V 54 Kupolės kuokelės viršūnė rausva arba violetinė, o paties žiedo vainikėlis – geltonas (latviai šį žolyną vadina kupola, slavų kraštuose – Ivan da Marja). Šiaurės Lietuvoje kupoliai – lauko gėlės, žydinčios geltonai ir mėlynai.
Prisirovę kupolių, pasidėdavo kur nors pakraigėje, kur laikydavo iki žiemos. XX a. pradžioje Zarasų aplinkėse aprašytas įdomus paprotys: „Šv. Jona denoj bobos prisirenka žolynų ir aina šv. Jona vakari un gaspadoriui ir gieda dainas. Dainuoja, kolei išeina gaspadine. Kai išeina, tai tuo jos bruka kupolius pa koju. Šeimininkė insiveda juos vidun ir duoda raugienos ar alaus, a kupalius padalija galvijam, kad piena varlas neišžįstų. Kad galvijam akių raganos nepačeravotų“. Tikėdavo, kad po saulėgrįžos žolės nebetenka gydomosios galios, todėl po Joninių niekas vaistažolių neberenka. Tiesa, kai kuriose apylinkėse (pvz., apie Liškiavą) sakydavo, kad tarp Šv. Jono ir Šv. Petro yra kupolinės dienos: per tas dienas renka vaistams žolynus, vadinamąsias kupolines žoles. Kitur „kupolinėm dienom“ vadino dienas tarp Petrinių ir Marijos aplankymo. Kupoliavimo paprotys kai kur Lietuvoje iki šiol dar yra gyvas.
Kupole kadaise vadinta ir apeiginė kartis, papuošta gėlėmis. F 74 Prūsų Lietuvoje buvo paprotys merginoms susirinkti kaimo aikštėje ir dainuojant apipinti aukštą kartį – kupolį. Ją pastatydavo kaimo gale, į javų lauko pusę, ir merginos turėdavo ją, dainuodamos Joninių dainas, dvi naktis ir vieną dieną be pertraukos saugoti nuo vaikinų, kurie stengdavosi ją pagrobti. Kai ši kartis būdavo išsaugoma, saugotojos dainuodamos ją išardydavo ir pasidalydavo tarpusavyje (šiems žolynams buvo teikiama ypatinga apsauginė galia). Tilžės, Įsrutės ir kitų apylinkių moterys surinktus žolynus surišdavo kartu su ryšeliu dilgėlių ir užmaudavo ant ilgos karties, pastatytos kieme. Kitą dieną žolynams su dilgėlėmis susmukus žemyn, šeimininkė sakydavo, kad ragana jojo ant kaupuolių žolių, bet išsidilgino užpakalį (dilgėlės galėjo būti skirtos piktosios dvasioms nuvaikyti). Nusmukusius žolynus vėl užmaudavo ant karties ir palikdavo iki Petrinių. Pasvalio apylinkėje puošdavo kaupuolę – šakotą kartį, ant kurios merginos mesdavo rūtų vainikėlius (tai vienas iš vedybinių būrimų per Jonines). V 52
Tikėta, kad žolynai, supinti į vainiką, įgauna ypatingų galių. Vainikas, būdamas apskritimo formos, laikomas saulės ženklu, jos simboline išraiška, jis tampa tam tikra apsauga. F 105 Manoma, kad šios apsaugos per Jonines ypač reikia netekėjusioms merginoms, kurios yra atsidūrusios pereinamojoje situacijoje: jau nebe mergaitės, bet dar netapusios moterimis. Kad Joninių vainikai įgautų maginės galios, jie būdavo pinami ypatingu būdu (be siūlo, iš devyneriopų gėlių, tylomis). Su jais merginos atlikdavo įvairiausius meilės ir vedybų burtus: sviesdavo į medžius, leisdavo į vandenį, dėdavo nakčiai po pagalve ir pan.
Žmonės tikėjo, kad būtent vasaros saulėgrįžos metu, kai gamta yra pati gajausia, galima užsitikrinti sveikatą ir grožį, taip pat laimingą vedybinį gyvenimą, gerą derlių. Tuo metu galima sėkmingai įveikti įvairias piktąsias jėgas, neigiamai veikiančias suklestėjusį derlių, taip pat apsisaugoti, „apsišvarinti“ patiems. Pagrindinė apsisaugojimo priemonė – ugnis. F 72 Joninių laužo kūrenimas – tai pagarba saulei, savotiškas jos, įkopusios į aukščiausią dangaus tašką, atkartojimas žemėje. Ugnį stengtasi deginti kuo aukščiau (ant kalno) arba atviroje vietoje (prie ežero, paupyje), kad apšviestų kuo didesnį plotą. Tikėta, kad laužą turi uždegti išskirtinis, labiausiai gerbiamas žmogus (pvz., Prancūzijoje tai darydavo pats karalius). Laužo ugnis dažnai būdavo įkuriama nepaprastai, pvz., kibirkštis išskeliama titnagu, arba iš ąžuolo medienos (ąžuolas – Perkūno medis). Per Jonines degdavo ne tik laužai, bet ir aukštos kartys su jų viršūnėse įtvirtintais ratais arba stebulėmis. V 55 Daugelyje Aukštaitijos apylinkių jaunimas ritindavo nuo kalno aprištus šiaudais vielinius ar medinius lankus (toks ridenimas, matyt, simbolizavo riedančią saulę). Garbė ridenti tokius lankus neretai tekdavo būtent Jonams.
Kai kur ugnis buvo siejama su raganomis (manyta, kad raganų veikla per Jonines ypač suaktyvėja): jaunuoliai ant aukštos karties pritaisydavo išdegutuotą bačką, prikimštą pjuvenų, užbarstydavo druskos, kad ugnis stipriau spragsėtų. Sakydavo, kad taip Joninių išvakarėse deginamos raganos. Visoje Lietuvoje žinomas paprotys šokinėti per šventinį laužą. Peršokusi per ugnį pora tikėdavosi vestuvių. Šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji, norėdami įgyti jėgų, sveikatos. Manyta, kad suanglėję medžio gabaliukai, išimti iš Joninių laužo, turi gydomosios galios. Juos naudodavo kaip vaistą nuo nuomario, gydydavo šunvotes ir kt.
Joninių laužai – žemiškas, o Saulė – dangiškas ugnies pavidalas. Joninių šventimo periodas siejamas su saulės „stovėjimo“ periodu. Kaimiečiai dar ir šiandien sako: „Nuo Šv. Jono iki Šv. Petro saulė ant vietos stoja. Po Petro krinta žemyn“. Kad saulė saulėgrįžos šventėje buvo labai svarbi, kad ji buvo stebima, rodo įvairūs žmonių pasakojimai apie „saulės šokimą“, „puošimąsi“. Užtekėdama saulė triskart pašokėja aukštyn ir žemyn arba „rėdosi“ (mainosi įvairiomis spalvomis, plastena). Apie Dusetas sakydavo, kad saulė „pasirėdo“ naujais rūbais – tuo metu, kai ji maino rūbą, būna tamsu. Saulė taip ruošiasi į vestuves. Kitur sakydavo, kad Petrinių rytą saulė danguje šoka, o Joninių – puošiasi. Panašūs tikėjimai, kad Joninių ar Petrinių rytą saulė žaižaruoja vaivorykštės spalvomis, šoka, maudosi vandenyje, žinomi ir slavų kraštuose: Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kt.
Iki šių dienų dar išlikęs tikėjimas apie Joninių naktį pražystantį paparčio žiedą F 85 – laimės ir aiškiaregystės simbolį (šis tikėjimas žinomas ir lietuvių rytiniams kaimynams). Pražystančio paparčio motyvas apdainuotas dainose ir sutartinėse, pvz. , „O kas pražydo nakties vidury“. A 49
Petrinės – šventė, neturinti platesnės apeiginės dalies. Jos iki šių dienų neišlaikė beveik jokių liaudiškų papročių, tik vieną kitą tikėjimą. Tiesa, M. Stryjkowskis dar XVI a. aprašė „keistas supimosi dainas („kołyski“) apie šv. Petrą ir šventus vakarus, Viešpačiui užgimus“ (jo manymu, „viskas išplito iš senųjų pagoniškų prietarų“).
M. Valančius „Palangos Juzėje“ užsiminė, kad per Petrines būdavo linksminamasi gamtoje panašiai kaip per Jonines. Matyt, Petrines galima laikyti Joninių (t. y. vasaros saulėgrįžos) laikotarpio užbaigiamąja dalimi. Vienoje iš kupoliavimo dainų Petras minimas drauge su Jonu: „…Kur buvai, Jonai? / Kur buvai, Petrai? / Kupolėli, šventas Jonai. / Tarpe Joninių, tarpe Petrinių. / Oi, kupole, šventas Jonai, / Kupolėli, šventas Jonai“. Dainos žodžiai „tarpe Joninių, tarpe Petrinių“, matyt, reiškė paskutinį saulėgrįžos šventės etapą (Joninės senovėje trukdavusios nuo gegužės 25 iki birželio 25, o kartais nusitęsdavo iki birželio 29 – Petrinių).
Daugelyje šaltinių, kuriuose aprašomas kupoliavimo paprotys, minimas ir dainavimas. Galima manyti, kad ne tik pats kupoliavimas, bet ir tam tikrų giesmių giedojimas jo metu buvo būtina vasaros saulėgrįžos šventės dalis. Tai patvirtina žmonių pasakojimai apie Jonines, užrašyti įvairiose apylinkėse. Pavyzdžiui, Suvalkijoje pasakota, kad Joninių naktį, kai jau kupolės žydi, merginos eidavo į laukus ir per visą naktį dainuodavo. Kuri mergina neidavo Joninių naktį dainuoti, tos vartus apkaišydavo visokiomis nuo pakelės surinktomis piktžolėmis.
Kupolinės giesmės ir sutartinės anksčiau buvo giedamos ne tik per pačias Jonines ir prieš jas, bet ilgesnį laiko tarpą – iki Petrinių. Tai rodo ir vienos iš sutartinių komentaras: „Kupolio giesmė, kupolio einant. Joninėse gieda: „Kur buvai, Jonai?“, o Petrinėse, einant apie lauką, gieda: „Kur buvai, Petrai?“. Prisirauna kupolių, prineša pas ulyčios vartus, pakrato po saujelę ir šokdavo. Kitos, parsinešę kupolius namo ir sušutinę, duodavo karvėms atsivedus“ [SlS 547]. Kai kur kupolines giesmes giedodavo net iki liepos mėnesio pradžios, lankydami javų laukus, raudami iš pasėlių piktžoles.
Vienose dainose ir sutartinėse apgiedami pagrindiniai Joninių šventės momentai: pats rugių lankymas („Oi ta ta, kupalia graži“, „Kupolio rože, kur buvai, Jonai“ V 50), kupolėlio rovimas („Kupolėle, kas tave skynė“ N 32, „Kupolio rože, kupolijyte“ N 33), vainikų pynimas („Oi tu vosilka, tu vosilkele“ N 34 , „Sėjau vosilkų ir raspyliau“) ir kt. Kitose – tik fragmentiškai paminimi apeigų objektai – laužas („Ant tėvulio dvaro“ N 35 A 50), degutas, košė („Pijolka rūta, čiūta“, „Kupalia ralia, su sviestu košė“, „Kupole rožė, su sviestu košė“). Gana dažni ir vedybiniai motyvai („Oi ta ta, kupalia graži“, „Kukol rože, ratilio“). Kai kurių kupolinių dainų tekstuose pasitaiko vieno kaimo gyrimo, kito – peikimo motyvų (pvz., dainoje „Kupolėle, kas tave skynė“). Matyt, juose esama senųjų papročių atspindžių. Antai XIX a. pr. Prūsų Lietuvoje gyvavo toks paprotys: Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės būriais eidavo į laukus rinkti gėlių. Susitikę du būriai dainuodavo ginčų dainą, kurioje girdavo savo kaimą ir peikdavo svetimą(-us). Štai vienas tokių tekstų:
I būrys: Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?
II būrys: Šileninkuos, ubaguos.
I būrys: Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?
II būrys: Salėnuos, ubaguos.
I būrys: Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?
II būrys: Lazdynuos, bagočiuos…
Daugumai senųjų kupoliavimo giesmių ir sutartinių būdingi refrenai: „kupoliau, kupolėli“, „kupolio rože, kupolijyte“, „kupolėli, kupole“ ir pan. Jie tarsi patvirtina šių giesmių sąsajas su konkrečia kupoliavimo apeiga.
Beje, kai kurių kupolinių giesmių (pvz., „Kupalia ralia, su sviestu košė“ N 36) melodijos yra tokios pačios, kaip sūpuoklių giesmių, giedotų per Velykas, pvz., „Tu vanageli“. N 37 A 51 Tai viena būdingiausių rytų Dzūkijoje sūpuoklinių dainų melodijų (ji pagrįsta mažosios tercijos intonacija ir pavasario–vasaros laikotarpiui būdinga ritmo formule eq).Gali būti, kad giesmė „Kupalia ralia, su sviestu košė“ per Kupolines galėjo būti giedama prie sūpuoklių.
Kaip jau minėta, per pavasario ir vasaros kalendorines šventes (Šeštines, Sekmines, Jonines) giedodavo įvairias parugines giesmes. Viena iš labiausiai paplitusių melodijų (jos tekstai gali būti labai įvairūs) – vadinamoji „Oi to to“ („Vai ta ta, laukely buvau“) arba „To to“ („To to, prieš Petrinełį“). A 52 N 25
Joninių repertuaras po truputį keitėsi. Greta senųjų apeiginių giesmių visoje Lietuvoje imta dainuoti įvairias vėlyvesnes dainas, pvz., „Ant tėvelio dvaro sakalai krypavo“, „Švinto Jono vakarėlį“ ir kt. Pastarosiose neberasi senųjų refrenų, simbolinių metaforų, tačiau rasi pačių Joninių ar „Švento Jono vakarėlio“ paminėjimą, apeiginių atributų (Joninių lauželio, vainiko ir kt.) apdainavimą ir pan.
Folkloro ansamblių dalyviai, jau per 30 metų švenčiantys Jonines (Rasos šventę), gerokai papildė (savaip „rekonstravo“) šios šventės papročius ir repertuarą. F 104 Saulėlydžio metui pritiko rugiapjūtės vakaro giesmės V 49 (pvz., sutartinė „Saulala sadina“ V 47), šeimos, vestuvinės sutartinės, saulės tekėjimui – rugiapjūtės ryto giesmė „Kas tar teka per dvarelį“, vestuvinė daina „Užteka saulužė, daulėliu lėliu“ ir daugelis kitų. Na, o paruginė sutartinė „Tu žilviteli“ V 53 nejučia tapo „apeiginiu“ žaidimu, kurio metu dviem grupėmis einama aplink apipintų vartų F 75 F 88 „stovus“, o vartuose susitikus porai – pasibučiuojama. Pastarųjų dešimtmečių Rasos šventėse kai kurios dainos ir žaidimai yra taip prigiję, kad daugelis net neabejoja, kad tai „tikrasis“ vasaros saulėgrįžos šventės repertuaras.
Palyginti su žiemos ciklu, vasaros ciklo apeiginės choreografijos užfiksuota nedaug, nes ji greičiau išnyko dėl Bažnyčios draudimų (buvo atliekama atviroje erdvėje, dėl to labiau matoma). Tačiau ir čia matomi saviti vasaros ciklo choreografijos požymiai – dominuojantis rato choreografinis piešinys, vaisingumą ir gyvybingumą skatinantys veiksmai.
Pirmieji vidurvasario šventės šokių ir ratelių paminėjimai siekia XVI–XVIII a. Ankstyviausius duomenis pateikė XVI a. M. Stryjkowskis, kad per kupalą ratelius šokdavo moterys ir merginos, susikibusios už rankų ir dainuodamos dainas, kartodamos priedainį „lado, lado“. Vėlesniu laikotarpiu šokiai paminėti kai kuriuose oficialiuose draudimų raštuose: Vilniaus vyskupas S. Pacas 1683 m. ganytojiškame laiške draudė kunigams Šv. Jono dieną „asistuoti“ šokiuose aplink medį ir ugnį; Žemaičių vyskupas J. M. Karpis 1717 m. laiške vyskupijos dvasininkams piktinosi, kad tą dieną kaimuose ir miestuose vis dar deginami laužai, prie jų susirinkęs jaunimas eina ratelius ir „visą naktį praleidžia linksmybėje“. Nepaisant draudimų, daug kur Lietuvoje tradicija linksmintis per visą naktį vidurvasario šventėje išliko iki pat XX a.
Šokiai būdavo rengiami miškeliuose, ant laukų, prie upės ar kitokio vandens telkinio, bet dažniausiai – ant piliakalnių ar kalnelių. Pakruojo rajone šventę užbaigdavo kaime: „Pavakary jaunimas netoli kaimo, aukštesnėj, gražesnėj vietoj <…> uždega kartę, griežia armonika, šoka, dainuoja, kol sudega kartė, paskum dainuodami eina į kaimą ir kieno nors kieme ar namuose dainuoja, šoka, geria alų iki paryčių“ [Balys 1993: 213–214].
Šventės aprašuose konkretūs šokių pavadinimai paminėti labai retai, kartais apsiribojama vien įprastiniu pasilinksminimų repertuaru (rateliai „Lai gyvuoja“, „Rūtelė“, „Karvelėlis“, „Serbenta“ ir kt.). V 51 Apie apeiginius šokius duomenų išliko nedaug, jie dažniausiai neišsamūs – trūksta arba melodijos, arba tikslaus judesių aprašo. Kai kurios melodijos ir poetiniai tekstai yra individualios kūrybos.
XIX a. Prūsų Lietuvoje užrašytas vien merginų žaistas piršlybų tematikos žaidimas „Ryla rala“. Jis buvo žaidžiamas prie „Jono medžiu“ vadinamos karties, papuoštos gėlėmis ir saugomos visą naktį nuo vaikinų, tykančių pagrobti gėles. Merginos aplink kartį sudarydavo ratelį, į kurio vidurį paeiliui išeidavo po dvi merginas, kurios į savo vietą dainuojant iškviesdavo vis kitas merginas, jas pavadindamos „marčaitėmis“. Tikėta, kad žaidimas padės greičiau ištekėti, todėl žaisdavo tol, kol visos merginos viduryje pabūdavo „marčaitėmis“. Jeigu „Jono medį“ pavykdavo apsaugoti nuo vaikinų iki nustatyto laiko, tai merginos dainuodamos nuimdavo ir išsidalydavo gėles tikėdamos, kad šios įgavo magiškų savybių ir galės apsaugoti nuo nelaimių bei lemti sėkmę.
Vien merginos šokdavo ir Užpalių kaime (Utenos r.) 1957 m. užrašytą „Joninių ratelį“. Prisirinkusios kupolių, merginos sudarydavo ratą aplink laužą ir, dainuodamos dainą „Ant tėvo dvarelio berželis siūbavo“, per kiekvieno posmo pirmąją dalį sukdavosi susikabinusios bendru ratu, o per antrąją dalį sukdavosi poromis, susikabinusios už parankių.
Gelgaudiškyje (Šakių r.) užrašytas „Joninių šokis“, palydimas pakaitomis vyrų ir merginų dainuojamos dainos: „– Oi tu mergele, tu kupolijyte, / Kur vaikštinėjai, žydinti gėlyte? / – Žalioj lankelėj, žalioje lankelėj, / Lygioj pievelėj, lygioje pievelėj“ ir t. t. Apraše paminėta, kad „šią dainą dainuodami ir šokdami visi eidavo Joninių naktį nuo laužo prie Nemuno ir leisdavo į Nemuną ugnis, o merginos mesdavo nupintus vainikėlius ir žiūrėdavo, ar susitiks“.Tokią eiseną sunku pavadinti „grynu“ šokiu – tai greičiau primena sinkretišką apeiginį veiksmą, susipynusį su improvizaciniais šokio elementais.
Šio šokio melodija artima rateliui „Kupolio rože“ V 50 (choreografija primena minėtą „Joninių ratelį“: kas posmą poros iš pradžių šokdavo ratu viena paskui kitą, o paskui sukdavosi vietoje). Jo tekstas primena šokamąją sutartinę „Kupolio rože, kupolijyte“ N 33, kurią giedodavo ir šokdavo per Jonines ir Petrines.
Yra žinoma, kad būdavo šokamos ir kupolinės sutartinės, tačiau daugumos jų melodijos ir šokio būdai neužrašyti. Prie kai kurių esama fragmentiškų nuorodų: „Dainuoja kupolia ejunt. Apie ugnį šoka ratu parugėj“ [SlS 541]; „Šokis Petro naktį“ [SlS 558]. Tik prie sutartinės „Kupolio rože“ šiek tiek detaliau apibūdinta choreografija: „Dvi mergaitės susikabinę šoka: pirma pora dainavo I dalį, antra pora – II dalį. Šios dainos pirmą punktą dainavo eidami ženksniais, antrą punktą dainavo sukdamas“[SlS 555].
Vidurvasario šventės papročiuose ypač reikšmingasjaunimo suporavimas. Tam, matyt, buvo skirta L.A. Jucevičiaus XIX a. pradžioje aprašyta apeiga „Vainikų pintuvės“, vykdavusi savaitę po Šv. Petro. Supynę berželių ar liepų viršūnes, pro tokius improvizuotus vartus iš abiejų pusių eina poromis mergaitės ir vaikinai, o kai susitinka, bučiuojasi ir dainuoja: „Blagoslovyk, dievaiti, / Bernužį, mergaitę , / Kūmą, kūmaitę“.
Per Rasos šventę ne tik šokdavo ar žaisdavo, bet ir atlikdavo tam tikrus magiškus veiksmus. Čia vėlgi svarbią reikšmę turėjo rato forma. Ratas netgi padėdavo surasti stebuklingąjį paparčio žiedą: ieškantysis padarydavo ratą aplink save iš degančių žvakių arba apsibrėždavo šermukšniniu pagaliu, maršalkos lazda ar grauduline žvake (kartais brėždavo tris ar net devynis ratus), o paskui laukdavo (būtinai ramiai, nesidairydamas ir nesijuokdamas), ir paparčio žiedas pats įkrisdavo į ratą. Kai kuriuos būrimus darydavo jau ryte, prieš saulės patekėjimą: apžergę šaką, apjodavo ratu aplink pasėlių lauką, kad apsaugotų javus nuo visokių blogybių ir jie geriau derėtų; triskart apnešdavo degančią graudulinę žvakę aplink karves, kad jas apsaugotų nuo raganiškų kerų.
Norėdami išgydyti odos ligas, žmonės prieš saulėtekį voliodavosi rasotose pievose, risdavosi nuo kalnų. Liškiavoje (Varėnos r.) užrašyta, kad būtinai „turi grynos ant rasos pasivolioti“ [LTR 374c/1504b]. Norėdamos turėti daugiau karvių pieno, moterys po pievas „jodinėdavo“ nuogos arba bent basos ir palaidais plaukais.
Merginų būrimams su vainikais būdingas į viršų orientuotas veiksmas – juos mesdavo į medį stovėdami į jį nugara ir tikėdavo, kad užkibęs ant šakos vainikas pranašauja vestuves. F 74 Vilkaviškyje panašiai vainiką mesdavo per vartus: jei nukrisdavo anapus vartų – ištekės, jei šiapus – neištekės. Po saulėlydžio moterys nieko nekalbėdamos mesdavo per galvą „devyneriopų žolių“ pluoštelį savo namų link – kad namai būtų apsaugoti nuo ligų ir kitų nelaimių, juos aplenktų laumės, raganos ir t. t.
Prie šių veiksmų reikėtų priskirti ir paprotį suptis sūpynėmis F 57 bei šokinėti per laužus. A.L. Jucevičius XIX a. pradžioje rašė, kad „senovės prūsai ir lietuviai <…> dievo Ligo garbei pavasarį ir šv. Jono vigilijoj po liepų medžiais uždeginėjo ugnis ir per jas ištisą naktį šokinėjo dainuodami dainas ir su kiekvienu priedainiu kartodami: ligo, ligo!“ [Jucevičius 1846: 226]. Per laužą šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji, tikėdamiesi pasisemti sveikatos, skatinti javų ir linų augimą. Šokinėjant aukštyn tarsi norėta pasiekti pačią saulę, pasisemti iš jos gyvybės ir sveikatos.
Vasaros saulėgrįžos nakties apeigose nuoseno neapsieita be muzikos ir garso instrumentų: keltas triukšmas, iš toli girdėdavosi pučiamųjų instrumentų muzika, V 49 V 43 instrumentais pritarta rateliams, šokiams, kartais ir dainoms. Mažojoje Lietuvoje tikėta, kad triukšmavimas, šaudymas Joninių naktį, kaip ir kituose papročiuose, turi apsauginės galios (beje, panašūs tikėjimai, tik triukšmui teikiant derlingumo skatinimo prasmę, buvo paplitę ir Lenkijoje). Šilutės rajone Joninių išvakarėse buvo žinomas paprotys deginti ir šaudyti raganas: į boselį prikišdavo šiaudų, pakeldavo ant aukštos karties ir padegdavo. Jaunimas uliodavo: gerdavo, valgydavo, šaudydavo iš „puškų“.
Rytų Lietuvoje, lankydami rugius ir kitus javus, eidami ratu aplink lauką ir per pavasario sambarius giedodavo parugines giesmes. Iš užrašytų pastabų (pvz., „Vai to to, kalba mindrełė“ [MFA KTR 179/73]) galima spėti, kad kai kada joms pritardavo muzikos instrumentais (lamzdeliu, dūdmaišiu, smuiku, cimbolais ar šukomis). Matyt, šiais instrumentais galėjo pritarti ir sambarių rateliams bei šokiams.
Iš pučiamųjų instrumentų ypač dažnai minimi skudučiai F 89 ir ragai F 80, be kurių Joninės ir Petrinės, kaip ir pavasario šventės, neapsieidavo. Pasak S. Paliulio, „ragai gaudė ir skudučiai siaudė ypač kupoliojimo (Joninių) šventėse“. Skudučiuodami žmonės išeidavę parugėn, kur ant kalno, aukštame medyje, uždegdavo stebulę. Visą naktį jaunimas dainuodavo, šokdavo, skudučiuodavo ir ragais gausdavo. F 87 Ragai ypač gražiai skambėdavo iš už kelių kilometrų, iš už miško.
Viena iš kupolinių sutartinių „Kūpolio rožė, kupolijytė“ N 33, S. Valacko tvirtinimu,būdavo ne tik giedama, bet ir pučiama daudytėmis (tokią galimybę patvirtina jos melodikai būdingos trimitinės intonacijos). Vyrai skudučiais (arba daudytėmis) pūsdavo ir sutartinę „Dijūta, kolnali“ [LLIM 5]. Ją giedodavo ir šokdavo keturios moterys (po dvi poroje), „kaip grote grodavo visos keturios“. Tai sutartinė apie legendinį kalną Dijokalnį Alizavos apylinkėse (apie jį išlikę daug įvairių padavimų).
Pasak S. Paliulio, daudytėmis dažniausiai daudyčiuodavo keturines (ir šoktines) sutartines du žmonės dviem daudytėmis. F 90 Sutartines giedodavo moterys, o daudyčiuodavo vyrai (nors vienoje iš sutartinių minima, kad ragais „triūbijo“ Obelaukio mergaitės). XX a. pradžioje, nykstant sutartinėms, pritilo ir daudytės, žmonės jų nebeturėjo. Pasak S. Paliulio, „jei moterys, prisiminusios jaunas dienas, dar užtūtuodavo sutartinę, tai vyrai daudytėmis jau nebeatsiliepdavo“. Daudyčių sutartinės šiaurės rytų Lietuvoje buvo užrašytos jau nebe pučiamos daudytėmis, o giedamos senesniųjų giesmininkių, labiau įgudusių sutartinių atlikėjų (arba paskudučiuotos).
Per Jonines nuo seno būdavo grojami rateliai ir šokiai. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, pasak J. Pabrėžos, Žemaitijoje, ypač apie Salantus, Jonines švęsdavo, naktimis linksmindamiesi, šokdami, dainuodami, žaisdami. XIX a. I pusėje M. Valančius vaizdingai aprašė griežimą per Jonines, pažymėdamas smuikų ir kanklių muzikos paskatinimą šokti. Pasak jo, toks „iš pagoniškojo tikėjimo kilęs“ Joninių muzikavimo paprotys buvo paplitęs daugelyje Žemaitijos vietovių: „Nuo senų gadynių lig mūsų amžiaus šv. Jono naktį jaunuomenė, vaikinai su mergikėmis, gebėjo susieiti į artimus beržynus ir ąžuolynus <…>. Tuo tarpu vienas antras vaikinas, kankles ar skripkas atsinešęs, pradėjo skambinti ir džiržginti. Linksmam tam balsui krūmeliuose atsiliepus, nė vieno kenklė netimpčiojusi neliko, tūlyd visi apsukui ugnies šokti suniko <…>, taip brūzdė lig pat gaidžiams pragystant <…>“.
M. Valančius aprašė ir Aukštaitijoje (Biržų aps., Pabiržės par.) XIX a. II pusėje švęstas Jonines: Šv. Jono išvakarėse, „sutemus jaunimas aprinko vietą plačiam kely, sukūrė ugnį ir, parvedinę keletą smuikininkų, susirinko sopuliuoti“. Autorius pažymėjo, kad smuikininkai griežė ir dainuojamą tekstą turinčius šokius, galbūt ratelius: „Tiems griežiant <…>, šoko susikibę, dainiuodamys daines“. XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje, griežiant smuikais, kupoliuodavo Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje.
Tarpukariu tradicinių instrumentų ansambliai kone visoje Lietuvoje kartais dar grieždavo bendruomeninėse Joninių šventėse gamtoje. Ši tradicija kai kur išliko ir vėlesniu laikotarpiu.