Žiemos kalendorinių švenčių ciklą sudaro du šventiniai laikotarpiai:
Pirmoje švenčių grupėje būdavo išreiškiamas saulėgrįžos laukimas (adventas), padėka už derlių, pagerbiamos ir pamaitinamos protėvių vėlės (Kūčios), saulėgrįža, senųjų metų įveikimas (blukio deginimas), skatinamas būsimas derlius, gyvulių gausa (maginiai Kūčių veiksmai, vaišės, Kalėdų ir tarpušvenčio persirengėlių vaikštynės), poros ieškojimas (advento-Kalėdų žaidimai, burtai) ir pan. Svarbių apeigų, maginių veiksmų, giesmių, žaidimų ypač gausu buvo Kūčių vakarą ir per Kalėdas. Daugelis tų pačių apeiginių veiksmų, burtų, giesmių pasikartodavo per Naujuosius metus ir per visą tarpušventį (laikotarpis iki sausio 6 d. – Trijų karalių), kai kurie veiksmai (persirengėlių vaikštynės) – per Tris karalius F 115 ir per Užgavėnes. Trijų karalių švente baigdavosi saulėgrįžos apeigos. Sakyta, kad diena pailgėja „per gaidžio žingsnį“.
Antroji grupė apėmė žiemos pabaigą, pavasario laukimą. Įveikti žiemą, pažadinti sustingusią gamtą, nulemti būsimą derlių per Užgavėnes stengtasi įvairiomis priemonėmis: pamėklės (trinkos) sunaikinimu, maginiais judesiais (būdavo važinėjama rogėmis po/aplink laukus, „jojama“ ant verpstės, važinėjama gelda ir pan.), stipriu garsu (stengtasi kuo garsiau, rėksmingiau giedoti, persirengėliai keldavo kuo didesnį triukšmą), gausiomis vaišėmis, juoku (persirengėlių veiksmai, vaidinimai) ir t. t. Tikrojo pavasario, žalumos, gyvybės būdavo laukiama gavėnios laikotarpiu, kurio metu skambėdavo liūdnos dainos – baladės, būdavo žaidžiami santūrūs žaidimai.
Žiemos saulėgrįžos šventė – Kalėdos yra viena svarbiausių tradicinių kalendorinių švenčių. Švenčių ciklą sudaro pasirengimo (advento) laikotarpis (nuo lapkričio 30 d.), Kūčios (gruodžio 24 d.), Kalėdos (25–26 d.) ir laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių (sausio 6 d.).
Šį ilgiausių naktų ir trumpiausių dienų laikotarpį būdavo atliekamas gausus apeigų, giesmių ir žaidimų repertuaras. Daugiausia advento laikotarpio folkloro išliko Dzūkijoje, kur ilgiausiai Lietuvoje išsilaikė gatvinių kaimų tradicija, kur ilgais vakarais į vieną trobą susirinkęs jaunimas drauge su pagyvenusiais žmonėmis ir vaikais vakarodavo ir rengdavosi būsimoms šventėms, giedodavo tam tikras giesmes, žaisdavo žaidimus.
Per Kūčias giesmės trumpam nutildavo. Būdavo valgoma apeiginė Kūčių vakarienė, maitinamos mirusių protėvių vėlės. Pagrindinis patiekalas – kūčia, pagaminta iš kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių, sumaišant juos su medumi pasaldintu vandeniu arba aguonų (kanapių) pienu. Jei kuris nors šeimos narys miręs, toje vietoje, kur jis sėdėdavęs, statydavo alaus stiklinę. Pakūčiavę valgius palikdavo ant stalo, o šeimininkė dar atnešdavo mėsos ir šaltienos – mat naktį atėjusios dvasios valgys. Dar ir šiandien tikima, kad Kūčių dieną užklydęs į namus praeivis arba elgeta (t. y. ano pasaulio atstovas) būtinai turi būti pakviestas valgyti V 1 V 2
Ypač tikėta šio vakaro metu atliekamais burtais ir įvairiais maginiais veiksmais, turėjusiais užtikrinti būsimą derlių, nulemti ateitį ir pan. Ant Kūčių stalo po staltiese dėdavo šieno. Traukdavo po vieną šiaudą: kas ištrauks ilgesnį, tas ilgiau gyvens (vėliau tą šieną nešdavo į tvartą gyvuliams). Šeimininkas traukdavo vieną šiaudą iš stogo: jei su varpa, tai bus derlingi metai, jei be varpos, rugiai blogai derės. Jei Kūčių vakarą dangus žvaigždėtas – gerai vištos dės ir pan. Ypač daug būta vedybinių burtų. V 4 F 4 Pavalgiusios Kūčias, mergaitės basos bėgdavo malkų parsinešti: iš kur išgirs šunis lojant, iš ten bus piršliai. Vakare eidavo prie stogo dantimis šiaudų traukyti. Jei ištrauksi šiaudų po porą – apsivesi ir pan. Apkabindavo rankomis, kiek apimdavo, tvoros baslių ir skaičiuodavo: „našlys“, „baslys“… Jei paskutinis bus „našlys“ – gausi našlį, jei „baslys“ – berną. V 3 Po 3 lėkštėmis pavoždavo žiedą, kaspiną ir raktą. Kiekviena pasiskirdavo po lėkštę: jei rasdavo raktą – bus šeimininkė, jei žiedą – ištekės, jei kaspiną – teks toli keliauti. F 24
Giesmės
Pastaruoju metu advento-Kalėdų giesmės yra susipynusios (literatūroje jos dažniausiai ir vadinamos bendru advento-Kalėdų pavadinimu). Kartais ir kaimo dainininkai sunkiai beatrenka, kuri giesmė giedota advento metu, kuri – per Kalėdas ar tarpušvenčiu. Vis dėlto galima manyti, kad kai kurios giesmės, giedotos advento (Kalėdų?) metu patalpoje, buvo santūresnės, melodingesnės, mažiau akcentuoto ritmo. Kitos giesmės („Vidury dvaro meškełė karo“ A 7, „Kalėda juoče, višta kuoduoče“, „Vai, ant kalno bačkełė, kalėda“, „Sėdzi vyrai užu stalo, kalėda“ ir kt.), buvo susijusios su kalėdojimo(kaimynų lankymo) apeiga. Pati apeiga sąlygojo visiškai kitokį jų atlikimą: garsų, su šūksniais giedojimą, atskirų skiemenų (ypač refreno) akcentavimą ir pan. Neretai jų tekstuose vaizduojamas pats kalėdojimo procesas: „Aisim, sesułės, mes kalėdoci… / Iškalėdosim tėvulio dvarų…“, „Aisim, bernai, aisim, mergos, kalėdoc…“ V 5
Advento-Kalėdų giesmių ir žaidimų simbolika, ypatingi jų personažai, paslaptingi priedainiai, savitos ir išraiškingos intonacijos, apeiginiai ritmai suteikia šiems folkloro kūriniams ypatingą skambesį. Giesmės ir žaidimai sukuria mįslingą šventišką nuotaiką: paslaptinguose, dažnai fantastinio turinio kalendorinių giesmių ir žaidimų tekstuose gausu mitiško mąstymo atributų, mitų „atšvaitų“. Tai dažnai senieji, archetipiniai, vaizdiniai: viduryje lauko stovinti grūšelė, šaknimis siekianti požemio pasaulį, o šakomis remianti dangų, ant jos viršūnės deganti žvakelė, o prie šaknų tyvuliuojančios marios – tai vis archajiško pasaulio kūrimo modelio atributai, jo provaizdis. Būtinas Kalėdų giesmių personažas – elnias devyniaragis, kuris simbolizuoja sugrįžtantį laiką, Naujųjų metų ciklinio laiko pradžią. Šiaurės kraštuose nuo seniausių laikų elnias atneša ant ragų saulę (plg. dzūkų kalėdinės giesmės motyvą: ant elnio rago kalviai nukala aukso kubką (žiedą), sidabro žirkles; brangieji metalai rodo šių daiktų išskirtinumą, simboliškumą). Mito fragmentų atkūrimą, atkartojimą M. Eliade įvardijo pasaulio harmonizavimu, „įlipus į kuriančio pasaulį Dievo pėdas“.
Advento-Kalėdų giesmėse ypač daug mitologinio klodo semantemų: vanduo, ugnis, įvairūs medžiai, įgaunantys pasaulio medžio bruožų (kriaušė, obelis ir kt.), „visatos centre“ (mariose, vidury lauko, ant kalno ir pan.) esantis pastatas (dvaras, palociai)
A 9, arba akmuo, A 5, ir kt. Ypatingą semantinę reikšmę kalėdinėse giesmėse įgauna tilto statymas, tiesimas. Jo nepaprastumą, pvz., kalėdiniuose žaidimuose A 6, rodo apibūdinimas kaip ievaro tiltas (ievaras – ypač svarbus rugiapjūtės apeigų simbolis; tai rugių pynė, su kuria buvo atliekamos iškilmingos apeigos, arba rugiapjūtės pabaigtuvių dainose minimas medis, įgyjantis pasaulio medžio bruožų). Tiltai būdavo statomi iš sakraliais laikytų medžių (beržo, ąžuolo, liepos ir kt.) Tiltas greičiausiai atliko mediatoriaus vaidmenį. Jis galėjo įprasminti simbolinį perėjimą iš vienų metų į kitus, taip pat sieti mitinių būtybių (arba mirusiųjų) pasaulį su gyvaisiais. Tokių atspindžių randame advento-Kalėdų bei kitose senosiose giesmėse. Antai giesmėje „Leliumoj, gieda gaideliai“ A 4 duktė, gavusi keletą neįveikiamų užduočių („parnešti žiemos šėko, vasaros sniego, čysto lauko ugnies“), bėga basa per tiltą pas tėvą, kuris jai pataria, kaip atlikti šias užduotis (tarsi padeda įminti užmintas mįsles). Bėgimo per tiltą motyvas leidžia manyti, kad duktė patarimo prašo mirusio tėvo (panašus motyvas dažnas vestuvinėse dainose, kai jaunoji bėga ant kalnelio pas motutę klausti patarimo). Tyrinėtojų manymu, tiltas reiškia jungtį tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Giesmėse matome visą būrį mitinių gyvūnų – mešką („Vidury dvaro, leliumoj“ A 7), vilką, antį, jerubę, povą ir kt. V 6 Daugelyje giesmių apgiedama bitė („Vai tu bitaite, leliumoj“ A 8), kiškis („Tai tam kiškeliui“ A 3), lapė, sakalas („Łėkis łėkis, sakałėlis“ A 2), gegutė ir kt. Jų veikla dainose gretinama su mergelės, bernelio gyvenimu (piršlybomis). Kūriniuose yra išlikę įtaigos formulių, pvz., „želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda“ V 5, „auk, obełėl, aukščiau dvaro, laisk šakelas placiau dvaro, žydėk žiedais bebravaisiais…“, „jin žalio vyno, jin žalio žolyno“ („Anksci rytų kėliau“ A 1) ir kt., šūksnių, užkalbėjimų, linkėjimų intonacijų (jos dažniausiai atliekamos su dainų priedainiais).
Kūrinių rituališkumas ir mitiškumas atspindi jų senąją paskirtį – užsitikrinti gerą būsimų metų derlių ir gyvulių prieaugį, sėkmingai įveikti virsmo išbandymą. Tyrinėtojai yra pastebėję, kad mitas yra viena seniausių simbolinio prieštaravimų įveikimo priemonių ir pasaulio harmonizavimo būdų. Mito ar jo fragmentų atkūrimo, atkartojimo apeiga per įvairias kalendorines šventes žinoma daugelyje žemdirbyste besiverčiančių pasaulio tautų ir tai rodo ne tik itin seną šio mitinio mąstymo kilmę, bet ir universalias žmonijos mąstymo ir veiklos prielaidas.
Paslapties sklidini kalendorinių kūrinių priedainiai. Jų prasmė šiandien nesuvokiama, tačiau pasikartojantys garsažodžiai suteikia dainoms ypatingą skambesį. Advento giesmėms būdingi refrenai: leliumai, aleliuma loda, aleliuma rūta, lelimjo, lilima, lėliu lėliu ir kt. Panašių garsažodžių, sudarytų iš šaknų lel-, lėl-, lil-, lal-, esama ir kitose tautose (rusų, lenkų, serbų, kroatų, gruzinų ir kt.). Tyrinėtojai lel– šaknies žodžius semantiškai sieja su ugnimi.
Rečiau pasitaiko garsažodžių, sudarytų iš šaknies lad-, pvz., da laduma ladum (dainoje „Lėkis łėkis sakałėlis“ A 2). Kalėdinių giesmių refrenuose beveik visur skamba žodis kalėda arba įvairios jo formos: oi kalėdos kalėdėłės, oi kalėda kalėdica ir pan. Gana dažni yra kelių refrenų junginiai, pvz., lėliu kalėda, kalėda, alelium kalėda, lelium kalėda, da kalėdien, šilvoji rasełė, kalėda ir kt. „Kalėda“ giesmėse kartais yra ne tik priedainis: ji apibūdinama kaip būtybė (Kalėda, Kalėdos), atvažiuojanti ratais ir atvežanti dovanų. Kalėdos ratai gali būti geležiniai arba auksiniai, ąžuoliniai, ji atvažiuoja „per aukštus kalnus, per žamas klones“, važeliu, pakinkytu šyvu ar kitokiu žirgu, ir pan. Panašiai lietuvių dainose vaizduojama ir saulė: „Atvažiuoja saulala / Variniais rateliais, / Misinžiniais rateliais, / Ugniniais arkleliais“ [Balys 1993: 102].
Tarp advento-Kalėdų giesmių esama labai daug vienodų arba nepaprastai giminingų melodijų (melodinių tipų), kuriomis giedami skirtingi tekstai: pvz., „viena“ melodija giedamos šios giesmės (tiesa, jos gali būti giedamos ir kitomis melodijomis): „Žėliom žėliom, leliumoj, vyšnelių sodas“, „Oi, dvarai dvarai, leliuma, dvareliai didieji“, „Oi tu bitaite, leliumoj, maža nedidaite“, „Oi, kalnai kalnai, leliumoj, kas an tų kalnelių“, „Oi, kieno dvari, leliumoj, ugnełė žibėjo“, „Oi tu kuosela, leliumoj, maža nedidela“, „Gieda gaideliai, leliumoj, tai vairuoja“ ir kt. N 1 N 2 Kartais gali skirtis viena kita intonacija, dermės spalva (vienos melodijos gali būti minorinio atspalvio, kitos – mažorinio), kai kurios ritmo vertės, bet vis tiek nesunkiai atpažinsime tą pačią melodiją. Tai rodo, kad anksčiau melodija turėjusi itin svarbią prasmę. Ji buvo savotiškas simbolis, žymėjęs tam tikrą metų laikotarpį, garsinis kodas, tinkantis konkrečios apeigos kontekstui.
Atskirą religinio folkloro kūrinių grupę sudaro religinės kalendorinių apeigų ir švenčių giesmės, kurios papildo senąją liaudišką kalendorinių švenčių ir apeigų tradiciją, kartais neatskiriamai su ja suaugdamos, nors galima teigti, kad kalendorinių švenčių folkloras yra išsaugojęs senąją ikikrikščionišką tradiciją.
Advento–Kalėdų periodas pasižymi itin savitu choreografiniu folkloru, kuriame galima pastebėti nemažai archajiškos kūrybos ypatumų, senosios simbolikos bruožų. Archajiški požymiai būdingi ne tik poetiniams tekstams, bet ir simboliškiems žaidėjų veiksmams, vaidmenims, taip pat muzikai (dauguma žaidimų dainuojami).
Advento-Kalėdų žaidimų daugiausia užrašyta Dzūkijoje, mažiau – Aukštaitijoje, nedaug – Suvalkijoje, o Žemaitijoje – vos vienas kitas. Juos dažniausiai žaisdavo vakaroti susirinkęs jaunimas, kartais vaikai. Šie žaidimai, matyt, buvo dalis jaunimui skirtų perėjimo į aukštesnį statusą apeigų – taip nedidaktine forma kaimo bendruomenė perteikdavo vyresniųjų pasaulėjautą, išmokydavo tradicinio elgesio taisyklių. Advento žaidimai būdavo kartojami ir per gavėnią (abu periodai giminingi dar tuo, kad jų metu žmonės pasninkaudavo, nerengdavo pobūvių, vestuvių, šokių, vengdavo trankios muzikos). Tuose žaidimuose daug intrigos ir vaidybos, todėl, net ir praradę ryšį su apeigomis, jie dar ilgai išliko kaip pramoga.
Dažniausiai advento-Kalėdų žaidimų atlikimas pagrįstas tam tikra priešprieša: dainuojama arba kalbama pakaitomis, pasiskirsčius opoziciniais vaidmenimis. Nuo vaidmens priklauso ir veiksmai: viena pusė gaudo, baudžia, muša, draudžia, tikrina, o kita – išsiperka, ko nors prašo, turi įrodyti savo vikrumą, greitą nuovoką, intuiciją, ištvermę, užkoduotų simbolių suvokimą. Be to, žaidėjai pasidalija skirtingomis zonomis: vieniems priklauso teritorija prie stalo, ant suolo, ratas ir jo vidus, kiti ateina iš anapus durų, nuo slenksčio, valdo erdvę už rato. Su priešpriešos simbolika susiję ir pagrindiniai žaidimų motyvai: lindimas pro vartus, gaudymas, tilto sudarymas, priešpriešinis eilių judėjimasir pan.
Vartų žaidimams priklauso „Verubė“, „Antelė“, „Oi, kas ty užu durų“, „Žąsų tiltas“, kai kurie žaidimų „Jievaro tiltas“ ir „Ievaro žmonės“ variantai. Paprastai žaidėjų pora ir vorelė, sustoję priešpriešiais, pakaitomis išdainuoja ar išsako dialogu pagrįstą tekstą, paskui vorelė lenda pro poros padarytus „vartus“ (pakeltas sukabintas rankas), galiausiai „vartus“ padariusi pora sugauna paskutinį vorelės žaidėją (kartojant kiekvienąkart sugaunamas vis kitas žaidėjas). Iš sugautųjų žaidėjų kartais sudaroma eilė – tiltas. Daugumavartų žaidimų yra dainuojamieji, bet dalis – tik kalbamieji („Angelai ir velniai“, „Žąsų tiltas“, „Meška ir vilkas“).
Kai kurių žaidimų pagrindinis veiksmas – gaudymas. Gaudymo žaidimai skirstomi į grupes pagal būdingą choreografinį piešinį: rato, eilių ir gyvatėlės. Dauguma žaidimų yra rato formos: „Jarbutė“, „Laputė“, „Voverėlė“ F 22, „Snaudalė“, „Katinas“, „Kotūris“, „Kiškelis“, „Nebaščikas“, „Eina žiužis“, „Nešu bindžiką“ ir kt. Vienuose gaudytojas yra ratelio viduryje ir bando suduoti rankšluosčiu bet kuriam ratelio žaidėjui, kituose bėgdamas aplink ratelį gaudo voverėlę, laputę ar kitą „auką“. Žaidimuose „Kiškelis“, „Laputėlė“, „Ožkyčiuta“ nėra gaudytojo, bet gaudomajam priešinasi visi jį rateliu apsupę žaidėjai, pro kuriuos jis turi prasiveržti.
Eilių choreografinio piešinio gaudymo žaidimuose gaudytojas gaudo savo „auką“ tarp eilių, kurias sudaro kiti žaidėjai („Ponelė“, „Gegutė“), arba aplink suolą („Sietai“, „Katė“, „Pelė“).
Gyvatėlės formos gaudymo žaidimai yra dviejų tipų: 1) kai vienas nuo virtinės atsiskyręs žaidėjas gaudo virtinės galą („Verubė“) V 7, „Lapė ir žąsys“, „Busilas ir žąsys“, „Vilkas ir avys“); F 23 2) kai virtinės galą gaudo virtinės priekyje esantis žaidėjas („Avinėliai“).
Žaidimų užrištomis akimis semantika labai artima kitoms žiemos žaidimų grupėms, todėl manoma, kad seniau jie irgi priklausė žiemos ciklo apeigoms, nors ilgainiui juos imta žaisti bet kada. Tai žaidimai„Bružas“, „Laumė“ („Lauminėjimas“), „Pušis“ („Pušinėjimas“), „Gūžynės“ („Gužinėjimas“, „Gūžtputelė“), „Vištelė“ („Akla višta“) ir kt. F 21
Kai kuriuose žaidimuose svarbiausias yra spėjimo motyvas. Pvz., žaidžiant vienas žaidėjas turi atspėti, pas ką paslėptas žiedas (žaidimas „Žiedą dalyti“) V 8, po kuriuo pirštu paslėptas žirnis („Pakumuža“, „Kukutis“) arba riešutas („Lyg lygu“), arba atspėti konkretų asmenį, peršamą nuotaką ar jaunikį, paslėptus kitame kambaryje („Žiedas“, „Gaudė sakalėlis gegulę“, „Veselia“, „Meška“).
Žaidžiant gaudymo, slėpimo ir kitus žaidimus, kartais iš žaidėjų, neišpildžiusių žaidimo sąlygų, surinkdavo daiktus, vadinamus fantais, kuriuos vėliau reikėdavo „išvaduoti“ atliekant tam tikras užduotis. Dalis tokių užduočių labai primena mįsles, jas atliekant būtina žinoti simboliką ir tam tikrą tradicinį susitarimą, kaip teisingai jas atlikti („pastovėti tarp dangaus ir žemės“, „taisyti tiltą“, „suskaičiuoti žvaigždes“, „parodyti saulę ir mėnulį“). Iš fantinių žaidimų išsiskiria dainuojamieji advento žaidimai „Jaščeras“ V 9 ir „Snaudalė“, kuriuos žaidžiant fantus surinkdavo vienas apeiginis veikėjas, turintis sąsajų su anapusinio pasaulio simbolika.
Peikimo pasitaiko ir kituose žaidimuose, kartais jis tampa netgi pagrindiniu motyvu. Pagrindinis veikėjas ne tik įvairiai kaltinamas, pajuokiamas, bet ir mušamas („Kotūris“, „Genys“, „Garnys“, „Kazilio“).
Pagrindinis kai kurių žaidimų veiksmas yra priešpriešinis judėjimas: dažniausiai pakaitomis judant pirmyn/atgal dviem priešpriešinėmis eilėmis F 20 („Joja bejoja“, „Buvo mūsų, lelimoj“, „Sesułės“ V 10, kai kurie „Jievaro tilto“ variantai), rečiau – pora prieš eilę („Apynys“), pora prieš porą („Tu, gegula“), poroje vienas prieš kitą („Oi tu, bitaite“).
Kituose žaidimuose tokį priešpriešinį judėjimą dar papildydavo vieno ar kelių žaidėjų pervedimas iš vienos grupės į kitą V 11. kai kurie „Jievaro tilto“, „Oi, kas ty, užu durų“, „Vilko ir avių“ variantai, žaidimai „Iš kur, iš kur svotai atvažiavo“, „Mes pasėjom grikelius“, „Vai, aš josiu in tų ponių“ ir kt.). Pasitaiko ir gana statiškų perėjimo iš vienos grupės į kitą žaidimų, kai žaidėjai ne vaikšto, o stovi ar sėdi priešingose pusėse, pakildami tik pačioje pabaigoje, kai pervedami pasirinkti žaidėjai (žaidimai „Atvažiuoja Kalėdos“, „Laba diena, jaunos panelės“, kai kurie „Jievaro tilto“ variantai). Iš kitų tokio pobūdžio žaidimų išsiskiria „Vilkas ir avys“, nes jį žaidžiant labiau išryškėja rato choreografinis piešinys (piemuo vaikšto ratu aplink avis).
Suporavimo žaidimuose esama ir priešpriešinio judėjimo, ir pervedimo iš vienos grupės į kitą, ir vaidybos, bet svarbiausias šių žaidimų veiksmas – piršlybų imitacija („Svotai“, „Oi, aš josiu pas motułį“, „Oi, aš josiu in tų ponių“, „Uošvelė“, „Judabro, martela“, „Atvažiuoja žolynai“, „Snaudalė“, žaidžiamųjų sutartinių grupė „Eisme, sesės, mes piršliuosna“, „Labus vakarus“ ir kt.). Dauguma tokių žaidimų būdavo žaidžiama per adventą, tačiau kiti priklausė Kalėdų papročiams („Sau porelę susirask“, „Genelių kepimas“, „Gervės kepimas“, „Važiavimas į Karaliaučių“).
Beveik visiems advento-Kalėdų žaidimams būdinga vaidyba ir teksto vaizdavimas judesiais – tuo jie artimi persirengimo papročiui, kuris taip pat būdingas žiemos laikotarpiui. Kai kuriuose adventoKalėdų žaidimuose teksto vaizdavimas judesiais yra svarbiausias veiksmo motyvas („Gili gili upelė“, „Atvažiuoja žolynai“, „Apynys“).
Kūčios. Iš advento-Kalėdų laikotarpio išsiskiria Kūčios, kurių metu nebūdavo žaidžiama, šokama ir dainuojama. Tada išskirtinė reikšmė tekdavoratu atliekamiems veiksmams: ėjimui aplink laukus, avilius, sodą ir pan. Kaip matyti iš grįžus sakomų linkėjimų, taip darydavo tikėdamiesi, kad visus ateinančius metus gyvens sveiki ir laimingi, vienas kitą gerbs, kad Dievas laimins ir saugos laukus, karvės bus pieningos, neišlėks bičių spiečiai, gyvuliai bus sveiki ir neis iš namų, derės javai, sodai, daržai, bus skalsa, niekas neapvogs. Viena iš įdomiausių per Kūčias atliekamų apeigų – šeimininko ėjimas tris kartus aplink namus. Jis nešdavo apeiginius Kūčių valgius ir pasibeldęs prisistatydavo esąs „ponas Dievas“ ar „šventa dvasia“.
Kai kuriems vedybiniams būrimams būdingas gaudymo veiksmas (gaudomi galvijai) arba daiktų (dažniausiai apavo) mėtymas aukštyn. Kūčių vakarą kai kur žaisdavo būrimus primenančius spėjimo žaidimus su riešutais ir kūčiukais F 116 („Lyk lyku“, „Lyg lygu“, „Saka maka“, „Čežu vežu“).
Persirengėliai F 12. Per Kalėdas prasidėdavo linksmybės su žaidimais ir šokiais, trukdavusios iki Užgavėnių (šis laikotarpis vadintas mėsiedu). Vienas iš ryškiausių to laikotarpio ypatumų – persirengėlių vaikštynės aplankant kaimynus, kitus kaimus, gimines. Mėsiedo pradžioje persirengėliai organizuodavo vaikinų ir merginų suporavimą, inscenizuodavo vestuves, piršlybas. Persirengėliai keldavo juoką ir triukšmą, atlikdavo įvairius vaidinimus, žaidimus ir šokius.
Persirengimo paprotys buvo ypač būdingas tarpušvenčio periodui. Suvalkijoje tuo laiku vaikščiodavo šyvio šokdintojai, Aukštaitijoje – čigonai ir piemenys, Žemaitijoje – berneliai. Mažiausiai duomenų išlikę apie Dzūkijos persirengėlius, tačiau apie juos užsimenama kalėdinėse dainose (juodas kudlotas ir pan.). Be to, kai kuriose kalėdinėse dainose minimas pats kalėdojimo momentas.
Tradiciniai persirengėliai skirstomi į zoomorfinius (meška, ožys, arklys, gervė), demonomorfinius (giltinė, velnias) ir antropomorfinius (ubagai, įvairūs svetimtaučiai – žydai, čigonai, gydytojai vengrai ir kt.). Išsiskiria mitinių persirengėlių grupė, turinti itin archajiškų požymių (Senis Kalėda, Sidaras, Lašininis, Kanapinis ir kt.). Vėlyvesni persirengėliai – krikščioniškieji trys karaliai, tikriausiai iš miesto karnavalų atkeliavę kareiviai.
Zoomorfiniai persirengėliai savo veiksmais vaizduodavo gyvūnų elgesį, jų šokiuose galima pastebėti totemizmo liekanų. Daugiausia duomenų išliko apie persirengėlių meškomis choreografiją (yra žinomi įvairūs šokio „Meška“ variantai – atliekami grupėje, pavieniui, dviese ar trise). Suvalkijoje (vakarinėje Vilkaviškio rajono dalyje) iki šiol išliko paprotys nuo Kalėdų iki Trijų karalių rengti persirengėlių vaidinimą „Šyvio šokdinimas“, kurio pagrindinis personažas – šyvis V 12. Kituose Lietuvos regionuose arklys minimas ne kaip centrinė persirengėlių figūra, o tik kaip eilinis personažas, kartais pašokantis savo šokį. Įvairiose vietovėse būdavo vedžiojamas ir ožys ar ožka, su šiuo papročiu susiję žaidimai „Ožį pešti“, „Ožkapilė“, šokis „Oželis“, ratelis „Bėgo ožka per mišką“.
Mitinių būtybių – Kalėdos, Sidaro, Dadulio ir kitų – pagrindinė funkcija buvo savo apsilankymu ir vaidinimais bei žaidimais paskelbti Kalėdų šventės pradžią (žinomiausi vaidinimai „Dadulio vedimas“, „Čiulkinys“, „Avinėliai“, „Varmasas“, „Tarmasas“ „Razmazas“). Kiti mitiniai persirengėliai savo veiksmais simboliškai demonstruodavo dvikovą tarp buvusio ir būsimo laiko: Senųjų metų ir Naujųjų metų, Kanapinio ir Lašininio „dvikovos“, turinčios kosmologinių motyvų (jos vykdavo lygiai vidurnaktį).
Antropomorfines būtybes vaizduojantys persirengėliai (ubagai, žydai ir kt.) savo veiksmais paprastai imituodavo vaidinamo personažo elgesį. Antropomorfiniai persirengėliai vaidindavo ir buitinio siužeto vaidinimus („Sušalėliai“, „Bites semia“, „Šiaučiai“, „Muzikantai“, „Melninkai“, „Fotografai“, „Barzdaskutys“, „Šiaučiai“, „Adomėlis ir Ievutė“). Atlikdami šias sceneles, persirengėliai į vaidinimą įtraukdavo ir šeimininkus, patys šokdavo ir juos šokdindavo. Neretai tuose vadinimuose taip pat dalyvaudavo meškos, gervės, ožiai, velniai, giltinės.
Savo veiksmais persirengėliai kurdavo anapusinio pasaulio įvaizdį – viską pavaizduodami kitaip, negu kasdieniniame žmonių gyvenime, atmesdami tradicines elgesio normas, įprastinę tvarką pakeisdami chaosu, netikėtumais ir pan. Dėl šios priežasties jų choreografiniam repertuarui būdingas spontaniškumas, įvairių išraiškos priemonių susipynimas ir patys netikėčiausi deriniai.
Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, per adventą būdavo draudžiama ir groti muzikos instrumentais šokiams, ir net kelti bet kokį triukšmą. Vėlyvą rudenį ir žiemą, turėdami laisvo laiko, žmonės namuose dažnai darydavo muzikos instrumentus (žaislus), pvz., birzgilą (ūką) iš kiaulės užpakalinės kojos kauliuko, kiaulės pūslės, žąsies gerklės barškučius. Šie instrumentai lietuvių papročiuose daugiausia žinomi kaip vaikų žaislai (nors kiaulės pūsle barškindavo ir per Užgavėnes), tačiau kitose tautose užfiksuota ir jų maginė, apeiginė prasmė. Namuose vaikai ir piemenys darydavosi vilką (vilkelį),smuiką, pūslinę.
Kaip rodo dar XVI a.–XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos šaltiniai, nuo Visų šventųjų iki Kalėdų buvo piršlybų ir vestuvių metas. Kadangi pasilinksminimus, šokius ir net liaudies dainas draudęs protestantiškas pietizmas Mažojoje Lietuvoje aktyviau buvo skleidžiamas nuo XVIII a., galima manyti, kad ankstesniais šimtmečiais advento metu skambėjusi instrumentinė šokių muzika.
Paskutinę advento (Kūčių) dieną nebuvo nei giedama, nei muzikuojama. Vis dėlto Kūčių vakarą (Kalėdų naktį) gyvavo lietuviams ir latviams bendras triukšmingas blukio vilkimo paprotys (latviai jį vadino blukio arba šokio vakaru) F 13 F 14 F 15. Panašiai blukis (kaladė, trinka) buvo velkamas ir per Kalėdas, Naujuosius metus, kiek rečiau – per Užgavėnes. Pasak žemaičių pamokslininko J. Pabrėžos, „velnio sugundytieji“ seni ir jauni, vyrai ir moterys, net vaikai, susibūrę į „blukvilkių“ būrį, giedodami kalėdinę giesmę „Berneliai“ „kulias per kaimus Kalėdų naktį“, mušdami tabalus, įvairiai pokštaudami, daužydami stiklines, primesdami į klojimo šalines visokių daiktų. Pasak S. Daukanto, vilkti bluką (trinką) per kiemus, mušant „senuosius metus, tabalus“ – senovinis Kalėdų paprotys. Šis paprotys buvo gajus ir XX a. pirmoje pusėje. Zapyškyje (Kauno r.) per kaimus vilkdavo „tam tikrą rąstagalį, senuosius metus lydėdami, būbnais mušdami“ [LTA 458/71-63]. Visuose trijuose paminėtuose šaltiniuose teigiama, kad vilkdami blukį dainuodavo to paties teksto dainą „Tabalai, tai tai tai“ A 14 (melodija neužrašyta), kurioje su mitine būtybe seniu siejami du muzikos (garso) įnagiai: tabalai ir botagas.
Tyrinėtojų manymu, blukio (kaladės) vilkimo ir sudeginimo paprotys, triukšmaujant ir linksminantis, simbolizavo senųjų metų sunaikinimą, apsivalymą ir sėkmingą laimingų, derlingų naujųjų metų sukūrimą. Aprašuose paminėti ritmo ar triukšmo instrumentai: tabalai, būbnai, botagas, tačiau šių instrumentų sandara, grojimo būdas, atliekamas ritmas tiksliau nenurodytas. Tabalai (tabalas) priskiriami nenešiojamoms, po medžio šaka (prie sodybos, kapinėse) arba prie statinių (pirties, klėties, tvoros, Latvijoje – prie vartų) kabinamoms signalinėms lentoms, mušamoms vienu arba dviem mušikliais. F 27 Dažniausiai jos naudotos po vieną, nors būta ir nevienodo dydžio ir storio dviejų trijų lentų komplektų. Tabalus mušdavo, kai norėdavo pranešti apie gaisrą, mirtį, pakviesti darbininkus iš laukų į namus pietauti, sodiečius į pirtį. Ūkanotu oru pajūryje mušamos lentos signalas padėdavo orientuotis į jūrą išplaukusiems žvejams. Vakarų Žemaitijoje lentą mušdavo ir per Kryžiaus dienas (po Velykų), prieš pamaldas kapinėse. Tabalais buvo mušami gana įvairios ritmikos signalai. A 13 Rytų Europos lyginamieji duomenys patvirtina jų svarbą kalendoriniuose papročiuose.
Kalėdų rytoBernelių (Piemenėlių) mišių metu giesmes bažnyčioje dažnai grodavo kaimo muzikantai smuikais, mandolinomis ir kitais, Aukštaitijoje net ir „piemeniškais instrumentais“ – dūdelėmis, birbynėmis. F 28 (žr. N 3) Salamiesčio bažnyčioje prie vargonų pūsdavo 3 lumzdeliais, Biržų krašte Kalėdų rytą pūsdavo skudučiais: „su skurdučiais grodava – koks turėdava kokių triūbelių“ [LTR 3835/89]. Žemaitijoje dažnai grodavo triūbų (varinių pučiamųjų) orkestras.
Muzikantai, daugiausia melodiniais instrumentais, smuiku, dūdele, kartais pritardavo kalėdinėms dzūkų dainoms, pvz., „Vaikščiojo povelis po dvarą“ (jai pritardavo smuiku). N 4. Ši daina labiau žinoma kaip vestuvinė. Piršlybų ir vestuvių tematika (drauge su medžioklės motyvais) būdinga advento-Kalėdų laikotarpiui, tad tuo metu, matyt, galėjęs skambėti ne tik kalendorinių apeigų, bet ir panašios tematikos muzikinis folkloras.
Tarpušvenčiu persirengėlių vaikštynėse ir tradiciniuose jų metu rengiamuose vaidinimuose muzikantai grodavo šokius, pritardavo dainoms, giesmėms, taip pat ir patys vaidindavo. Kalėdų žaidimas „Gervės kepimas“ užsibaigdavo vestuvių vaidinimu, kurio pabaigoje šokdavo (plg. baltarusių kalėdinį vaidinimą „Caraitės vedybos“). Apie 1866 m. Biržų aps. vaidinimuose „Muzikontai“ ir „Adomėlis ir Ievutė“ Sidarienė prašydavo persirengėlių muzikontų (jiems priklausė ir Sidaras, kurio personažas artimas senio Kalėdos personažui) pagriežti „ant skripkos, nes vaikeliai nori pasišokti“. Sidaras „smuikuodavo“ iš šiaudų padirbtu smuiku.
Kalėdotojų gervės snapas – tai savotiška tarškynė. F 18 V 13 Jis padaromas iš dviejų pusapvalių lentelių, apatinė lentelė su viela tampoma, ir snapas pliaukši – gervė „kalena“. Su kalėdiniu (taip pat ir Užgavėnių) meškos vedžiojimu susijęs XVI–XVIII a. Lietuvoje ir Baltarusijoje paplitęs paprotys meškininkams vedžioti dresuotas meškas, jas šokdinti, grojant muzikos instrumentais (dūdelėmis, trimitais, vario trūbeliais, būgnais). Panašiai dzūkų, aukštaičių kalėdotojai vaidindavo, kad vedžioja mešką pošokių vakarėlius.
Meškininkas su meška lydėdavo ir šyvio šokdintojus. Šyvio (širmio, žilio) šokdinimo paprotys paplitęs Pietų Lietuvoje, ypač Suvalkijoje. Persirengėliai keturis penkis vakarus pagal tam tikrą melodiją šokdydavo šyvį V 12. Pašokę „Šyvį“, dar šokdavo polką ar valsą, pakviesdami šokiui šeimininkę, kad ji būtų vaišingesnė. Yra užrašyti keli muzikantų grojamo šokio „Šyvis“ („Stovi šyvis pabalnotas“) variantai N 5. Muzikantai pritardavo ir dainoms.
XIX a. Mažojoje Lietuvoje kalendorinių švenčių metu buvo naudojamas bukas – tai statinaitė arba puodas, ant kurio galo užtempiama ožkos oda arba kiaulės pūslė su viduje įkištu pluoštu ašutų. F 41 Braukiant pirštais per sudrėkintus ašutus, skamba žemas, jaučio baubimą primenantis garsas. Šiuo instrumentu ir bandūrėliu persirengėliai muzikantai pritardavo dainoms. Įvairios Europos tautos minėtu instrumentu grodavo Kalėdų–Naujųjų metų laikotarpiu, pvz., ukrainiečių bugai („jautis“) naudotas kalėdojant, moldavų buchai lydėdavo naujametinių sveikinimų „su plūgu“ ritualą, lenkų burczybas („mykiantis, niurzgiantis bosas“), bąk („veršis, didysis baublys“) pritardavo dainoms, dainuotoms per Naujuosius metus ir pan. Matyt, ir Mažojoje Lietuvoje buką naudodavo Kalėdų arba tarpušvenčio persirengėliai.
Visoje Lietuvoje tarpušvenčiu jaunimas nuo seno rengdavo šokių vakarėlius (Dzūkijoje – kalėduškas). XIX a. II pusėje Žemaitijoje, Šiaulių aps., Šaukėnų par., kaip rašė M. Valančius, griežiant smuikininkui, antrąją Kalėdų dieną šokti populiarūs to meto liaudies šokiai:„Šešnytis“, „Dūrinas“, „Žyds degė degutą“, „Šienas“, „Anglėzas“, „Marcelės tancė“, „Spilga“, „Žydelkėlė“, „Žirklės“, „Padušečka“. Mažosios Lietuvos jaunimas antrąją trečiąją Kalėdų dieną eidavo į šokius su muzike. Tarpušvenčiu muzikės nebūdavo. Kalėdinių vakarėlių paprotys buvo labai gajus visoje Lietuvoje ir XX a. I pusėje. Juos pradėdavo tam tikru šokiu, dažniausiai polka. Zanavykų jaunimas tarpušvenčiu šokdavo „Laivelį“, „Tryptinį“, „Kaminšluostį“, „Aukštikulnį“, klumpakojį, suktinį ir kitus šokius.
Naujuosius metus muzikantai paprastai sutikdavo maršu. A 17
Užgavėnės – žiemos išvarymo, perėjimo į pavasario laikotarpį šventė. Užgavėnės švenčiamos 46 dienas prieš Velykas, antradienį, gavėnios išvakarėse. Manoma, kad anksčiau žiemos varymas vykdavęs apie savaitę (iki gavėnios). Užgavėnių apeigos susideda iš daugelio elementų: vaišių; apeiginio važinėjimo arklio traukiamomis rogėmis; giminių lankymo; laistymosi vandeniu; persirengėlių vaikštynių; vestuvių, laidotuvių vaidinimų; pamėklės vežiojimo ir sunaikinimo; trinkos vilkimo; Lašininio ir Kanapinio kovos; burtų ir kt.
Ypač svarbios buvusios apeiginės vaišės, kurių metų akcentuota simbolinė gausa („kuo daugiau – tuo geriau“), patiekalų riebumas. Valgyta tiek, „kad pilvas būtų kietesnis už kaktą“. Vienas pagrindinių patiekalų – šiupinys, virtas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinių, kiaulės mėsos. Svarbiausia šiupinyje – kiaulės uodega. Tikėta, kad tas, kuris ją pirmas suras, ves. Manyta, kad uodegą turįs suvalgyti šeimininkas „kad rugių ir kviečių varpos būtų tokio ilgumo, kaip paršo uodega“ ir pan. Archajišku ritualiniu patiekalu laikomi ir Užgavėnių blynai (anksčiau jie buvo mirusiųjų maitinimui skirtas patiekalas). Tradicinis valgis – šaltiena (košeliena), verdama iš kiaulės ausų, galvos, kojų. Manyta, kad reikia valgyti 12 kartų per dieną (vienose apylinkėse sakyta, kad būtinai turi būti 9 patiekalai, kitose – kad 16 patiekalų).
Vienas svarbiausių Užgavėnių papročių – važinėjimasis rogėmis, F 9 F 19 V 14 (šis paprotys žinomas daugelyje žemdirbių tautų). Apie Uteną sakydavo: „Kas nevažinės, to vasarą žirniai nederės“; apie Tverečių: „Kuo daugiau po savo lauką važinės, tuo geriau seksis bitės, didesni užaugs linai“. Apie Aukštadvarį, Vilkaviškį reikėdavo būtinai apvažiuoti laukus bent 3 kartus. Pirminė važinėjimosi papročio maginė reikšmė galėjo būti susijusi su bet kokio derliaus augimo užtikrinimu. Derliaus sėkmę turėjęs nulemti ne tik važinėjimas, bet ir tam tikros giesmės, giedotos važinėjantis stipriais balsais. Neretai minimas išvirtimas iš rogių į sniegą („reikia kuo daugiau sykių virsti, kad vasarą javai geriau derėtų“). Gerą linų bei javų derlių turėjo užtikrinti ir važinėjimasis nuo kalniukų rogutėmis, geldomis, verpstėmis ar kitomis priemonėmis. Daugiausia važinėdavo vaikai, jaunimas, ypač jaunavedžiai. Šie veiksmai sietini su agrarine magija, su tikėjimu, kad susilietus su žeme, šiai pereina dalis žmogaus gyvybinių jėgų.
Besivažinėjantieji neretai būdavo apliejami vandeniu. Apliejimas vandeniu taip pat sietinas su bendro derlingumo, vaisingumo skatinimu (jis žinomas ir kitose kalendorinėse šventėse). Manyta, kad vanduo pagerins ne tik linų ir kitų javų derlių, bet ir bičių spiečių. Aukštaičiai užkeldavo ant rogių didelį kubilą, suleisdavo į jį vaikus, ir veždavo per kaimą. Vaikai kubile zirzdavo kaip bitės. Šeimininkas stengdavosi kaip nors „bites“ perlieti šaltu vandeniu. Žeimelio apylinkėse pro rogių sijas dar iškišdavo į abi puses kartis, kad niekas negalėtų prieiti ir važiuodavo šaukdami: „Bitelėm, bitelėm! Vandens!“. Šiaulėnų apylinkėje vežėjas ilgu botagu ir vandeniu su sniegais „šventindavo“ tuos, kurie norėdavo aplieti, ir nė artyn neprisileisdavo. Kiemuose visi turėdavo pasiruošę vandens, kad suspėtų vežėją aplieti, o šis turėdavo mokėti išsisaugoti vandens ir kitus aplieti arba ilgu botagu užtvoti per šonus, jei kas mėgindavo jį aplieti ar kelią pastoti. Kitur vežamas „bites“ gindavo kultuve arba spragilu. Matyt, senovėje ne tik apliejimas, bet ir gynyba, t. y. mušimasis svarbiais darbo bei apeigų atributais (botagu, kultuve, spragilu ir pan.) turėjęs gyvybingumo suteikimo prasmę.
Su šiais papročiais siejasi Užgavėnių karuselė, kurią įsirengdavo ant ežero, kūdros ar pelkės ledo. V 15 Panašiai kaip išlydimų iškamšų (pavyzdžiui, Morės) konstrukcijoje, karuselėje būdavo derinami ratas ir rogės – vasaros ir žiemos simboliai. Užgavėnių karusele pasisukti mėgdavo ir suaugusieji, ir vaikai. Aukštaitijoje toks paprotys susipynė ir su vedybų magija, nes buvo tikima, kad pirmieji ryte „pirmieji pasiekę „ratą“ bus laimingi – kitas Užgavėnes poroje švęs“. Tik po to jaunimas ratą užleisdavo vaikams.
Iki šių dienų išliko tradicinis persirengėlių vaikštynių paprotys, buvęs ypač populiarus Žemaitijoje. Šiek tiek pakeitęs turinį ir formą, jis atkeliavo ir į kitus Lietuvos regionus, iš tradicinio kaimo, miestelio persikėlė į didmiestį. Pastaruoju metu persirengėlių vaikštynės suliejamos su pamėklės (Morės, Kotrės ir pan.) nešiojimu ir sunaikinimu F 8 F 10 F 25 F 26 V 16 V 17 V 18. Manoma, kad anksčiau tai buvę du semantiškai artimi, bet vis dėlto skirtingi apeiginiai momentai. Per Užgavėnes (antradienį) vykdavę persirengėlių vaikštynės, triukšmavimas, „iškadų“ darymas. F 29 F 30 F 31 F 32 V 19 Apsilankiusius persirengėlius apdovanodavo, tikėdamiesi jų (kaip ano pasaulio atstovų) tarpininkavimo chtoniškajame pasaulyje, nuo kurio priklausė kitų metų derlius. Persirengėliai keldavo smarkų triukšmą, kurio funkcija buvo atbaidyti piktąsias jėgas, pažadinti, išjudinti gamtą. Kiekvienas persirengėlis ne tik individualiai „susitapatindavo“ su savo kauke F 5 F 6 F 7 F 17 F 18 F 19 F 29 F 30 F 31 F 32 F 36, bet drauge su kitais sudarydavo ir tam tikrų kaukių grupes: ubagų, žydų, vengrų, čigonų ir pan. Čigonai burdavo, vogdavo, siūlydavo mainyti arklius; žydai prekiaudavo įvairiomis prekėmis ir patys pirkdavo (pvz., „bergždenikes“ – netekėjusias merginas); vengrai gydydavo, siūlydavo „vaistus“ V 20; elgetos prašydavo išmaldos ir melsdavosi. Neretai būdavo inscenizuojamos „vestuvės“ arba „laidotuvės“, kurių metų skambėdavusios raudų ir bažnytinių giesmių parodijos. V 21 Tradiciniai šokiai persirengėlių būdavo deformuojami, paverčiami savotiška karikatūra: pabrėžiamas judesių kampuotumas, įvairiai kraipomasi, klumpama, griūvama ir pan. Visa tai turėjo kelti juoką (daugelyje tautų tikima jo magiška gyvybine galia agrarinių švenčių apeigose).
Užgavėnių pamėklė anksčiau, matyt, būdavo tampoma ir naikinama ne antradienį, bet Pelenų dieną. „Pelenės trečiadienį aptaiso tokią baidyklę, pririša jai prie rankos spragilą, ant galvos uždeda eglių vainiką ir taip aptaisytą veža ant dviračių nuo trobos iki trobos“. V 22 Anot L. A. Jucevičiaus, „ta apeiga turbūt eina iš žilos senovės ir turi kokią nors mistinę prasmę“ [Jucevičius 1959: 449]. Tam tikri pamėklės išvaizdos elementai – grėsmingi veido bruožai, negyva varna arba paršelis, eglišakiai ir kt. – rodo jos ryšį su chtoniškuoju pasauliu. Pamėklę skirtingose vietose vadindavo įvairiais vardais: Bobos, Diedo, Morės, Kotrės, Gavėno ir pan. Baigus tampyti pamėklę, ji būdavo išardoma, dažniausiai – sudeginama, rečiau – skandinama. Gavėnas (vyriška pamėklė) kartais būdavo išvežamas už kaimo ir išverčiamas į sniegą ar griovį. Pamėklės sunaikinimas laikomas kulminaciniu Užgavėnių ciklo momentu – tai ritualinis veiksmas, simboliškai pakartojantis mitinį pasaulio sukūrimo iš nužudytos (paaukotos) dievybės kūno dalių aktą.
Užgavėnių trinkos vilkimo paprotys yra artimas pamėklės vežiojimui po kaimą. Anksčiau ir trinka, ir pamėklė būdavo per kaimą velkama Pelenų dieną ir tik XX a. 3–4 dešimtmetį perkelta į Užgavėnių antradienį. Trinka būdavo velkama į trobą, „kad linai šiais metais gerai derėtų“. Ją vilkdavo paprastai tas, kas anksčiausiai atsikeldavo (kartais į trobą atvilkdavo keletą tokių kaladžių). Kad vyrai sunkų rąstgalį išvilktų lauk, turi juos kuo nors pavaišinti. Tada trinka būdavo velkama toliau. Jei kuris nieko neduoda, tam palieka kaladę troboje. Vėliau vietoj „trinkos vilkimo“ atsirado „silkių vežiojimo“ paprotys: Pelenų dieną vežioja silkes, jei kas neperka, tai tam į gryčią įrita akmenį ar kelmą – tai reiškia, kad bus nelaimingi metai. Bijodami, kad ko nors neįmestų, pirkdavo silkių, kad ir nedaug.
Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo Kanapinio ir Lašininio kova, simboliškai įprasminanti sotaus gyvenimo pabaigą ir pasninko (gavėnios) pradžią. Apie jų kovą kaimuose buvo pasakojama, kaip apie svarbiausią metų „įvykį“: „šią naktį svirne buvo didelis mūšis: Lašinskis mušė Kanapinskį su lašinių paltimi, kumpiais, skilandžiais, Kanapinskis gi mušė Lašinskį su aliejaus ir silkių bačkomis…“; užeina koks kaimynas ir sako: „Oje, pas mus koks triukšmas, kokios muštynės, net visas namas bildėjo.“ – „Nagi nagi, ir kas jau ten taip mušės?“ – „Ogi Lašinskis su Kanapinskiu“… Vaikai manydavo, kad iš tikrųjų kažkas per naktį mušėsi. Kovos siužetas padėdavęs paaiškinti, kodėl nuo šiol namuose nebus valgoma mėsa. Tyrinėtojų manymu, šie personažai Užgavėnių papročiuose yra gana vėlyvi, atsiradę XX a. trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmetį (kai kuriose vietovėse tokios kaukės iš viso nebuvo žinomos), nors seniau jų kova galėjo reikšti žiemos demono kovą su pavasariu ir pavasario laimėjimą.
Per Užgavėnes, kaip ir kitas kalendorines šventes, būdavo buriama, norint nuspėti būsimą derlių, sužinoti savo ateitį ir pan. Kai kurie vedybiniai burtai beveik tokie pat, kaip ir Kūčių vakarą (skaičiuojamas apglėbtų tvoros statinių skaičius: porinis ar ne; klausomasi, iš kur šunys sulos – iš ten bus piršliai ir pan.). Daug būrimų, magiškų veiksmų daryta su Užgavėnių valgiais (manyta, kad pavalgius jų negalima palikti ant stalo, kaip per Kūčias). Per Užgavėnes visas tris dienas visų valgių liekanas pildavo į vieną vietą, vėliau tai būdavo vaistai gyvuliams nuo visų ligų; su likusia virta mėsa reikėdavo sėjant pasitrinti nagus, tai paukščiai neles grūdų; Užgavėnių vakarienės lašinių palikdavo patepti jaučių kaklams, kad vasarą ariant jie nenusitrintų; kai likdavo nesuvalgytos mėsos, ja reikėdavo ištrinti delnus ir apglostyti gyvulius – tais metais gyvatė jų nekąs ir pan.
Užgavėnių dainuojamasis folkloras gana margas. Jį sąlygiškai galima suskirstyti į 3 grupes:
3) vėlyvesnės neapeiginės dainos.
Pasivažinėjimo giesmės buvo giedamos tik važinėjantis arklio traukiamomis rogėmis. Visi pateikėjai akcentuoja jų giedojimo stiprumą: „Užgavėnių antradienį paskinkom arklį, važinėjam par ulyčių ir giedam smarkiai, dideliais balsais, kad toliau girdėtų. Užsidėdavom taip pat barzgulius, o jeigu nėra, tai zvanelį prisirišam, kaspinus įrišam“ [MFA KTR 11(67)]; „Šitų per Užgavėnes važinėjantis rėkia“ [MFA KTR 116(50)]; „Dainuodavo per Ažugaves… Važinėjo arklius su žvaguliais, F 37 V 23 šaukdavo kaip galima garsiau, kad linai gerai augtų…“ [MFA KLF 1419(67)] ir pan. Galima sakyti, nuo Užgavėnių prasideda itin garsaus, intensyvaus dainavimo laikotarpis, besitęsiantis visą pavasarį. Toks dainavimas turėjęs paveikti gamtą, skatinti vaisingumą, derlingumą. Važinėjimosi po/aplink laukus apeiga Lietuvoje buvo žinoma plačiai, tačiau apeiginės pasivažinėjimo giesmės daugiausiai išliko gana siaurame plote – Švenčionių ir Ignalinos rajonuose. Tiesa, pietų Lietuvoje (Jiezno apylinkėse) važinėjantis taip pat reikėjo giedoti specialias giesmes, kurios vadintos „dolija“: „Jau arkliai sukinkyti. Vežėjas sako: „Nu gi šiandien Užgavėnės. Jeigu negiedosit „dolijos“, išvarysiu, nevažinėsiu. Lipkit in vežimą, ale giedokit“ [MFA KTR 27(14)]. Šiaurinėje Aukštaitijos dalyje užrašyta keletas pasivažinėjimo sutartinių: „Čiuž čiužela, vež vežela“ [SlS 485], „Ko siūdi, ko liūdi“ [SlS 486] (joje minimas giminių lankymas) ir „Čiužoj, važevoj“ [SlS 487] (pastaroji turi vertingą komentarą: „Kad mergaitės pradeda giedot, kiti pilia su vandeniu atminimui čiužinėjimo“).
Daugelio pasivažinėjimo giesmių pagrindinis personažas – arklys (žirgas). Viena populiariausių giesmių – „O tai arklys“ (versija – „Buva mana“). Arklys joje – mitinis gyvūnas: jo „akelės visas žvaigždes suskaitė, auselės – visas paukštes suklausė, kanopėlės – visą kelią išražė, uodegėlė – visą kelią nušlavė“. Jis primena kalėdinių giesmių elnią devyniaragį, ant kurio rago „nukalama“ saulė, ir pasaulio medį, viršūne remiantį dangų. A 19, A 541
Pasivažinėjimo giesmių tekstams būdingi ir kitokie motyvai, pvz., plaukų šukavimas ir leidimas vandeniu, bernelio kritimas nuo žirgo ir trijų paukščių – motinos, sesers ir mergelės – gedėjimas A 18 (kitose Lietuvos vietovėse šis motyvas pasitaiko karinėse-istorinėse dainose), saulės prašoma, kad nušildytų užšalusį ežerą ir žirgo girdymo, mergelė užsigeidžia gauti marių žolyną, apdainuojami trys žirgai, parnešantys žolyną, ir kt. Kai kurios pasivažinėjimo dainos rytų Lietuvoje nuo seno dainuojamos ne tik lietuvių, bet ir gudų (baltarusių) arba lenkų kalbomis, pvz., „Vai žirge žirge“ („Oi kosia kosia“), „Po šermukšnėliu stavėjau“ („Pod kalinoju stojala“) ir kt. A 20 Beje, šiame krašte ir daugelis kitų kalendorinių arba darbo giesmių (Jurginių, kupolinių, rugiapjūtės) būdavo dainuojamos keliomis kalbomis (kartais tas pats dainininkas gali padainuoti dainą keliomis kalbomis) visiškai ta pačia melodija – tai rodo melodijos svarbą apeiginiame kontekste.
Daugeliui pasivažinėjimo giesmių būdinga dviejų dalių forma a a¹ (tokia forma būdinga daugeliui kalendorinių apeigų giesmių). Abiejų dalių melodijos beveik vienodos, skiriasi tik jų pabaigos: pirmos dalies melodija baigiama nepastoviu dermės laipsniu (antruoju arba trečiuoju, rečiau – ketvirtuoju), kuris suteikia melodijai šūksmingumo, tęstinumo, savotiškos įtampos; antros dalies melodija baigiama pirmuoju laipsniu – įtampa tarsi atslūgsta (tyrinėtojai čia įžvelgia klausimo-atsakymo formą). N 6
Persirengėlių repertuaras „nerimtas“: tai įvairios „oracijos“, griežiama „muzika“ (žydai groja su savo botagu, tardami tam tikrus žodžius, sakydami balabaikas, pvz., keli sutartinai styguoja: vienas: „Pirlim kum kum kum“ (greitai); „Ei šnei, ei šnei“(lėtai); kitas greitai: „Ant Saugulių kels gers; kybar vybar mak mak mak; šurum burum arti toli; Kajetons – kai šėtons“ (Padubysis); Morę lydi išverstais kailiniais apsivilkę, ilgus botagus rankose nusitvėrę, nuolatos jais šaudo, pliauškina ore“ [Balys 1993: 77] ir pan.
Persirengėliai dainuoja ir įvairias daineles, žaidžia žaidimus (šoka šokius) apie ožį („Aš oželis Mikita“), žydą („Žyds jouds, žyds rauduons, žyds su barzda, mak mak mak“) V 24, čigoną („Čiguonėliui duos duos, prisirišę prie tvoros“) ir kitas Užgavėnių kaukes. Ubagai gieda juokingas giesmes (populiariausia – „Aš užgimiau prasčiokelis“ V 25 A 16), šlovindami tų namų šeimininkus ir prašydami išmaldos.
Per Užgavėnes parodijuojamos raudos, bažnytinės giesmės V 21, Žemaitijoje – kalnai (religinės giesmės, giedamos Žemaičių Kalvarijose, taip pat per gavėnią, adventą bei per laidotuves). Pvz., viena grupė „gieda“: „pasėjau grikį, pasėjau vikį ant aukšto kalno baltam kepaliušy“, kita grupė atitaria: „alksnis su grūšia“ (plg. tradicinių laidotuvių giesmių atitarimą: „melskis už dūšią“). Užgavėnių ubagų „giesmės“ gali būti dainuojamos, pvz., visiems gerai žinomos Velykų giesmės „Linksma diena mums nušvito“ melodija: „Šyvas arklys, baltos kojos, / Alksnio kilpos kai raudonos. / Oi, linksma, linksma, tai linksma, / O tai linksma…“ N 8. Žemaitijoje gana populiaria „ubagų giesme“ „Ubags on tilto stuovieje“ tampa buvusi apeiginė daina „Ožys ant tilto stovėjo“. A 15 Rytų Lietuvoje kartais pasijuokiama iš pasivažinėjimo giesmių, senoms melodijoms pridedant naujus, „nerimtus“ tekstus, pvz., „Pavadinkit ponų vaitų“ A 23.
Per Užgavėnes skambėdavo ir vėlyvesnės neapeiginės dainos. Važinėdamiesi rogėmis dainuodavonebe tam skirtą pasivažinėjimo dainą, o kokią nors „dainušką“, pvz., „Tai Bukliškės ulyčełė, / Bruku brukavota, /Aukštos trobos, žemos bobos, / Jaunimėlis kraivas“ [MFA KTR 116(50)].Šiuo metuviena populiariausių Užgavėnių dainų – „Šalta žiema šalin eina“. Ji, kaip aiškiausiai apibūdinanti šventės funkciją „varyti žiemą“, šiandien dainuojama bene visoje Lietuvoje.
Gavėnios metu bažnyčia skelbė pasninką ir susilaikymą nuo linksmybių, tačiau tradicinės gavėnios dainos nebuvo draudžiamos dėl jų rimtumo ir tragiškų siužetų.
Per gavėnią daugiausia dainuotos karo, vestuvių, šeimos santykių baladės. Populiarūs gavėnios baladžių motyvai ir šiandieną dainininkų (daugiausia Dzūkijoje) gerai prisimenami ir dainuojami. Tai „Išjojo riterėlis į vainełį“ (apie anytos nunuodytą marčią), „Užmušė karaliūnas sakałėlį“ (apie tragiškai žuvusio karaliūno žmonos likimą), „Jauna mergełė skęsta“ (apie skęstančią mergelę ir viršum vandens plaukiantį jos vainiką), A 10 „Ir atłėkė juodas varnas“ (apie parlėkusį varną iš mūšio lauko) A 11, „Ant kapų kapinėlių“ (apie sunkų našlaičių likimą), „Susapnavau dimną sapną“ (apie mirusią mergelę) ir kiti.
Baladžių įvykiai perteikiami metaforiškais sugretinimais: „byzgia kulkos kaip bitełės, krinta galvos kaip miglałė“, „oi, ir atrado sesełį, ant akmenėlio rymančių, su lydekėłėm kalbančių, žaliais maureliais užtiestų“ ir pan. Tragiški baladžių motyvai tyrinėtojų siejami su mirusiųjų kultu ir pavasario laikotarpio kalendorinėmis apeigomis.
Gavėnios baladžių melodijos siauros apimties (dažniausiai – kvartos), krintančio kontūro, primenančios raudas. Dainininkė O. Žukauskienė iš Liškiavos jas tiesiog vadino „verkimais-giesmėmis“. Atkreiptinas dėmesys į gavėnios dainų melodijoms būdingas sinkopuoto ritmo formules eq (beje, ši formulė būdinga daugeliui pavasario laikotarpio apeiginių dainų). N 7
Gavėnios metu greta tradicinių baladžių būdavo giedamos ir religinės giesmės, ypač apie Marijos ar Jėzaus kančią, pvz., „Ajo Marija, Jėzaus ieškodama“. A 12 Ji giedama vienbalse, panašia į liaudies dainas melodija.
Per Užgavėnes, kaip ir kalėdiniu laikotarpiu, šokis tapdavo privalomu („Užgavėnės – reikia atsišokti. V 26 Tad jaunimas susimeta į kieno nors gryčią ir duoda suktiniam, visokiom polkom ir kadriliam garo“). Užgavėnių pabaigoje į vieną vietą (trobą ar karčemą) susirinkdavo visas kaimas, kur jaunimas šokdavo, o senieji lošdavo kortomis, gerdavo ir žiūrėdavo, kaip kieno duktė ar sūnus moka šokti. Kai kur merginos, kad ir žiemą, nusispirdavo apavą, o vaikinai šokdavo apsiavę. Į šokių vakarėlius atvykdavo ir persirengėliai, įprastinę muziką pakeisdavo butelių, puodų, žagrių noragų ar panašių daiktų skambėjimas. Vakarėlyje „žydai“ šokdindavo savo „žydes“ ir kitus, juos išterliodami suodžiais, kurių būdavo prisipylę į pirštines ar kojines. „Čigonai“ ir kiti persirengėliai sunešdavo pavogtus daiktus (puodus, šaukštus, batus, kartais net vištas), juos savininkai turėdavo išsipirkti pašokdami ar padainuodami, atlikdami kitas užduotis.
Vienur buvo įprasta paskutinę Užgavėnių dieną šokti tik iki vidurnakčio, kitur – ir iki pirmųjų gaidžių. Vidurio Lietuvoje buvo paplitęs specialus paskutinis Užgavėnių šokis „Šambaris“ („Šambaras“), kurį sušokdavo artėjant dvylikai. Žeimių apylinkėse (Jonavos r.) „Šambarą“ turėdavo šokti visi, taip pat šeimininkai, kurie slapčiomis prikabindavo su kabliuku silkės griaučius ar kaulą kam nors iš šokėjų prie apykaklės. „Atradęs“ ant savęs užkabintą kaulą šokėjas stengdavosi nemačiomis jį prikabinti kitam, šis – dar kitam ir t. t. Pasak žmonių, tokiu šokiu norėta pasakyti, kad „mėsiedas“ su linksmybėmis jau baigėsi, o gavėnia su pasninkais jau čia pat – už nugaros. Panašus paprotys paminėtas dar XIX a. vidurio aprašuose: vienas kitam prikabindavo ant nugaros maišelį su pelenais arba suvertus kaulus. Taip pat ir Zarasų apylinkėse senberniams ir senmergėms, iki Užgavėnių likusiems viengungiais, kabindavo ant nugarų ar kur nors žemiau ne tik pelenų maišelius, bet ir šiaudelius, o bernams kartais užkabindavo džiovintą silkės galvą.
Per Užgavėnes pasikartodavo kai kurie žaidimai, primenantys kalėdinius. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje žemaičiai Užgavėnių vakarėlyje žaisdavo jaunimo suporavimo žaidimą „Kepu kepu laimę“, o Druskininkų apylinkėse – „Kepu kepu genelį“ (plg. su per Kalėdas Panevėžio apylinkėse žaistais žaidimais „Gervės kepimas“, Simno apylinkėje – „Kepu kepu genelį“).
Su pelenų tema siejasi Betygalos apylinkėje (Radviliškio r.) užrašytas žaidimas „Užgavėnių melnyčia“, kurį pusberniai žaisdavo įsiprašę į tas trobas, kur žinodavo esant jaunų mergaičių. Vienas žaidėjas vaidindavo „girnas“ (atsiguldavo kniūbščias ant suolo, ant ištiestų kojų ir pečių jam uždėdavo po rėtį, apdengdavo iki pat žemės balta drobule, o šis judindavo pelenų rėčius, kad „miltai“ šiek tiek dulkėtų, kartu barškindamas pagaliais į suoliuko kojas imituodavo girnų tarškėjimą), antrasis taip pat padėdavo sukurti malimo triukšmą – užlįsdavo už durų ir kuo nors braukdavo per jas, o trečiasis vaidindavo „malūnininką“ – lakstydavo aplink savo „malūną“ ir, pasėmęs saują pelenų iš krosnies, bėgdavo prie mergaičių. Šis žaidimas labai panašus į vaidybinę scenelę iš persirengėlių repertuaro.
Jurbarko ir Šakių rajonuose buvo paplitęs kitas vaikinų žaidimas, turintis sąsajų su pavasariniais gyvybės skatinimo ritualais – „Abrūsų audimas“. Dar prieš Užgavėnes troboje jį vakarais žaisdavo vaikinai, susirinkę šį bei tą padirbėti. Vienas iš vaikinų aslos viduryje pasistatydavo nedidelį suolelį, jį apžergęs ir paėmęs rankomis už galo kilsteldavo, suduodamas suolelio kojomis porą kartų į grindis; paskui pasiremdavo rankomis ant suolelio, o savo kojas, išmetęs aukštai į viršų, sukryžiuodavo ir, staiga pasisukęs į priešingą pusę, vėl atsistodavo. Taip kartodavo, kol patikdavo ar pavargdavo, vis greitėjančiu tempu. Kas taip padarydavo greičiau ir lengviau, buvo laikomas geru „abrūsų audėju“.
Per Užgavėnes itin svarbu trypti žemę (šis veiksmas būdingas ir persirengėliams), kad „pabudintų“ ją, skatintų derlingumą, vaisingumą. Varsėdžiuose (Šilalės r.) vyrai, važiuodami pro lauką, kuriame bus pasėti linai, sustodavo, išlipdavo iš važio ir ant dirvos smarkiai patrypdavo, po to kelis kartus pašokdavo aukštyn („Kiekvienas vyras stengdavosi iššokti į viršų kuo aukščiau. Kiek iššoks, reiškia, tokio didumo užaugs linai“). Gali būti, kad su trypimo bei šuolių į viršų magija susijęs ir paprotys atsišokti per Užgavėnes.
Linų, javų augimą turėjo užtikrinti ir „šokimas lenton“. F 34 Šį veiksmą atlikdavo taip: permesdavo lentą per skersinį (ar per mintuvus, uždėdavo ant rąsto ar kaladžių), o ant jos galų šokinėdavo dvi merginos, kiekviena paeiliui tai pakildama aukštyn, tai nusileisdama. Dieveniškių apylinkėje (Šalčininkų r.) „lenton šokdavo“ merginos ir jaunos marčios nuo Užgavėnių iki kol rugiai išdygdavo, kad padidintų javų, ypač rugių, derlių (vėliau šokti buvo draudžiama, nes esą ledai rugius iškaposią). Kiekviena stengdavosi pašokti kuo aukščiau, nes tikėta, kad būtent nuo to priklausysiąs būsimų rugių aukštis. Šokdamos dainuodavo dainą „Šokinėjo pimpė po pievų“. „Šokimą lenton“ anksčiausiai paminėjo M. Prätorius, aprašęs XVII a. pabaigos Prūsijos lietuvių papročius.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse ir suptis pradėdavo jau nuo Užgavėnių (kitur – nuo Velykų), turėdami tą patį tikslą – kad gerai augtų linai, rugiai ir kiti javai (kartais ir dėl to, kad merginos greičiau ištekėtų). Supimasis, kaip ir šokimas aukštyn, „šokimas lenton“ – pavasario šventėms (Jurginėms, Velykoms) būdingi veiksmai.
Gavėnios metu pasninkaudavo, nešokdavo, nesilinksmindavo, tik dainuodavo graudaus turinio balades, giedodavo religines giesmes ir žaisdavo tokius pačius žaidimus, kaip advento laikotarpiu („Jievaro tiltą“, „Mešką ir vilką“ „Angelus ir velnius“, „Katiną ir pelę“, „Žiužį“ F 22, „Žiedą“ ir kt. V 7).
Kai praeidavo pusė gavėnios, būdavo sakoma: „Gavėnas pervirto per žardį“. Siųsdavo vaikus pažiūrėti, ar tikrai pervirto. Pusiaugavėnis dar vadintas Krikštais. Pietryčių Lietuvoje žmonės sakydavo, kad per Krikštus ir meška apsiverčia ant kito šono. Sakydavo: „Bėkit, vaikai, laukan pakrykštauti, šiandien krikštai – jau pusę gavėnios prastūmėm!“. Tokius veiksmus dažnai atlikdavo išsirengę ir basi. Dzūkijoje švenčiant Krikštų šventę išrengdavo vaikus, paleisdavo į lauką juos lakstyti basus: „Nežiūrom, kad šalta. Raikia basiem, gryniem. <…> Po visus kalnus, po visų kaimų bėgioja. Kur kokis kalnelis – tai vaikai turėjo jį apkrykštauc ir turi užaic kiekvienan kieman ir turi pasivaišyc šaltanosiais, paragauc šaltanosių… „.Toks paprotys, be abejonės, susijęs su pavasario kvietimu – žmogaus kūno šiluma tirpdo sniegą ir ledą, tarsi sušildo gamtą. Kūno apnuoginimas ir susilietimas su žeme buvo magiškas veiksmas, savo semantika artimas laistymosi papročiui. Varėnos rajone merginos, norėdamos užtikrinti geresnį derlių, „šokdavo lenton“ F 34 ne per Užgavėnes, o per Krikštus, vėliau šią apeigą kartodamos ir per visą gavėnią. Kaip pasakojo J. Valenta iš Degėsių k. (Lazdijų r.), „mergos šoko lanton – an linų derėjimo. Lantų pasdeda ant rųsto. Dzviese šoka, pakaitom. <…> Kap pradeda šokc lanton nog Krikštų, tai šoka iki Velykų“. J. Balčienė iš Margionių (Varėnos r.) dar prisiminė, kad „šokant lanton“ buvo kartojami žodžiai: „Ūda da, ūda da, aukšti lineliai. / Ūda da, ūda da, gelsvi lineliai…“.
Savitas dzūkų žaidimas „Nebaščikas“ irgi būdavo žaidžiamas būtent per Krikštus: viduryje ant suolo gulintis žaidėjas užsimerkęs vaizduodavo numirėlį ir stengdavosi ranka nustverti kurį nors kitą žaidėją iš aplink besisukančio ratelio (sugautasis virsdavo nauju „numirėliu“). Šiame žaidime atsispindi to laikotarpio semantika: „Krikštai buvęs tas tarpsnis, kai susiduria gyvieji ir mirusieji“.
Aukštaičiai pusiaugavėnį triukšmingai pagarbindavo Gavėną. Iš senų akėčių padarydavo Gavėnui vežimą, įsodindavo Gavėno pamėklę ir veždavo gatve. Privažiavę griovį su vandeniu ar gilią pusnį, išversdavo ten Gavėną, bet vėl įsodindavo ir veždavo toliau, šūkaudami: „Ulia, ulia, Gavėnas persivertė per galvą!“. Tą dieną jaunimas supdavosi sūpuoklėmis. Pusiaugavėnyje leidžiama valgyti mėsą, tik reikia viską paruošti per valandą: papjauti gaidį, nupešti, atsinešti malkų, išsivirti ir suvalgyti (tyrinėtojų manymu, tai galėtų būti seno papročio – gaidžio aukojimo – liekana).
Per Užgavėnes muzikantai grieždavo vaikštynėse, pasivažinėjimuose ir vakarėliuose. Užgavėnių persirengėliai, vaidinantys vestuves, turėdavo savo muzikantus, griežiančius šokiams. Persirengėliai, vadinami muzikantais arba žydais, įvairiais garso įrankiais, imituotais ar parodijuotais muzikos instrumentais triukšmaudavo, vaizduodavo grojantys („turėjo visokius dzingolus pasidarę“). „Apie priešpiečius kaimo gatvėje pasirodo triukšminga Morės vedžiotojų eisena. Muzikantai pučia baisiausias dūdas, būgnininkai muša krosnies dangčius, skardines keptuves ir puodus, F 9 o smuikininkai, ant dviejų pagalių prisitaisę iš vielos stygas, kočėlais jais brūžina, čirpina. Dainininkai rėkia visokiais balsais“ (Kretingos ap.). Žemaitijoje dažnai grieždavo įvairiomis styginių instrumentų imitacijomis. Jos dažniausiai būdavo panašios ne į smuiką, nors jų griežėjai ir vadinti smuikininkais, o į Užgavėnių persirengėlių mėgstamą pūslinę F 33, (kuriai pasidaryti naudojama ir pripūsta kiaulės (paršo) pūslė F 39): „vienas muzikantas, prie palinkusio tvoros baslio prisirišęs žirnių pripiltą paršo pūslę ir ištempęs nuo vieno iki kito baslio galo vielą, brūžina ją įtemptu botagu, kaip smičiumi. Kitas muzikantas pučia kažkokią plonu balsu cypiančią dūdelę. Trečias būgnija, barškina pagalėliu į kokią skardinę“; „Susitaisydavo savo muzikos instrumentus: dažniausiai armonika, blėkinis [iš skardinės lėkštės] barabonas, iš pūslės [ir] lanko besedla, įvairūs vamzdeliai, ragai, tarškalėliai ir kt.“. Vietoj smuiko grieždavo ir pjūklu: „Kuo įdomiau [pasiruošę persirengėliai] – tuo daugiau gaus“. Taigi per Užgavėnes, kaip ir kitas kalendorines šventes (bei ganymo papročius), triukšmas dažnai būdavo keliamas įvairiais aplinkos daiktais: mušami puodai, dubenėliai, buteliai, keptuvės, skardinės, barškinama šaukštais, pagaliukais (ar lazdelėmis), būbnijama lenta, katilu, žagre ir pan. Kartais tokiais įrankiais grodavo į muzikos taktą, pvz., keptuve „skambindavo taktus“.
Užgavėnių muzikantai nuolatos neva „styguodavo“ muzikos instrumentus ir jais „grieždavo“, imituodami jų atliekamą muziką balsu: „grodami ant liežuvio“, „maskatuodami liežuviais“. Tokį „orkestrą“ sudarydavo ne mažiau kaip keturi žmonės. Muzikos instrumentų dalys minimos Užgavėnių persirengėlių žydų prakalbose. XIX a. I pusėje L. A. Jucevičius aprašė dar vaikystėje Žemaitijoje matytą Užgavėnių žydą, siūlantį savo padvėsusios kumelės uodegą „muzikantams – už smičių“.
Neįprastas ir juokingas muzikavimas, triukšmo kėlimas, kaip ir šokiai, pokštai bei daugelis kitų Užgavėnių elementų, buvo skiriami žiemos demonams išbaidyti bei gyvybinėms žemės jėgoms paskatinti. Dabar tai yra tik išdykavimas, susikaupusios energijos išeikvojimas, bet seniau triukšmo kėlimas laikytas geriausia priemone piktoms dvasioms nuvyti.
Matyt panašią paskirtį turėjo ir Užgavėnių vaikštynėse ir pasivažinėjimuose arkliais skambėję tikrieji garso, signaliniai įrankiai bei muzikos instrumentai. Važinėjantis per Užgavėnes, arklį būtinai papuošdavo žvangančiais žvanguliais F 37 V 23 (dar vadinama brazguliai, džingalai, žarunčiai, žaržolai, žvaguliai, žvangutis, žvangučiai) ar bent prie jo kamanų prisegdavo varpelį (zvanelį, skambalą, skambutį). Taip pat ir žmonės žaržolų skambutį įsidėdavo į kišenę arba tokį skambutį ar varpelį prisisiūdavo prie drabužių (Plungės r., Platelių ap.). Užgavėnių persirengėliai turėdavo ir kitokių garso įrankių: kiaulės pūslę su žirniais, būgną ar būgnelį, terkšlę, V 27, žinoma, ir botagą. Aprašuose labai dažnai minimi pučiamieji instrumentai. Galima manyti, kad pūsdavo švilpukus (medines arba žievės dūdeles, švilpynes), lamzdelius(vamzdelius) ir, neaišku, iš ko padarytus (medžio, gyvulio rago ar metalo) ragus. F 35 F 38 F 40 Tikrieji muzikantai dažniausiai grodavo armonikomis F 36, retai kada smuiku ar variniais pučiamaisiais instrumentais V 28. Grodavo prastesniais instrumentais, nes geruosius saugodavo, kad jie nesugestų (nesudrėktų, neatsiklijuotų). Kai kur atskiros persirengėlių grupės turėdavo savo muzikantus, pvz., Plungės r., Platelių ap. su žydais vaikščiodavo armonikininkas, o su čigonais – smuikininkas. Instrumentai skirdavosi ir pagal vaidinamų personažų turtinę padėtį, pvz., Platelių ap. bagotieji žydeliai grodavo akordeonu, biednieji – lūpine armonikėle. Muzikantas galėjo ir vadovauti žydų būriui (Telšių aps.). Muzikantai, keliaudami su persirengėliais, grieždavo jų šokiams. Užgavėnių personažus primena šokiai Žydas (Žydelka), Vokietukas A 21, Skrodelis, Čigonėlis, Cigonėlė A 24.
Visoje Lietuvoje vykdavo Užgavėnių vakarėliai, kuriuose muzikantai grieždavo šokiams. Kai kur Žemaitijoje (Plungės r.) atskirai linksmindavosi persirengėliai žydai (žydų baliuje) ir kaimo jaunimas (užgavėjimo vakare). Mažojoje Lietuvoje jaunimas taip pat skubėdavo į linksmus subuvimus. XIX a. II pusėje jaunimas Užgavėnių vakare linksmindavosi karčemoje „su muzike“. XIX a. II pusėje Rokiškio aps., Skapiškio par. ir Švenčionių aps., pasak M. Valančiaus, smuikininkas griežė pasilinksminimui „vos ne nuo pat ryto“. Jis griežė ir improvizaciniams persirengėlių gervės, ožio šokiams. XX a. I pusėje Aukštaitijoje (Švenčionių, Kėdainių aps.) ir Dzūkijoje vyrai ir moterys, jaunimas, karčemoje, griežiant liaudies muzikantui, triukšmaudavo, daug šokdavo, dainuodavo. Šiaurės Lietuvoje, Užgavėnių ubagams susirinkus šokti „erdvion seklyčion“ kartais grodavo armonika, bet dažnai ir „savas orkestras“: „bonkos, puodai, žagrės ir kiti skambą daiktai“.
Šokiams griežti „reikėjo iki dvylikos“, nes nuo vidurnakčio prasideda gavėnia. Pasigirdus bažnyčios varpams arba tam tikro barškalo garsams, vakarėlį užbaigdavo šokiu „Šambaris“ („Šambaro talka“). Šokėjai, norėdami ilgiau pabūti, sugalvodavo visokių gudrybių, pavyzdžiui, Šilalės aps. stabdydavo laikrodį.
Per gavėnią griežti muzikos instrumentais drausta. Jaunimas žinodavo, kad triukšmingai sudeginus Morę, „iki Velykų ryto ant pečiaus ilsėsis visos kaimo armonikos, kabos ramybėje visos skripkos ir smuikai“. Vis dėlto XIX a. pabaigoje–XX a. I pusėje pirmąją gavėnios dieną aukštaičių jaunimas eidavo „karčemon dantų skalauti“. Merginos vaišindavo vaikinus atsilygindamos už tai, kad jie visus metus mokėdavo už muzikantą.