Užgavėnės – žiemos išvarymo, perėjimo į pavasario laikotarpį šventė. Užgavėnės švenčiamos 46 dienas prieš Velykas, antradienį, gavėnios išvakarėse. Manoma, kad anksčiau žiemos varymas vykdavęs apie savaitę (iki gavėnios). Užgavėnių apeigos susideda iš daugelio elementų: vaišių; apeiginio važinėjimo arklio traukiamomis rogėmis; giminių lankymo; laistymosi vandeniu; persirengėlių vaikštynių; vestuvių, laidotuvių vaidinimų; pamėklės vežiojimo ir sunaikinimo; trinkos vilkimo; Lašininio ir Kanapinio kovos; burtų ir kt.
Ypač svarbios buvusios apeiginės vaišės, kurių metų akcentuota simbolinė gausa („kuo daugiau – tuo geriau“), patiekalų riebumas. Valgyta tiek, „kad pilvas būtų kietesnis už kaktą“. Vienas pagrindinių patiekalų – šiupinys, virtas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinių, kiaulės mėsos. Svarbiausia šiupinyje – kiaulės uodega. Tikėta, kad tas, kuris ją pirmas suras, ves. Manyta, kad uodegą turįs suvalgyti šeimininkas „kad rugių ir kviečių varpos būtų tokio ilgumo, kaip paršo uodega“ ir pan. Archajišku ritualiniu patiekalu laikomi ir Užgavėnių blynai (anksčiau jie buvo mirusiųjų maitinimui skirtas patiekalas). Tradicinis valgis – šaltiena (košeliena), verdama iš kiaulės ausų, galvos, kojų. Manyta, kad reikia valgyti 12 kartų per dieną (vienose apylinkėse sakyta, kad būtinai turi būti 9 patiekalai, kitose – kad 16 patiekalų).
Vienas svarbiausių Užgavėnių papročių – važinėjimasis rogėmis, F 9 F 19 V 14 (šis paprotys žinomas daugelyje žemdirbių tautų). Apie Uteną sakydavo: „Kas nevažinės, to vasarą žirniai nederės“; apie Tverečių: „Kuo daugiau po savo lauką važinės, tuo geriau seksis bitės, didesni užaugs linai“. Apie Aukštadvarį, Vilkaviškį reikėdavo būtinai apvažiuoti laukus bent 3 kartus. Pirminė važinėjimosi papročio maginė reikšmė galėjo būti susijusi su bet kokio derliaus augimo užtikrinimu. Derliaus sėkmę turėjęs nulemti ne tik važinėjimas, bet ir tam tikros giesmės, giedotos važinėjantis stipriais balsais. Neretai minimas išvirtimas iš rogių į sniegą („reikia kuo daugiau sykių virsti, kad vasarą javai geriau derėtų“). Gerą linų bei javų derlių turėjo užtikrinti ir važinėjimasis nuo kalniukų rogutėmis, geldomis, verpstėmis ar kitomis priemonėmis. Daugiausia važinėdavo vaikai, jaunimas, ypač jaunavedžiai. Šie veiksmai sietini su agrarine magija, su tikėjimu, kad susilietus su žeme, šiai pereina dalis žmogaus gyvybinių jėgų.
Besivažinėjantieji neretai būdavo apliejami vandeniu. Apliejimas vandeniu taip pat sietinas su bendro derlingumo, vaisingumo skatinimu (jis žinomas ir kitose kalendorinėse šventėse). Manyta, kad vanduo pagerins ne tik linų ir kitų javų derlių, bet ir bičių spiečių. Aukštaičiai užkeldavo ant rogių didelį kubilą, suleisdavo į jį vaikus, ir veždavo per kaimą. Vaikai kubile zirzdavo kaip bitės. Šeimininkas stengdavosi kaip nors „bites“ perlieti šaltu vandeniu. Žeimelio apylinkėse pro rogių sijas dar iškišdavo į abi puses kartis, kad niekas negalėtų prieiti ir važiuodavo šaukdami: „Bitelėm, bitelėm! Vandens!“. Šiaulėnų apylinkėje vežėjas ilgu botagu ir vandeniu su sniegais „šventindavo“ tuos, kurie norėdavo aplieti, ir nė artyn neprisileisdavo. Kiemuose visi turėdavo pasiruošę vandens, kad suspėtų vežėją aplieti, o šis turėdavo mokėti išsisaugoti vandens ir kitus aplieti arba ilgu botagu užtvoti per šonus, jei kas mėgindavo jį aplieti ar kelią pastoti. Kitur vežamas „bites“ gindavo kultuve arba spragilu. Matyt, senovėje ne tik apliejimas, bet ir gynyba, t. y. mušimasis svarbiais darbo bei apeigų atributais (botagu, kultuve, spragilu ir pan.) turėjęs gyvybingumo suteikimo prasmę.
Su šiais papročiais siejasi Užgavėnių karuselė, kurią įsirengdavo ant ežero, kūdros ar pelkės ledo. V 15 Panašiai kaip išlydimų iškamšų (pavyzdžiui, Morės) konstrukcijoje, karuselėje būdavo derinami ratas ir rogės – vasaros ir žiemos simboliai. Užgavėnių karusele pasisukti mėgdavo ir suaugusieji, ir vaikai. Aukštaitijoje toks paprotys susipynė ir su vedybų magija, nes buvo tikima, kad pirmieji ryte „pirmieji pasiekę „ratą“ bus laimingi – kitas Užgavėnes poroje švęs“. Tik po to jaunimas ratą užleisdavo vaikams.
Iki šių dienų išliko tradicinis persirengėlių vaikštynių paprotys, buvęs ypač populiarus Žemaitijoje. Šiek tiek pakeitęs turinį ir formą, jis atkeliavo ir į kitus Lietuvos regionus, iš tradicinio kaimo, miestelio persikėlė į didmiestį. Pastaruoju metu persirengėlių vaikštynės suliejamos su pamėklės (Morės, Kotrės ir pan.) nešiojimu ir sunaikinimu F 8 F 10 F 25 F 26 V 16 V 17 V 18. Manoma, kad anksčiau tai buvę du semantiškai artimi, bet vis dėlto skirtingi apeiginiai momentai. Per Užgavėnes (antradienį) vykdavę persirengėlių vaikštynės, triukšmavimas, „iškadų“ darymas. F 29 F 30 F 31 F 32 V 19 Apsilankiusius persirengėlius apdovanodavo, tikėdamiesi jų (kaip ano pasaulio atstovų) tarpininkavimo chtoniškajame pasaulyje, nuo kurio priklausė kitų metų derlius. Persirengėliai keldavo smarkų triukšmą, kurio funkcija buvo atbaidyti piktąsias jėgas, pažadinti, išjudinti gamtą. Kiekvienas persirengėlis ne tik individualiai „susitapatindavo“ su savo kauke F 5 F 6 F 7 F 17 F 18 F 19 F 29 F 30 F 31 F 32 F 36, bet drauge su kitais sudarydavo ir tam tikrų kaukių grupes: ubagų, žydų, vengrų, čigonų ir pan. Čigonai burdavo, vogdavo, siūlydavo mainyti arklius; žydai prekiaudavo įvairiomis prekėmis ir patys pirkdavo (pvz., „bergždenikes“ – netekėjusias merginas); vengrai gydydavo, siūlydavo „vaistus“ V 20; elgetos prašydavo išmaldos ir melsdavosi. Neretai būdavo inscenizuojamos „vestuvės“ arba „laidotuvės“, kurių metų skambėdavusios raudų ir bažnytinių giesmių parodijos. V 21 Tradiciniai šokiai persirengėlių būdavo deformuojami, paverčiami savotiška karikatūra: pabrėžiamas judesių kampuotumas, įvairiai kraipomasi, klumpama, griūvama ir pan. Visa tai turėjo kelti juoką (daugelyje tautų tikima jo magiška gyvybine galia agrarinių švenčių apeigose).
Užgavėnių pamėklė anksčiau, matyt, būdavo tampoma ir naikinama ne antradienį, bet Pelenų dieną. „Pelenės trečiadienį aptaiso tokią baidyklę, pririša jai prie rankos spragilą, ant galvos uždeda eglių vainiką ir taip aptaisytą veža ant dviračių nuo trobos iki trobos“. V 22 Anot L. A. Jucevičiaus, „ta apeiga turbūt eina iš žilos senovės ir turi kokią nors mistinę prasmę“ [Jucevičius 1959: 449]. Tam tikri pamėklės išvaizdos elementai – grėsmingi veido bruožai, negyva varna arba paršelis, eglišakiai ir kt. – rodo jos ryšį su chtoniškuoju pasauliu. Pamėklę skirtingose vietose vadindavo įvairiais vardais: Bobos, Diedo, Morės, Kotrės, Gavėno ir pan. Baigus tampyti pamėklę, ji būdavo išardoma, dažniausiai – sudeginama, rečiau – skandinama. Gavėnas (vyriška pamėklė) kartais būdavo išvežamas už kaimo ir išverčiamas į sniegą ar griovį. Pamėklės sunaikinimas laikomas kulminaciniu Užgavėnių ciklo momentu – tai ritualinis veiksmas, simboliškai pakartojantis mitinį pasaulio sukūrimo iš nužudytos (paaukotos) dievybės kūno dalių aktą.
Užgavėnių trinkos vilkimo paprotys yra artimas pamėklės vežiojimui po kaimą. Anksčiau ir trinka, ir pamėklė būdavo per kaimą velkama Pelenų dieną ir tik XX a. 3–4 dešimtmetį perkelta į Užgavėnių antradienį. Trinka būdavo velkama į trobą, „kad linai šiais metais gerai derėtų“. Ją vilkdavo paprastai tas, kas anksčiausiai atsikeldavo (kartais į trobą atvilkdavo keletą tokių kaladžių). Kad vyrai sunkų rąstgalį išvilktų lauk, turi juos kuo nors pavaišinti. Tada trinka būdavo velkama toliau. Jei kuris nieko neduoda, tam palieka kaladę troboje. Vėliau vietoj „trinkos vilkimo“ atsirado „silkių vežiojimo“ paprotys: Pelenų dieną vežioja silkes, jei kas neperka, tai tam į gryčią įrita akmenį ar kelmą – tai reiškia, kad bus nelaimingi metai. Bijodami, kad ko nors neįmestų, pirkdavo silkių, kad ir nedaug.
Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo Kanapinio ir Lašininio kova, simboliškai įprasminanti sotaus gyvenimo pabaigą ir pasninko (gavėnios) pradžią. Apie jų kovą kaimuose buvo pasakojama, kaip apie svarbiausią metų „įvykį“: „šią naktį svirne buvo didelis mūšis: Lašinskis mušė Kanapinskį su lašinių paltimi, kumpiais, skilandžiais, Kanapinskis gi mušė Lašinskį su aliejaus ir silkių bačkomis…“; užeina koks kaimynas ir sako: „Oje, pas mus koks triukšmas, kokios muštynės, net visas namas bildėjo.“ – „Nagi nagi, ir kas jau ten taip mušės?“ – „Ogi Lašinskis su Kanapinskiu“… Vaikai manydavo, kad iš tikrųjų kažkas per naktį mušėsi. Kovos siužetas padėdavęs paaiškinti, kodėl nuo šiol namuose nebus valgoma mėsa. Tyrinėtojų manymu, šie personažai Užgavėnių papročiuose yra gana vėlyvi, atsiradę XX a. trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmetį (kai kuriose vietovėse tokios kaukės iš viso nebuvo žinomos), nors seniau jų kova galėjo reikšti žiemos demono kovą su pavasariu ir pavasario laimėjimą.
Per Užgavėnes, kaip ir kitas kalendorines šventes, būdavo buriama, norint nuspėti būsimą derlių, sužinoti savo ateitį ir pan. Kai kurie vedybiniai burtai beveik tokie pat, kaip ir Kūčių vakarą (skaičiuojamas apglėbtų tvoros statinių skaičius: porinis ar ne; klausomasi, iš kur šunys sulos – iš ten bus piršliai ir pan.). Daug būrimų, magiškų veiksmų daryta su Užgavėnių valgiais (manyta, kad pavalgius jų negalima palikti ant stalo, kaip per Kūčias). Per Užgavėnes visas tris dienas visų valgių liekanas pildavo į vieną vietą, vėliau tai būdavo vaistai gyvuliams nuo visų ligų; su likusia virta mėsa reikėdavo sėjant pasitrinti nagus, tai paukščiai neles grūdų; Užgavėnių vakarienės lašinių palikdavo patepti jaučių kaklams, kad vasarą ariant jie nenusitrintų; kai likdavo nesuvalgytos mėsos, ja reikėdavo ištrinti delnus ir apglostyti gyvulius – tais metais gyvatė jų nekąs ir pan.
Užgavėnių dainuojamasis folkloras gana margas. Jį sąlygiškai galima suskirstyti į 3 grupes:
3) vėlyvesnės neapeiginės dainos.
Pasivažinėjimo giesmės buvo giedamos tik važinėjantis arklio traukiamomis rogėmis. Visi pateikėjai akcentuoja jų giedojimo stiprumą: „Užgavėnių antradienį paskinkom arklį, važinėjam par ulyčių ir giedam smarkiai, dideliais balsais, kad toliau girdėtų. Užsidėdavom taip pat barzgulius, o jeigu nėra, tai zvanelį prisirišam, kaspinus įrišam“ [MFA KTR 11(67)]; „Šitų per Užgavėnes važinėjantis rėkia“ [MFA KTR 116(50)]; „Dainuodavo per Ažugaves… Važinėjo arklius su žvaguliais, F 37 V 23 šaukdavo kaip galima garsiau, kad linai gerai augtų…“ [MFA KLF 1419(67)] ir pan. Galima sakyti, nuo Užgavėnių prasideda itin garsaus, intensyvaus dainavimo laikotarpis, besitęsiantis visą pavasarį. Toks dainavimas turėjęs paveikti gamtą, skatinti vaisingumą, derlingumą. Važinėjimosi po/aplink laukus apeiga Lietuvoje buvo žinoma plačiai, tačiau apeiginės pasivažinėjimo giesmės daugiausiai išliko gana siaurame plote – Švenčionių ir Ignalinos rajonuose. Tiesa, pietų Lietuvoje (Jiezno apylinkėse) važinėjantis taip pat reikėjo giedoti specialias giesmes, kurios vadintos „dolija“: „Jau arkliai sukinkyti. Vežėjas sako: „Nu gi šiandien Užgavėnės. Jeigu negiedosit „dolijos“, išvarysiu, nevažinėsiu. Lipkit in vežimą, ale giedokit“ [MFA KTR 27(14)]. Šiaurinėje Aukštaitijos dalyje užrašyta keletas pasivažinėjimo sutartinių: „Čiuž čiužela, vež vežela“ [SlS 485], „Ko siūdi, ko liūdi“ [SlS 486] (joje minimas giminių lankymas) ir „Čiužoj, važevoj“ [SlS 487] (pastaroji turi vertingą komentarą: „Kad mergaitės pradeda giedot, kiti pilia su vandeniu atminimui čiužinėjimo“).
Daugelio pasivažinėjimo giesmių pagrindinis personažas – arklys (žirgas). Viena populiariausių giesmių – „O tai arklys“ (versija – „Buva mana“). Arklys joje – mitinis gyvūnas: jo „akelės visas žvaigždes suskaitė, auselės – visas paukštes suklausė, kanopėlės – visą kelią išražė, uodegėlė – visą kelią nušlavė“. Jis primena kalėdinių giesmių elnią devyniaragį, ant kurio rago „nukalama“ saulė, ir pasaulio medį, viršūne remiantį dangų. A 19, A 541
Pasivažinėjimo giesmių tekstams būdingi ir kitokie motyvai, pvz., plaukų šukavimas ir leidimas vandeniu, bernelio kritimas nuo žirgo ir trijų paukščių – motinos, sesers ir mergelės – gedėjimas A 18 (kitose Lietuvos vietovėse šis motyvas pasitaiko karinėse-istorinėse dainose), saulės prašoma, kad nušildytų užšalusį ežerą ir žirgo girdymo, mergelė užsigeidžia gauti marių žolyną, apdainuojami trys žirgai, parnešantys žolyną, ir kt. Kai kurios pasivažinėjimo dainos rytų Lietuvoje nuo seno dainuojamos ne tik lietuvių, bet ir gudų (baltarusių) arba lenkų kalbomis, pvz., „Vai žirge žirge“ („Oi kosia kosia“), „Po šermukšnėliu stavėjau“ („Pod kalinoju stojala“) ir kt. A 20 Beje, šiame krašte ir daugelis kitų kalendorinių arba darbo giesmių (Jurginių, kupolinių, rugiapjūtės) būdavo dainuojamos keliomis kalbomis (kartais tas pats dainininkas gali padainuoti dainą keliomis kalbomis) visiškai ta pačia melodija – tai rodo melodijos svarbą apeiginiame kontekste.
Daugeliui pasivažinėjimo giesmių būdinga dviejų dalių forma a a¹ (tokia forma būdinga daugeliui kalendorinių apeigų giesmių). Abiejų dalių melodijos beveik vienodos, skiriasi tik jų pabaigos: pirmos dalies melodija baigiama nepastoviu dermės laipsniu (antruoju arba trečiuoju, rečiau – ketvirtuoju), kuris suteikia melodijai šūksmingumo, tęstinumo, savotiškos įtampos; antros dalies melodija baigiama pirmuoju laipsniu – įtampa tarsi atslūgsta (tyrinėtojai čia įžvelgia klausimo-atsakymo formą). N 6
Persirengėlių repertuaras „nerimtas“: tai įvairios „oracijos“, griežiama „muzika“ (žydai groja su savo botagu, tardami tam tikrus žodžius, sakydami balabaikas, pvz., keli sutartinai styguoja: vienas: „Pirlim kum kum kum“ (greitai); „Ei šnei, ei šnei“(lėtai); kitas greitai: „Ant Saugulių kels gers; kybar vybar mak mak mak; šurum burum arti toli; Kajetons – kai šėtons“ (Padubysis); Morę lydi išverstais kailiniais apsivilkę, ilgus botagus rankose nusitvėrę, nuolatos jais šaudo, pliauškina ore“ [Balys 1993: 77] ir pan.
Persirengėliai dainuoja ir įvairias daineles, žaidžia žaidimus (šoka šokius) apie ožį („Aš oželis Mikita“), žydą („Žyds jouds, žyds rauduons, žyds su barzda, mak mak mak“) V 24, čigoną („Čiguonėliui duos duos, prisirišę prie tvoros“) ir kitas Užgavėnių kaukes. Ubagai gieda juokingas giesmes (populiariausia – „Aš užgimiau prasčiokelis“ V 25 A 16), šlovindami tų namų šeimininkus ir prašydami išmaldos.
Per Užgavėnes parodijuojamos raudos, bažnytinės giesmės V 21, Žemaitijoje – kalnai (religinės giesmės, giedamos Žemaičių Kalvarijose, taip pat per gavėnią, adventą bei per laidotuves). Pvz., viena grupė „gieda“: „pasėjau grikį, pasėjau vikį ant aukšto kalno baltam kepaliušy“, kita grupė atitaria: „alksnis su grūšia“ (plg. tradicinių laidotuvių giesmių atitarimą: „melskis už dūšią“). Užgavėnių ubagų „giesmės“ gali būti dainuojamos, pvz., visiems gerai žinomos Velykų giesmės „Linksma diena mums nušvito“ melodija: „Šyvas arklys, baltos kojos, / Alksnio kilpos kai raudonos. / Oi, linksma, linksma, tai linksma, / O tai linksma…“ N 8. Žemaitijoje gana populiaria „ubagų giesme“ „Ubags on tilto stuovieje“ tampa buvusi apeiginė daina „Ožys ant tilto stovėjo“. A 15 Rytų Lietuvoje kartais pasijuokiama iš pasivažinėjimo giesmių, senoms melodijoms pridedant naujus, „nerimtus“ tekstus, pvz., „Pavadinkit ponų vaitų“ A 23.
Per Užgavėnes skambėdavo ir vėlyvesnės neapeiginės dainos. Važinėdamiesi rogėmis dainuodavonebe tam skirtą pasivažinėjimo dainą, o kokią nors „dainušką“, pvz., „Tai Bukliškės ulyčełė, / Bruku brukavota, /Aukštos trobos, žemos bobos, / Jaunimėlis kraivas“ [MFA KTR 116(50)].Šiuo metuviena populiariausių Užgavėnių dainų – „Šalta žiema šalin eina“. Ji, kaip aiškiausiai apibūdinanti šventės funkciją „varyti žiemą“, šiandien dainuojama bene visoje Lietuvoje.
Gavėnios metu bažnyčia skelbė pasninką ir susilaikymą nuo linksmybių, tačiau tradicinės gavėnios dainos nebuvo draudžiamos dėl jų rimtumo ir tragiškų siužetų.
Per gavėnią daugiausia dainuotos karo, vestuvių, šeimos santykių baladės. Populiarūs gavėnios baladžių motyvai ir šiandieną dainininkų (daugiausia Dzūkijoje) gerai prisimenami ir dainuojami. Tai „Išjojo riterėlis į vainełį“ (apie anytos nunuodytą marčią), „Užmušė karaliūnas sakałėlį“ (apie tragiškai žuvusio karaliūno žmonos likimą), „Jauna mergełė skęsta“ (apie skęstančią mergelę ir viršum vandens plaukiantį jos vainiką), A 10 „Ir atłėkė juodas varnas“ (apie parlėkusį varną iš mūšio lauko) A 11, „Ant kapų kapinėlių“ (apie sunkų našlaičių likimą), „Susapnavau dimną sapną“ (apie mirusią mergelę) ir kiti.
Baladžių įvykiai perteikiami metaforiškais sugretinimais: „byzgia kulkos kaip bitełės, krinta galvos kaip miglałė“, „oi, ir atrado sesełį, ant akmenėlio rymančių, su lydekėłėm kalbančių, žaliais maureliais užtiestų“ ir pan. Tragiški baladžių motyvai tyrinėtojų siejami su mirusiųjų kultu ir pavasario laikotarpio kalendorinėmis apeigomis.
Gavėnios baladžių melodijos siauros apimties (dažniausiai – kvartos), krintančio kontūro, primenančios raudas. Dainininkė O. Žukauskienė iš Liškiavos jas tiesiog vadino „verkimais-giesmėmis“. Atkreiptinas dėmesys į gavėnios dainų melodijoms būdingas sinkopuoto ritmo formules eq (beje, ši formulė būdinga daugeliui pavasario laikotarpio apeiginių dainų). N 7
Gavėnios metu greta tradicinių baladžių būdavo giedamos ir religinės giesmės, ypač apie Marijos ar Jėzaus kančią, pvz., „Ajo Marija, Jėzaus ieškodama“. A 12 Ji giedama vienbalse, panašia į liaudies dainas melodija.
Per Užgavėnes, kaip ir kalėdiniu laikotarpiu, šokis tapdavo privalomu („Užgavėnės – reikia atsišokti. V 26 Tad jaunimas susimeta į kieno nors gryčią ir duoda suktiniam, visokiom polkom ir kadriliam garo“). Užgavėnių pabaigoje į vieną vietą (trobą ar karčemą) susirinkdavo visas kaimas, kur jaunimas šokdavo, o senieji lošdavo kortomis, gerdavo ir žiūrėdavo, kaip kieno duktė ar sūnus moka šokti. Kai kur merginos, kad ir žiemą, nusispirdavo apavą, o vaikinai šokdavo apsiavę. Į šokių vakarėlius atvykdavo ir persirengėliai, įprastinę muziką pakeisdavo butelių, puodų, žagrių noragų ar panašių daiktų skambėjimas. Vakarėlyje „žydai“ šokdindavo savo „žydes“ ir kitus, juos išterliodami suodžiais, kurių būdavo prisipylę į pirštines ar kojines. „Čigonai“ ir kiti persirengėliai sunešdavo pavogtus daiktus (puodus, šaukštus, batus, kartais net vištas), juos savininkai turėdavo išsipirkti pašokdami ar padainuodami, atlikdami kitas užduotis.
Vienur buvo įprasta paskutinę Užgavėnių dieną šokti tik iki vidurnakčio, kitur – ir iki pirmųjų gaidžių. Vidurio Lietuvoje buvo paplitęs specialus paskutinis Užgavėnių šokis „Šambaris“ („Šambaras“), kurį sušokdavo artėjant dvylikai. Žeimių apylinkėse (Jonavos r.) „Šambarą“ turėdavo šokti visi, taip pat šeimininkai, kurie slapčiomis prikabindavo su kabliuku silkės griaučius ar kaulą kam nors iš šokėjų prie apykaklės. „Atradęs“ ant savęs užkabintą kaulą šokėjas stengdavosi nemačiomis jį prikabinti kitam, šis – dar kitam ir t. t. Pasak žmonių, tokiu šokiu norėta pasakyti, kad „mėsiedas“ su linksmybėmis jau baigėsi, o gavėnia su pasninkais jau čia pat – už nugaros. Panašus paprotys paminėtas dar XIX a. vidurio aprašuose: vienas kitam prikabindavo ant nugaros maišelį su pelenais arba suvertus kaulus. Taip pat ir Zarasų apylinkėse senberniams ir senmergėms, iki Užgavėnių likusiems viengungiais, kabindavo ant nugarų ar kur nors žemiau ne tik pelenų maišelius, bet ir šiaudelius, o bernams kartais užkabindavo džiovintą silkės galvą.
Per Užgavėnes pasikartodavo kai kurie žaidimai, primenantys kalėdinius. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje žemaičiai Užgavėnių vakarėlyje žaisdavo jaunimo suporavimo žaidimą „Kepu kepu laimę“, o Druskininkų apylinkėse – „Kepu kepu genelį“ (plg. su per Kalėdas Panevėžio apylinkėse žaistais žaidimais „Gervės kepimas“, Simno apylinkėje – „Kepu kepu genelį“).
Su pelenų tema siejasi Betygalos apylinkėje (Radviliškio r.) užrašytas žaidimas „Užgavėnių melnyčia“, kurį pusberniai žaisdavo įsiprašę į tas trobas, kur žinodavo esant jaunų mergaičių. Vienas žaidėjas vaidindavo „girnas“ (atsiguldavo kniūbščias ant suolo, ant ištiestų kojų ir pečių jam uždėdavo po rėtį, apdengdavo iki pat žemės balta drobule, o šis judindavo pelenų rėčius, kad „miltai“ šiek tiek dulkėtų, kartu barškindamas pagaliais į suoliuko kojas imituodavo girnų tarškėjimą), antrasis taip pat padėdavo sukurti malimo triukšmą – užlįsdavo už durų ir kuo nors braukdavo per jas, o trečiasis vaidindavo „malūnininką“ – lakstydavo aplink savo „malūną“ ir, pasėmęs saują pelenų iš krosnies, bėgdavo prie mergaičių. Šis žaidimas labai panašus į vaidybinę scenelę iš persirengėlių repertuaro.
Jurbarko ir Šakių rajonuose buvo paplitęs kitas vaikinų žaidimas, turintis sąsajų su pavasariniais gyvybės skatinimo ritualais – „Abrūsų audimas“. Dar prieš Užgavėnes troboje jį vakarais žaisdavo vaikinai, susirinkę šį bei tą padirbėti. Vienas iš vaikinų aslos viduryje pasistatydavo nedidelį suolelį, jį apžergęs ir paėmęs rankomis už galo kilsteldavo, suduodamas suolelio kojomis porą kartų į grindis; paskui pasiremdavo rankomis ant suolelio, o savo kojas, išmetęs aukštai į viršų, sukryžiuodavo ir, staiga pasisukęs į priešingą pusę, vėl atsistodavo. Taip kartodavo, kol patikdavo ar pavargdavo, vis greitėjančiu tempu. Kas taip padarydavo greičiau ir lengviau, buvo laikomas geru „abrūsų audėju“.
Per Užgavėnes itin svarbu trypti žemę (šis veiksmas būdingas ir persirengėliams), kad „pabudintų“ ją, skatintų derlingumą, vaisingumą. Varsėdžiuose (Šilalės r.) vyrai, važiuodami pro lauką, kuriame bus pasėti linai, sustodavo, išlipdavo iš važio ir ant dirvos smarkiai patrypdavo, po to kelis kartus pašokdavo aukštyn („Kiekvienas vyras stengdavosi iššokti į viršų kuo aukščiau. Kiek iššoks, reiškia, tokio didumo užaugs linai“). Gali būti, kad su trypimo bei šuolių į viršų magija susijęs ir paprotys atsišokti per Užgavėnes.
Linų, javų augimą turėjo užtikrinti ir „šokimas lenton“. F 34 Šį veiksmą atlikdavo taip: permesdavo lentą per skersinį (ar per mintuvus, uždėdavo ant rąsto ar kaladžių), o ant jos galų šokinėdavo dvi merginos, kiekviena paeiliui tai pakildama aukštyn, tai nusileisdama. Dieveniškių apylinkėje (Šalčininkų r.) „lenton šokdavo“ merginos ir jaunos marčios nuo Užgavėnių iki kol rugiai išdygdavo, kad padidintų javų, ypač rugių, derlių (vėliau šokti buvo draudžiama, nes esą ledai rugius iškaposią). Kiekviena stengdavosi pašokti kuo aukščiau, nes tikėta, kad būtent nuo to priklausysiąs būsimų rugių aukštis. Šokdamos dainuodavo dainą „Šokinėjo pimpė po pievų“. „Šokimą lenton“ anksčiausiai paminėjo M. Prätorius, aprašęs XVII a. pabaigos Prūsijos lietuvių papročius.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse ir suptis pradėdavo jau nuo Užgavėnių (kitur – nuo Velykų), turėdami tą patį tikslą – kad gerai augtų linai, rugiai ir kiti javai (kartais ir dėl to, kad merginos greičiau ištekėtų). Supimasis, kaip ir šokimas aukštyn, „šokimas lenton“ – pavasario šventėms (Jurginėms, Velykoms) būdingi veiksmai.
Gavėnios metu pasninkaudavo, nešokdavo, nesilinksmindavo, tik dainuodavo graudaus turinio balades, giedodavo religines giesmes ir žaisdavo tokius pačius žaidimus, kaip advento laikotarpiu („Jievaro tiltą“, „Mešką ir vilką“ „Angelus ir velnius“, „Katiną ir pelę“, „Žiužį“ F 22, „Žiedą“ ir kt. V 7).
Kai praeidavo pusė gavėnios, būdavo sakoma: „Gavėnas pervirto per žardį“. Siųsdavo vaikus pažiūrėti, ar tikrai pervirto. Pusiaugavėnis dar vadintas Krikštais. Pietryčių Lietuvoje žmonės sakydavo, kad per Krikštus ir meška apsiverčia ant kito šono. Sakydavo: „Bėkit, vaikai, laukan pakrykštauti, šiandien krikštai – jau pusę gavėnios prastūmėm!“. Tokius veiksmus dažnai atlikdavo išsirengę ir basi. Dzūkijoje švenčiant Krikštų šventę išrengdavo vaikus, paleisdavo į lauką juos lakstyti basus: „Nežiūrom, kad šalta. Raikia basiem, gryniem. <…> Po visus kalnus, po visų kaimų bėgioja. Kur kokis kalnelis – tai vaikai turėjo jį apkrykštauc ir turi užaic kiekvienan kieman ir turi pasivaišyc šaltanosiais, paragauc šaltanosių… „.Toks paprotys, be abejonės, susijęs su pavasario kvietimu – žmogaus kūno šiluma tirpdo sniegą ir ledą, tarsi sušildo gamtą. Kūno apnuoginimas ir susilietimas su žeme buvo magiškas veiksmas, savo semantika artimas laistymosi papročiui. Varėnos rajone merginos, norėdamos užtikrinti geresnį derlių, „šokdavo lenton“ F 34 ne per Užgavėnes, o per Krikštus, vėliau šią apeigą kartodamos ir per visą gavėnią. Kaip pasakojo J. Valenta iš Degėsių k. (Lazdijų r.), „mergos šoko lanton – an linų derėjimo. Lantų pasdeda ant rųsto. Dzviese šoka, pakaitom. <…> Kap pradeda šokc lanton nog Krikštų, tai šoka iki Velykų“. J. Balčienė iš Margionių (Varėnos r.) dar prisiminė, kad „šokant lanton“ buvo kartojami žodžiai: „Ūda da, ūda da, aukšti lineliai. / Ūda da, ūda da, gelsvi lineliai…“.
Savitas dzūkų žaidimas „Nebaščikas“ irgi būdavo žaidžiamas būtent per Krikštus: viduryje ant suolo gulintis žaidėjas užsimerkęs vaizduodavo numirėlį ir stengdavosi ranka nustverti kurį nors kitą žaidėją iš aplink besisukančio ratelio (sugautasis virsdavo nauju „numirėliu“). Šiame žaidime atsispindi to laikotarpio semantika: „Krikštai buvęs tas tarpsnis, kai susiduria gyvieji ir mirusieji“.
Aukštaičiai pusiaugavėnį triukšmingai pagarbindavo Gavėną. Iš senų akėčių padarydavo Gavėnui vežimą, įsodindavo Gavėno pamėklę ir veždavo gatve. Privažiavę griovį su vandeniu ar gilią pusnį, išversdavo ten Gavėną, bet vėl įsodindavo ir veždavo toliau, šūkaudami: „Ulia, ulia, Gavėnas persivertė per galvą!“. Tą dieną jaunimas supdavosi sūpuoklėmis. Pusiaugavėnyje leidžiama valgyti mėsą, tik reikia viską paruošti per valandą: papjauti gaidį, nupešti, atsinešti malkų, išsivirti ir suvalgyti (tyrinėtojų manymu, tai galėtų būti seno papročio – gaidžio aukojimo – liekana).
Per Užgavėnes muzikantai grieždavo vaikštynėse, pasivažinėjimuose ir vakarėliuose. Užgavėnių persirengėliai, vaidinantys vestuves, turėdavo savo muzikantus, griežiančius šokiams. Persirengėliai, vadinami muzikantais arba žydais, įvairiais garso įrankiais, imituotais ar parodijuotais muzikos instrumentais triukšmaudavo, vaizduodavo grojantys („turėjo visokius dzingolus pasidarę“). „Apie priešpiečius kaimo gatvėje pasirodo triukšminga Morės vedžiotojų eisena. Muzikantai pučia baisiausias dūdas, būgnininkai muša krosnies dangčius, skardines keptuves ir puodus, F 9 o smuikininkai, ant dviejų pagalių prisitaisę iš vielos stygas, kočėlais jais brūžina, čirpina. Dainininkai rėkia visokiais balsais“ (Kretingos ap.). Žemaitijoje dažnai grieždavo įvairiomis styginių instrumentų imitacijomis. Jos dažniausiai būdavo panašios ne į smuiką, nors jų griežėjai ir vadinti smuikininkais, o į Užgavėnių persirengėlių mėgstamą pūslinę F 33, (kuriai pasidaryti naudojama ir pripūsta kiaulės (paršo) pūslė F 39): „vienas muzikantas, prie palinkusio tvoros baslio prisirišęs žirnių pripiltą paršo pūslę ir ištempęs nuo vieno iki kito baslio galo vielą, brūžina ją įtemptu botagu, kaip smičiumi. Kitas muzikantas pučia kažkokią plonu balsu cypiančią dūdelę. Trečias būgnija, barškina pagalėliu į kokią skardinę“; „Susitaisydavo savo muzikos instrumentus: dažniausiai armonika, blėkinis [iš skardinės lėkštės] barabonas, iš pūslės [ir] lanko besedla, įvairūs vamzdeliai, ragai, tarškalėliai ir kt.“. Vietoj smuiko grieždavo ir pjūklu: „Kuo įdomiau [pasiruošę persirengėliai] – tuo daugiau gaus“. Taigi per Užgavėnes, kaip ir kitas kalendorines šventes (bei ganymo papročius), triukšmas dažnai būdavo keliamas įvairiais aplinkos daiktais: mušami puodai, dubenėliai, buteliai, keptuvės, skardinės, barškinama šaukštais, pagaliukais (ar lazdelėmis), būbnijama lenta, katilu, žagre ir pan. Kartais tokiais įrankiais grodavo į muzikos taktą, pvz., keptuve „skambindavo taktus“.
Užgavėnių muzikantai nuolatos neva „styguodavo“ muzikos instrumentus ir jais „grieždavo“, imituodami jų atliekamą muziką balsu: „grodami ant liežuvio“, „maskatuodami liežuviais“. Tokį „orkestrą“ sudarydavo ne mažiau kaip keturi žmonės. Muzikos instrumentų dalys minimos Užgavėnių persirengėlių žydų prakalbose. XIX a. I pusėje L. A. Jucevičius aprašė dar vaikystėje Žemaitijoje matytą Užgavėnių žydą, siūlantį savo padvėsusios kumelės uodegą „muzikantams – už smičių“.
Neįprastas ir juokingas muzikavimas, triukšmo kėlimas, kaip ir šokiai, pokštai bei daugelis kitų Užgavėnių elementų, buvo skiriami žiemos demonams išbaidyti bei gyvybinėms žemės jėgoms paskatinti. Dabar tai yra tik išdykavimas, susikaupusios energijos išeikvojimas, bet seniau triukšmo kėlimas laikytas geriausia priemone piktoms dvasioms nuvyti.
Matyt panašią paskirtį turėjo ir Užgavėnių vaikštynėse ir pasivažinėjimuose arkliais skambėję tikrieji garso, signaliniai įrankiai bei muzikos instrumentai. Važinėjantis per Užgavėnes, arklį būtinai papuošdavo žvangančiais žvanguliais F 37 V 23 (dar vadinama brazguliai, džingalai, žarunčiai, žaržolai, žvaguliai, žvangutis, žvangučiai) ar bent prie jo kamanų prisegdavo varpelį (zvanelį, skambalą, skambutį). Taip pat ir žmonės žaržolų skambutį įsidėdavo į kišenę arba tokį skambutį ar varpelį prisisiūdavo prie drabužių (Plungės r., Platelių ap.). Užgavėnių persirengėliai turėdavo ir kitokių garso įrankių: kiaulės pūslę su žirniais, būgną ar būgnelį, terkšlę, V 27, žinoma, ir botagą. Aprašuose labai dažnai minimi pučiamieji instrumentai. Galima manyti, kad pūsdavo švilpukus (medines arba žievės dūdeles, švilpynes), lamzdelius(vamzdelius) ir, neaišku, iš ko padarytus (medžio, gyvulio rago ar metalo) ragus. F 35 F 38 F 40 Tikrieji muzikantai dažniausiai grodavo armonikomis F 36, retai kada smuiku ar variniais pučiamaisiais instrumentais V 28. Grodavo prastesniais instrumentais, nes geruosius saugodavo, kad jie nesugestų (nesudrėktų, neatsiklijuotų). Kai kur atskiros persirengėlių grupės turėdavo savo muzikantus, pvz., Plungės r., Platelių ap. su žydais vaikščiodavo armonikininkas, o su čigonais – smuikininkas. Instrumentai skirdavosi ir pagal vaidinamų personažų turtinę padėtį, pvz., Platelių ap. bagotieji žydeliai grodavo akordeonu, biednieji – lūpine armonikėle. Muzikantas galėjo ir vadovauti žydų būriui (Telšių aps.). Muzikantai, keliaudami su persirengėliais, grieždavo jų šokiams. Užgavėnių personažus primena šokiai Žydas (Žydelka), Vokietukas A 21, Skrodelis, Čigonėlis, Cigonėlė A 24.
Visoje Lietuvoje vykdavo Užgavėnių vakarėliai, kuriuose muzikantai grieždavo šokiams. Kai kur Žemaitijoje (Plungės r.) atskirai linksmindavosi persirengėliai žydai (žydų baliuje) ir kaimo jaunimas (užgavėjimo vakare). Mažojoje Lietuvoje jaunimas taip pat skubėdavo į linksmus subuvimus. XIX a. II pusėje jaunimas Užgavėnių vakare linksmindavosi karčemoje „su muzike“. XIX a. II pusėje Rokiškio aps., Skapiškio par. ir Švenčionių aps., pasak M. Valančiaus, smuikininkas griežė pasilinksminimui „vos ne nuo pat ryto“. Jis griežė ir improvizaciniams persirengėlių gervės, ožio šokiams. XX a. I pusėje Aukštaitijoje (Švenčionių, Kėdainių aps.) ir Dzūkijoje vyrai ir moterys, jaunimas, karčemoje, griežiant liaudies muzikantui, triukšmaudavo, daug šokdavo, dainuodavo. Šiaurės Lietuvoje, Užgavėnių ubagams susirinkus šokti „erdvion seklyčion“ kartais grodavo armonika, bet dažnai ir „savas orkestras“: „bonkos, puodai, žagrės ir kiti skambą daiktai“.
Šokiams griežti „reikėjo iki dvylikos“, nes nuo vidurnakčio prasideda gavėnia. Pasigirdus bažnyčios varpams arba tam tikro barškalo garsams, vakarėlį užbaigdavo šokiu „Šambaris“ („Šambaro talka“). Šokėjai, norėdami ilgiau pabūti, sugalvodavo visokių gudrybių, pavyzdžiui, Šilalės aps. stabdydavo laikrodį.
Per gavėnią griežti muzikos instrumentais drausta. Jaunimas žinodavo, kad triukšmingai sudeginus Morę, „iki Velykų ryto ant pečiaus ilsėsis visos kaimo armonikos, kabos ramybėje visos skripkos ir smuikai“. Vis dėlto XIX a. pabaigoje–XX a. I pusėje pirmąją gavėnios dieną aukštaičių jaunimas eidavo „karčemon dantų skalauti“. Merginos vaišindavo vaikinus atsilygindamos už tai, kad jie visus metus mokėdavo už muzikantą.