Gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai visada buvo greta vienas kito. F 95 F 93 Norint mirusiųjų vėles padaryti palankias gyviesiems, nuo seno buvo keliamos vaišės, lydimos aukojimų ir sudėtingų apeigų. Pvz., Kupiškio apylinkėse dar XX a. pradžioje, prieš išnešant mirusįjį iš namų, šeimininkė apnešdavo kupiną valgių dubenį aplink pašarvotą numirėlį, paskui vaišindavo tuo valgiu visus susirinkusius. Taip daryta, kad jis neišsineštų dalios. Sakyta, jeigu numirėlį iš namų alkaną išleisi, paskui ir gyvieji turės alkį kentėti. Apeiginės vaišės mirusiesiems vykdavo ne tik po laidotuvių, bet ir praėjus kuriam laikui po jų. Mirusieji būdavo minimi ir vaišinami per įvairias kalendorines bei šeimos šventes (pvz., anksčiau per Velykas būtinai dėdavo mirusiesiems ant kapų margučius ir degindavo žvakutes).
Specialios vaišės mirusiesiems buvo rengiamos du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Pavasarinės Vėlinės (diedai, paminėklai) švęstos prieš arimą ir sėją (pavasarinių Vėlinių apeigos sutampa su Jurginių apeigomis). Žinių apie jas išliko palyginti nedaug. Iki mūsų laikų išliko rudens Vėlinės, švęstos spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, nuėmus derlių. Pasak J. Basanavičiaus, Vėlinių laikas seniau buvo nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) ik šv. Martyno (spalio 11 d.). Latviai spalio mėnesį vadino „vėlių mėnesiu“ arba „vėlių laiku“. Žeimelio apylinkėse (Pakruojo r.) „vėlių mėnesiu“ buvo vadinamas lapkritis.
Tie patys mirusiųjų garbstymo bei vėlių sukvietimo ir valgydinimo papročiai neretai būdavo atliekami ir Visų šventųjų, ir Vėlinių dienomis, todėl abiejų šių dienų apeigas yra sunku atskirti. Dažniausiai apie jas kalbama kartu.
M. Stryjkowskis XVI a. aprašė Ilgių šventę, per kurią žmonės rinkdavosi kapinėse, moterys raudodavo savo vyrų, minėdamos jų narsumą, darbštumą ir pan. Po to visi rengdavo gausią vakarienę. Su rudenine Ilgių švente senąsias Vėlines tapatino nemaža tyrinėtojų (kalbininkai nurodo keletą Ilgių reikšmių: 1. Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų šventė; 2. Lapkričio 2-oji – Vėlinės, Vėlių diena; 3. Duoklė, valdžios mokestis.). Tiesa, J. Lasickis Ilgių apeigas sujungė su dievo Vaižganto pagerbimu: „Trečią dieną po Ilgi merginos garbina dievą Vvaizganthos, kad iš jo malonės turėtų paankamai linų ir kanapių. <…> Per šias šventes jie kviečia numirėlius iš kapų į pirtis vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje lūšnoje sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėralais. Po to, sugrįžę į savo pirkias, tris dienas geria, o visus apdarus ir valgius aplaistę palieka kapuose…“. Kai kurie kiti tyrinėtojai Ilgėmis vadino rudenines padėkos už derlių šventes. Pvz., P. Dundulienė aprašė gervėtiškių spalio mėnesį švęstą derliaus šventę „Ažinkas“. Ta proga būdavo keliamos vaišės. Po jų maisto likučius nešdavo varguoliams, kad pasimelstų už mirusiuosius, kai kas išdalydavo elgetoms.
Vėlinių apeigose išsiskiria du svarbūs momentai: vaišės, lydimos įvairių apeiginių veiksmų, ir ugnies deginimas. Ugnies deginimas pastaruoju metu daugeliui asocijuojasi tik su žvakelių uždegimu savo artimiesiems kapinėse. F 107 O pietų Dzūkijoje iki šiol dar gyvas bendruomeninis Vėlinių laužų kūrenimo kapinėse paprotys. F 96 Laužuose sukūrenami seni, nuvirtę kryžiai, sausos medžių šakos ir kt. Kaimo žmonės prisimena išėjusius anapus artimuosius, kaimynus, visi drauge gieda, meldžiasi, F 109 F 110 kartais kuri nors moteriškė ir parauda.
Vėlių maitinimo paprotys žinomas daugeliui tautų, F 108 tarp jų ir lietuviams. Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis žmonės anksčiau rinkdavosi kapinėse, ten ne tik apraudodavo mirusiuosius, bet ir rengdavo vaišes: valgydavo ir gerdavo, minėdami protėvius. Kaip rašė J. Dlugošas (XV a.), ant padėklų iš žievės dėdavo valgį, sutaisytą iš sūrio formos tešlos, o midų pildavo į židinį, tikėdamiesi, kad vėlės naktį valgančios padėtą maistą ir geriančios į pelenus supiltą midų. XVII a. dvarų inventoriniuose raštuose rašoma, kad Vėlinių dieną lietuviai kapinėse keldavo puotas už mirusiųjų sveikatą. Žemaičiai XIX a. laikėsi archajiško papročio lapkričio 2 dieną mirusiuosius kviesti iš kapų į pirtį ir puotą: „Kožnas, kiek užprašė, tiek kėdžių statė ir tiek marškinių dėjo ant paskirtos vietos, stalus apstatę valgiais ir įvairiais gėralais: patys, namon sugrįžę, per tris dienas gerdami vaišinosi, paskui vislab, kas buvo dėl vėlių parengta, jų kapus gėralais palaistę, ant kapinių palikdavę“ [Basanavičius 1928: XLVII]. Aukštaitijoje dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje per Vėlines mirusiesiems ant kapų dėdavo valgių: obuolių, riešutų, saldainių, pyragėlių. Panevėžio apylinkėje Visų šventųjų vakarą žmonės, eidami į kapines, nešdavo vėlėms varškės dubenį ir virtinių, taip pat baltą rankšluostį ir vandens (matyt, vėlėms nusiprausti).
Grįžus iš kapinių, mirusiųjų minėjimo apeigos tęsdavosi namie. Kai kur atidarydavo langus ir duris, ant stalo padėdavo septynis patiekalus. Apeigoms būtinai turėjo būti patiekta kiaulės galva, košė, kukuliai, kiaušinienė ir kt. Pripylus gėrimo, kiekvienas išpildavo dalį ant to stalo kampo, kur niekas nesėdėjo, ten pat padėdavo ir valgių dalį. Tik tada visi pradėdavo valgyti. Vėlėms skirtų valgių niekas neliesdavo – jie likdavo ant stalo visai nakčiai. Jeigu stalas braškėdavo, sakydavo, kad vėlės vaišinasi.
Gervėčių apylinkėje Vėlinėms pjaudavo aviną, gaidį, virdavo grikių košę, šaltieną, kepdavo „pikliuotus“ pyragus, sijotų miltų ruginę duoną. Valgių turėjo būti dvylika. Valgydami palikdavo priekinę avino mentę: ją nešdavo į bažnyčią ir padėdavo ant altoriaus, o kepaliuką duonos (neturtėliai – dubenį grikių košės) – atiduodavo elgetoms.
Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje gyvavo ritualinio judėjimo ratu aplink vaišių stalą apeiga. Dieveniškių apylinkėje, Žižmų ir kituose kaimuose (Šalčininkų r.), po šventinės vakarienės šeštadienį keldavosi ankstų sekmadienio rytą (tiksliau, dar naktį) ir pjaudavo gaidį, kurį išvirę su koše auštant patiekdavo ant stalo. Susėdus visai šeimai valgyti, uždegdavo žvakę, kurią šeimos vyriausias narys, o paskui ir visi kiti šeimos nariai visi iš eilės turėdavo apnešti aplink stalą. Panašiai Vėlines, vadinamas Ažinkomis, švęsdavo Mielagėnuose (Švenčionių r.): anksti rytą, prieš valgydami apeiginius patiekalus (jauno paršo ir gaidžio mėsą, grikių košę ir grucę), kiekvienas paimdavo į rankas šeimininko uždegtą žvakę, triskart apeidavo aplink stalą, o paskutinysis padėdavo žvakę stalo viduryje; visi pradėdavo valgyti tik po to, kai šeimininkas nupildavo po stalu tris šaukštus maisto vėlėms. Beveik toks pat paprotys gyvavo tarp lietuvių Gervėčių apylinkėse (Baltarusija): prieš valgydami visi melsdavosi, perduodami degančią žvakę iš eilės visiems šeimos nariams, kol ji „apeidavo“ aplink stalą tris kartus ir vėl grįždavo pas šeimininką. Kai kur šiame krašte žvakę nešdavo kraitelėje su duonos bandelėmis.
Duonos, skirtos mirusiems protėviams, kepimas įvairiose Lietuvos vietose užėmė svarbią vietą. Dzūkijoje „dziedų“ duoną specialiai kepdavo ne tik per Visus šventuosius, bet ir per Jurgines, Sekmines, Žolines bei kt. šventes ir išdalydavo ją elgetoms (diedams). Manyta, kad per Visų šventę ubagams reikia duoti rugių duonos ne tik už mirusiųjų dūšeles, bet ir už gyvus gaspadorius bei už derlių, kad kitais metais rugiai derėtų, kad būtų daug medaus.
Būdavo, jei Vėlinių vakarą į namus užeina nepažįstamas keleivis, tai jis nuoširdžiai priimamas ir pavaišinamas. Manyta, kad tokie keleiviai – vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų. Sakydavo, Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakarą pasirūpindavo mirusiuosius ne tik tinkamai pavaišinti, bet ir priimti. Kupiškėnai ir panevėžiškiai Vėlinių išvakarėse paklodavo baltą ir minkštą patalą. Uždegdavo iš abiejų pagalvio pusių po žvakę ir klūpodami laukdavo ateinančios vėlės. Jei subraškėdavo lubos ar grindys, reikšdavo, kad jie atėjo.
Pirmieji mirusiuosius minėti po Visų šventųjų, t. y. lapkričio 2 d., ėmė Cluny vienuolyno (Vidurio Prancūzija) vienuoliai (998 m.). Šiame vienuolyne buvo nustatyta ir šios dienos liturgija – maldos, giesmės, mišios. Nusistovėjus konkrečiai mirusiųjų atminimo dienai (Vėlinėms), ima formuotis papročiai, jungiantys ikikrikščioniškas ir krikščioniškas apeigas. Kai kurios senosios apeigos (pvz., vėlių maitinimas kapinėse) pamažu nyksta. Kitos – bendras giminės mirusiųjų lankymas, susirinkusiųjų giminių vaišės namuose ir kt. – tebegyvuoja ir šiandien.
Velionis po mirties būdavo minimas daug kartų. Kai kur jį minėdavo praėjus po laidotuvių septynioms dienoms, kitur – devynioms, dažniausiai velionis minimas praėjus keturioms savaitėms (vadinamajam keturnedėliui), metams. Iš istorinių šaltinių sužinome, kad per paminėjimus būdavo meldžiamasi, giedama, seniau – raudama, kai kada, matyt, ir dainuojama (apie tai esama nedaug duomenų). S. Rostovskis, 1583 m. rašydamas apie jėzuitų misijas Žemaitijoje, pasakojo, kad kapinėse „…burtininkas tam tikromis formulėmis šaukdavo mirusiuosius: tinkamai pasimeldęs mirusių vėlėms, sėsdavo su namiškiais puotauti“. S. Daukantas, aprašydamas devynių dienų po laidotuvių ir metinių šventimą, minėjo raudojimą: „…ir šiandien dar tą atminimą tebdaro: eina į bažnyčią ubagus ir kunigus maldyti už nabaštikalį ir kapuose jį apraudoti, pargrįžę namo su gentimis ir pažįstamaisiais, vaišina juos tyliai ir nuliūdusiai minavodami gyvenimą nabaštiko…“ [Daukantas 1993: 126].
Raudos mus pasiekė iš labai tolimos praeities. Raudojimas buvo būtina mirusiojo palydėjimo anapus priemonė. Antai Tiltų kaimo (Trakų ap.) žmonės paskoja, kad „anksčiau kiekviena turėjo verkc. Jei nemoki, tai prašyk, kad tau kita paverkt“ (G. Rustelienė) A 75; „jei neverki žodziais, išeina – negaila tau“ (O. Baniuškevičienė); „sarmata, jei žodziais neverki. O reikia verkc. Gi paskucinį kart matai. Sarmata“ (E. Dusevičienė); „iš šono apšnekės, jei kas nelemencina. Sako, gerai, jei verki žodziais. Jei tep verkia ciktais, tai nesiskaito, ale kap žodziais, tadu tai gailis“ (M. Adlienė) [Norinkevičiūtė 1999: 37–38].
Raudose esama daug improvizacijos, kūrybinio prado. Raudų melodijos dažniausiai nedidelės (tercijos, kvartos), nors gali būti ir didesnės, melodinės apimties. N 51 Tekstai kuriami čia pat, beraudant, pagal tame krašte paplitusią melodijos intonaciją. Kaimo bendruomenėje ypač vertinamos geros raudotojos, sugebančios apie velionį „sudėti“ pačius gražiausius žodžius, sugraudinti, pravirkdyti visus susirinkusiuosius. Apie tokias sakydavo: „yra tokių, kad jom ti kas rašo. Ana Lebednykienei buvo milijonas žodzių“ (S. Zaleckienė); „vienas gal žodzius daugiau sukuria – jam gaunas kap kūryba tokia, o kitas – tų pacį žodzį pakartoja ir kažkaip neįdomu klausyt“ (M. Paulauskienė) ir pan. Mirusiųjų apraudojimo tradicija Dzūkijos kaimuose gyva iki šių dienų. V 59
Vis dėlto Bažnyčiai raudojimo paprotys nebuvo priimtinas. Dar 1426 m. Sembos vyskupas M. Jungė išleido įstatymą, kuriame buvo rašoma: „…ateityje nė vienas vyras, nė viena moteris tebeatlieka siaubingų apeigų kapinėse ant mirusių draugų ir artimųjų kapo, verkdami ir vaitodami, kaip ligi šiol dar tebedaro; už šį nusidėjimą bausti žiauriu plakimu ir trimis markėmis bažnyčiai ir teisėjui“. Manoma, kad apie XIX a. vidurį raudas pamažu pakeičia giesmės V 60 (nors pietų Dzūkijoje, nepaisant Bažnyčios draudimo, raudos tebegyvuoja greta giesmių; antai E. Kleinutienė (iš Bakaloriškių k., Trakų ap.) pasakojo: „kai giedoriai gieda, aš jų klausau, o dabar jūs paklausykit, kap aš verkiu. Aš kiek galiu, tiek prisilaikau. Kai baigia giedoriai giesmę, jų poilsis, aš tadu savo darau“). 1860 m. M. Valančiui patobulinus ir išleidus giesmyną, Žemaitijoje per laidotuves ir atminus paplito kalnai, o kitur Lietuvoje – rožančius (rožinis) A 73 . Per Vėlines pas kurį turtingesnį gyventoją suvažiuoja giminės, suprašomi kaimynai. Giesmininkai vaišinami, kartais net kelis kartus per naktį.
Tverečiaus apylinkėse sakydavo, kad vakare per Visus šventuosius dainuoti ir šokti negalima, nes visus metus būsi liūdnas. Tą vakarą (vadinamą Uždūšine, Zadušnomis) senieji, suėję pas kurį nors kaimyną, giedodavo šventas giesmes.
Įdomus Vėlinių paprotys gyvavo Žemaitijoje: „Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės nario, giedodami: „Viešpatie, didžioj smarkybėj ir rūstybėje Tavo…“. Kartu su savim nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie kurio mirusiojo giminės kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusiuosius gimines iki pat prabočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną…“ [užr. A. Valantinas 1938 m.].
Kėdainių apylinkėse per rudenines mirusiųjų minėjimo šventes svečius susodindavo tam tikra tvarka: moteris – užstalės kertėje, vyrus – kiek likdavo suolo ir kitoje pusėje ant suolo. Visi valgydavo ir gerdavo. Vakare atnešdavo lajinių žvakių, du žalvarinius ir trečią burokinį žibintuvus ir pastatydavo ant stalo – po valgio stalo nenukraustydavo. Tada visi atsistodavo (manoma, kad statiems minėti mirusiuosius – prosenoviškas paprotys; ir šiandien, tylos minute pagerbdami mirusiuosius, būtinai atsistojame), pradėdavo giedoti „rožančių“ ir kitas katalikiškas maldas. Paskiau išeidavo iš užstalės, sustodavo vidury aslos ir giedodavo, minėdami mirusiųjų giminių vardus. Po to šeimininkė vėl sodindavo visus valgyti užbaltintų kvietinių lakštinių. Apie vidurnaktį visi išsiskirstydavo. Rytojaus dieną šeimininkės pasiųsta mergaitė eidavo visų kviesti vėl „ant poterių“. Netrūkus ateidavo antras kvieslys, po jo – trečias. Po trijų kvietimų visi sueidavo ir vėl vaišindavosi, giedodavo.
Kai kur Lietuvoje, pagerbdami mirusįjį, turtingesni žmonės kartais pasamdydavo ir kokį pavargėlį giesmininką, kad pagiedotų prie nurodyto kapo.
Kartais per Vėlines, matyt, būdavo ir dainuojama. Toks paprotys XX a. viduryje J. Balio aprašytas Barklainių apylinkėje (Panevėžio r.): „Per metinius ar kitokius mirusiųjų paminėjimus giedamas rožančius ir keliamas pokylis žmonėms. Rožančių giedant, stalai būtinai turi stovėti išilgai gryčios – dėl ko, nėra žinios. Po rožančiaus palikti stalus apkrautus iki ryto, kad turėtų kuo vėlės puotauti. Taip pat ir dainuoti negalima pagiedojus rožančių, o jei ir dainuojama, būtinai apgręžti stalus skersai gryčios, – kitaip dūšios verkiančios, ir joms jokios naudos iš atgiedoto rožančiaus nesą“ [J. Balys. Mirtis ir laidotuvės. Silver Spring Md., 1981; cit. iš: Kudirka 1991: 23].
XX a. pabaigoje miesto folkloro ansamblių dalyviams drauge pradėjus švęsti Vėlines, pamažu prigijo ir įsitvirtino ne visiškai tradicinis (t. y. ne Vėlinių), šios šventės prasmę ir nuotaiką atitinkantis repertuaras. Tai šeimos dainos apie mirusią motinėlę, tėvelį; A 74 apeiginės vestuvinės dainos, kuriose jaunoji siunčia tarnelį, kad pakviestų jos tėvelį į vestuves, arba prašo Dievo, kad papūstų vėjelis, kad nubarstytų smėlelį nuo kapelio, kad išleistų tėvelį „nors šį vakarėlį“. Mirusiems arba žuvusiems artimiesiems paminėti puikiai tinka ir karinės-istorinės dainos apie bernelį, kritusį nuo žirgo ir jį apraudančias motulę, seselę ir mergelę; apie karo lauke gulintį žaunierėlį, kuriam skauda galvelė, „kur šoblelės kirsta“, trokšta širdelė, „kur kulkelė leista“ ir pan. Visos šios dainos padeda dainininkams simboliškai prisiminti ir pagerbti ne tik jiems asmeniškai, bet ir Lietuvos kultūrai brangius žmones (net sovietiniais laikais daugelio folkloro ansamblių dalyviai per Vėlines eidavo į Rasų kapines padainuoti prie J. Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio ir kitų žymių kultūros veikėjų kapų).
Beje, per Visus šventuosius Lietuvoje gyvavo ne tik mirusiesiems paminėti skirtos raudos, giesmės ar dainos. Biržų apskrityje XX a. pradžioje užrašytas savitas ripavimas „Ateina Visų švinte“. N 52 Prie jo randame paaiškinta: „Berniukai šydydavo mergaites prieš Visų šventę, kad jos prašo Dievo ištekėt. Buk jos prieš Visų šventę bučiuoja žemę pliką, o po Visų šventei – par kvartūką, mat Adventas artinas“. Matyt, čia šaipomasi iš kadaise gyvavusio prosenovinio papročio merginoms tam tikru ribiniu laikotarpiu atlikti vedybinius burtus (jie būdavo daromi per daugelį svarbių metų švenčių: Kūčias, Velykas ir kt.).
Su Visų šventųjų švente, žymėjusia ribinį (perėjimo iš rudens į žiemą) laikotarpį, asocijuojasi ir karinių dainų grupė „Ateis rudenėlis“. A 65 N 53 Kareivių šaukimas į kariuomenę dažniausiai vykdavęs būtent apie Visus šventuosius – tai atsispindi daugelio dainų tekstuose. Neretai ši šventė minima jau pačioje dainos pradžioje, pirmame posmelyje, pvz.: „Ateis Visų šventė, / Reiks man išvažiuoti, – / Nustokit, broliukai, / Daineles dainuoti…“ [LLD K 196]; „Ir ateina Visi šventi, / Reiks man išvažiuoti…“ [LLD K 197]; „Paliaukim, broleliai, / Daineles dainuoti: / Jau po Visų šventės / Reiks mums išvažiuoti…“ [LLD K 209] ir pan.
Lyginant su kitais ritualais, duomenų apie apeiginę choreografiją mirusiųjų paminėjimo šventėse (prie kurių reikėtų priskirti ir metines, atminus) bei laidotuvėse yra bene mažiausiai – jie tik patvirtina faktą, kad mirusiesiems skirtuose lietuvių ir kitų baltų papročiuose būta žaidimų, šokių ir kitų choreografinių veiksmų.
Žaidimai paminėti jau pačiame ankstyviausiame šaltinyje apie baltų šermenų papročius. IX a. pabaigoje Wulfstanas rašė, kad aisčiai mirusįjį laikydavo savo namuose „giminių ir genčių priežiūroje vieną, o kartais ir du mėnesius, <…> o kiti aukštos kilmės žmonės, atsižvelgiant į jų turtingumą, dar ilgiau: kartais guli nesudeginti ant žemės savo namuose ir visą pusmetį, ir per visą tą laiką, kol lavonas tenai guli, kelia puotas ir žaidimus iki tos dienos, kai jis tampa sudegintas“ [Balys 1981: 65–66]. Laidotuvių pabaigoje vykdavo raitelių lenktynės.
Kai kuriuose šaltiniuose tvirtinama, kad baltų mirties ir gimimo ritualai buvo panašūs. E. Stella knygoje „Dvi knygos apie Prūsijos senovę“ (1518 m.) rašė, jog prūsai gimtuves ir šermenis švęsdavę „su valgiais ir gėrimais, su žaidimais ir giesmėmis be liūdesio, su didžiausiu džiaugsmu ir linksmybe, rodydami turį kito gyvenimo viltį“ [Jonynas 1984: 54]. Beveik tokius pat duomenis pateikė ir kitas to laikotarpio Prūsijos istorikas K. Schützas, aprašydamas prūsų papročius iki 1525 m.: „Gimtuves ir atminus lygiai šventė su valgiais ir gėrimais, su žaidynėmis ir šokiais, be jokio liūdesio ženklo, su džiaugsmu ir linksmybe“ [ten pat: 55]. XIX a. pabaigoje A. Zweckas taip pat minėjo, kad Prūsijos lietuviai per laidotuves, kaip ir per radynas (taip vadintos lankymo apeigos po gimtuvių), ne tik raudodavo ir melsdavosi, bet ir šokdavo, linksmindavosi. Toks tarsi visiškai priešingų reiškinių sugretinimas rodo, kad senojoje baltų pasaulėžiūroje gimimas ir mirtis buvo suvokiami kaip tam tikra analogija.
Apie 1578 m. šokius per mirusiųjų minėjimo šventę paminėjo A. Guagnini: Žemaitijoje, prie Kuršo ribos, minint mirusiuosius buvo einama prie savo artimųjų ir genčių kapų su pienu, midumi ir alumi, ten pokyliaujama, šokama už mirusiųjų vėles, skambant trimitams ir būgnams.
1585 m. panašias vaišes su šokiais aprašė R. Lubenau, matęs per Kalėdas vykusias pagoniškas mirusiųjų minėjimo apeigas Kurše, prie Žemaitijos. Šventame miškelyje, kuriame paprastai būdavo draudžiama paliesti žvėrį, tą dieną žmonės medžiojo, o sumedžiotus žvėris kepė. Protėvių, tėvų ir vaikų dvasioms degė vaško žibintai, sustatyti ant lentos, o žmonės, aplink ją stovėdami ar eidami, valgė ir gėrė. Po to buvo atnešta tuščia alaus statinė, dviese pradėjo daužyti į ją lazdomis, o vyrai, moterys, ir vaikai šoko aplink stalą.
J. Schultzo 1832 m. apraše apie laidotuves Prūsų Lietuvoje teigiama, kad šermenų žaidimai vykdavo pakaitomis su raudomis ir giesmėmis: „Aplink mirusį sėdasi artimiausi giminės, bučiuoja jį ir verkdami apgarbsto… Po kokios valandos nutyla raudos, tada susirinkusieji užgieda bažnytinę giesmę, kuri taip pat gerą valandą užtrunka. Po to lavoną apdengia didelėmis baltomis skaromis arba marškomis ir tada prasideda žaidimai, kuriais taip pat apie valandą laiko užsiima. Tam laikui praėjus, lavonas vėl nudengiamas, staiga pasigirsta raudų garsai iš naujo ir pradingsta buvusi linksmybė. Po to vėl giedamos dvasinės giesmės ir vėl daroma pertrauka, kurios metu vėl valgoma ir geriama, pokštaujama ir juokiamasi. Taip trunka iki aušros. Tokios apeigos kartojamos kiekvieną naktį iki laidojimo dienos“ [Balys 1981: 65; originalą žr. Schultz 1832: 435].
Liūdesio ir džiaugsmo kontrastas per mirusiųjų minėjimo šventes taip pat būdingas ir gretimoms tautoms. Baltarusiai XIX a. viduryje pavasarį, mirusiųjų minėjimo dienomis (šventės Радуница metu) lankydavo kapus, raudodavo, o paskui, skomorochams (juokdariams muzikantams) pradėjus groti, imdavo šokti, šokinėti, delnais ploti, dainuoti, tuo sukeldami didžiulį cerkvės pasipiktinimą. Lenkų tyrinėtojas I. Barszewskis stebėjosi, kad baigę melstis kapuose, jauni ir seni šokdavo karčemoje iki paskutinio prakaito ir jų džiaugsmas „dažnai peržengdavo saiko ribas“.
Kituose šaltiniuose minimi šokiai jau po laidotuvių: „O muzika <…> neretai pradeda griežti linksmas šokių melodijas apeigoms pasibaigus jau kapuose“ [Balys 1981: 65]. A. Zweckas 1898 m. rašė, kad Prūsų Lietuvoje po iškilmių kapuose muzikantai užgrodavo melodijas šokiams, nes laidotuvės lietuviams būdavo didžiausia šventė. Kitais duomenimis, Prūsijos lietuviai šokius pradėdavo vėliau – po laidotuvių keliamose ilgose ir triukšmingose vaišėse.
Net iki XX a. įvairiose Lietuvos vietovėse gyvavo paprotys mirus susižiedavusiai merginai ar vaikinui laidotuves paversti tarsi vestuvėmis: abu sužieduotiniai (miręs ir gyvas) būdavo aprengiami vestuviniais drabužiais, dainuojamos vestuvinės dainos, šokami šokiai. Tokį mirusiojo apvesdinimą po mirties M. Gimbutienė siejo su tikėjimu, kad mirę iki vedybų, kaip ir mirę nenatūralia mirtimi, dar neišgyveno jiems skirto laiko, todėl grįžta, vaidenasi, kenkia gyviesiems.
M. Valančius „Palangos Juzėje“ aprašė šokį „Smertelis“, kurį Biržų parapijoje žmonės šoko paprastą šeštadienio vakarą: „Patys tik vyriški trypė smertelį, tai yra, vienam gulint, kiti apsukui šoko ir kėlė gulintį“.
„Linksmų“ šermenų paprotys ilgiausiai gyvavo tarp šiaurės Lietuvos protestantų reformatų ir lietuvių bei latvių kalvinistų. Senieji laidotuvių papročiai ilgiau išliko šiaurės Lietuvoje ir Latvijoje greičiausiai dėl to, kad reformatų bažnytinės apeigos mažiau negu katalikų supanašėjo su ikikrikščioniškomis apeigomis. Dar 1939 m. Biržų apskrityje mirusiojo ilgai nelaidodavo, išgabendavo į svirną ar jaują, susirinkę žmonės vaišindavosi alumi kelias dienas ir naktis, dainuodavo ir šokdavo. Galbūt šių papročių aidas atsispindi ir E. Dulaitienės-Glemžaitės apie Kupiškį užrašytame lobio užkeikime: „Kas mano pagrabe pašoks ir padainuos, tas ir pinigus pasiims“.
Gana ilgą laiką panašūs papročiai gyvavo ir Dzūkijoje. Alytaus aps., Varėnos vlsč., Pavarėnio kaime ir jo apylinkėse iki Antrojo pasaulinio karo, kai mirdavo mažas (pakrikštytas) vaikas, surengdavo vadinamąsias tretynas: „Pradžioje susirinkę pasimeldžia, o paskum pradeda puotaut ir gert svaiginamuosius gėrimus, dainuot dainas ir blevyzgas, kas kaip išmano. <…> Tokie baliai tretynos tam keliami, kad kuomet miršta maži vaikai <…> , reik tik pasidžiaugt, kad jis yra laimingas danguje“. Šiame kaime ir Visų šventųjų dieną jaunimui leisdavo rinktis į šokių vakarėlį, bet pareiti į namus reikėjo būtinai iki vidurnakčio, kitaip „dūšios užtųsis“.
Tokie papročiai rodo, kad lietuviai mirties nebijojo, ją suprato net kaip džiaugsmą, nes siela išsilaisvina iš fizinių kūno negalių ir atgimsta kitame pasaulyje gyvenimui po mirties – pilname laimės, džiaugsmo ir linksmybių. Tikėta, kad anapusiniame visados šiltame pasaulyje šalia įvairių malonumų, valgymų ir gėrimų žaidžiama bei kitaip linksminamasi. Neveltui iki pat XX a. išliko lietuvių priežodis: „Gimė vargui, augo skurdui, o mirs danguj atsilsėti ir ten gero paregėti“. XIX a. istorikas T. Narbutas tvirtino, kad senovės lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu (jame žyniai žadėdavo sveikatą, nuolatinį džiaugsmą, juoką, šokius) ir mirusiųjų vėlių persikėlimu į vėliau gimsiančių vaikų ar gyvūnų kūnus. Tiesioginiai tikėjimo reinkarnacija pėdsakai užfiksuoti ir tautosakoje, tokiame dialoge: „Tėte, o kaip bus numirus?“ Tetėns atsakė: „O tad mus vėl iš naujo bevygiuos (belopšuos)…“ [Basanavičius 1998: 171].
Senosios pasaulėžiūros pėdsakų išliko XVI–XVII a., kai per Visus šventuosius ar po jų dar būdavo keliamos vestuvės su joms būdingomis triukšmingomis linksmybėmis ir šokiais (M. Prätorius rašė, kad tą dieną susituokdavo net 30–40 porų). XX a. jau gyvavo visiškai priešingi tikėjimai, pvz.: „Vakare per Visus šventus giedot (t. y. dainuot) ir šokt negalima, nes visus metus būsi liūdnas“; „Vėlinių vakarą negalima pas paneles eiti, nes per metus dvasios persekios tą jaunikį“ (Tverečius, Ignalinos r.) ir pan.
Šokiai per mirusiųjų minėjimus (atminus) turėjo panašią prasmę kaip ir laidotuvių šokiai. Jais buvo demonstruojama visos bendruomenės parama ne tik mirusiajam, bet ir jo artimiesiems, padedama jiems atsiskirti nuo mirusiojo. Mirusiųjų minėjimo apeigų pradžiai būdingas gedulas, o pabaigai – džiaugsmas, tada šokama ir vaišinamasi.
Konkrečių mirties ritualo šokių, žaidimų bei kitų choreografinių veiksmų aprašų yra labai mažai. Jie atspindi tik dalį senovinėse apeigose gyvavusios choreografijos įvairovės. Poroje šaltinių užsiminta apie juokinimo motyvą laidotuvių žaidimuose. A. Lucanus savo užrašuose „Prūsija senovėje ir šiandien“ 1748 m. teigė, kad per laidotuves „juokingais judesiais ir staugimu jie tiesiog verčia prabilti savo mirusiuosius“. J. K. Kuznecovas XIX a. minėjo, kad Prūsų Lietuvoje per šermenis, be maldų ir religinių giesmių, būta „juokingų miminių žaidimų (vaidinimų)“.
Prūsijos lietuvių XIX a. aprašuose užsiminta apie žaidimus su „fantų išpirkimu“ (juos paminėjo A. Kuntze ir J. Schultzas – pastarasis minėjo ir lažybas bei pasibučiavimus).
Vienintelis išsamiai užrašytas lietuvių laidotuvių žaidimas „Žalia varia“ iš Šventosios apylinkės (Kretingos r.). priklauso „vartų“ žaidimų tipui. Šis žaidimas būdavo kaip paskutinis laidotuvių veiksmas, kurio metu visi išeidavo iš trobos. Kartu tai buvo kaip savotiškas būrimas: visi žaidėjai vorele pralįsdavo po moterų poros pakelta juosta („vartais“), o jei paskutinį žaidėją pavykdavo sugauti, tai reiškė, kad sugautasis mirs pirmas iš žaidimo dalyvių. Tokia žaidimo pabaiga analogiška Kūčių bei kitų kalendorinių švenčių spėjimams, burtams (pavyzdžiui, po Kūčių vakarienės traukiant šiaudą iš po staltiesės buriama, kuris anksčiau mirs).
Latvių laidotuvėse yra užfiksuota žaidimų užrištomis akimis, analogiškų lietuviškiems daugiausia žiemą žaistiems vaikų žaidimams ir turintiems ryšį su lietuvių tikėjimais apie mirtį.
Rašytiniuose šaltiniuose, aprašant laidotuvių ar atminų papročius, greta vaišių, šokių neretai paminėti ir įvairūs muzikos instrumentai.
XVI a. muzikos instrumentais tebegrota per baltų laidotuves ir atminus. Pasak A. Guagninio, Žemaitijoje per šermenis ar atminus ant kapų keldavo vaišes „su šokiais, ant trūbų žaisdami ir in būbnus mušdami“. Kurše mirusiuosius panašiai minėdavo per Kalėdas (šventame miške vaišinosi, dviem lazdomis daužė į tuščią alaus statinę, o vyrai, moterys ir vaikai šoko aplink stalą; šios apeigos tęsėsi visą naktį).
Iš XIX a. šaltinių sužinome, kad per laidotuves skambėdavo ilgi mediniai trimitai ir kanklės. Galima manyti, kad šie instrumentai galėjo būti vartojami ir minint mirusiuosius. Galbūt kartais instrumentais pritardavo ir raudoms: yra duomenų, kad Gervėčių apylinkėse (dabartinėje Baltarusijoje) per laidotuves vyras dūdele pritardavo raudotojai arba instrumentais grodavo po raudojimo. Apie tai galima spręsti iš mirusiųjų lankymo per atminus papročių Baltarusijoje XIX a. viduryje: po raudų skomorochams (keliaujantiems muzikantams) pradėjus groti, kapinėse visi šokdavo ir dainuodavo, o baigę melstis, toliau šokdami linksmindavosi karčemoje.
Lietuvoje net ir paskutiniais šimtmečiais dar laidodavo arba minėdavo mirusiuosius su puota, muzika ir šokiais. Dažniausiai taip palydėdavo tuos žmones, kurie nesilaikė krikščioniško tikėjimo tiesų (pvz., laisvamanius) arba pernelyg anksti mirusius (mažus vaikus, jaunus žmones, sužieduotinius). Senieji laidotuvių papročių likučiai ir kone ikikrikščioniška pomirtinio pasaulio samprata geriausiai išsilaikė Žemaitijoje ir šiaurės Aukštaitijoje. XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje žemaičių laidotuvėse grieždavo tie patys ansambliai su smuiku, kaip ir vestuvėse bei kituose papročiuose. Raseinių aps., Padubysio vlsč. ne tik vestuvėse, vakaruškose, bet ir laidotuvėse giesmes „žmonėms pritariant“, grieždavo „komplecas – būrelis griežikų <…> klernata, rageliu, dūdele, šeivele, muzika ir basu“. Pasak A. Vitkausko, tokius orkestrus kviesdavo griežti tik turtuoliai, galintys atsilyginti už griežimą stuomenimis ar pinigais.
Linksmybių, puotavimo ir muzikavimo ištakų per laidotuves ir atminus reikėtų ieškoti indoeuropiečių religijoje. Įsigalėjus krikščioniškam tikėjimui, minėti muzikos instrumentai mirusiųjų palydėjimo ir atminų papročiuose pamažu prarado buvusias pozicijas. Atsirado įvairių tikėjimų, draudžiančių instrumentinį muzikavimą, pvz., „jei Visų šventųjų vakare grieši, tai per visus metus velnias tave jodinės“ (Veliuona).