Paprotys rudenį aukoti dievams ožį V 58 (ožio aukojimo apeigos aprašytos XVI a. ir kt. istoriniuose šaltiniuose) jau gana seniai pamirštas, tačiau dar XX a. pirmoje pusėje, piemenims pasiskundus, kad jau šalta ganyti, seni žmonės sakydavo: „prašykit ožio, kad greičiau žiema ateitų“; „veskit ožį aplink beržą, kad išmelstų sniego“ ir pan.
Gyvulių ganiava paprastai pasibaigdavo per Visus šventuosius (lapkričio 1 d.). Buvo ganoma ir ilgiau. Piemenys laukdavo pirmųjų šalčių, kad greičiau nebereiktų ganyti. Manė, kad sniego iškritimą gali pagreitinti įvairios maginės priemonės, maldos, burtai. Žiemos „iškvietimo“ apeigose ypatinga vieta būdavo skirta baltam ožiui, su kuriuo atliekami tam tikri piemenų ritualai („ožio ceremonijos“). A 76 Išrenkamas visų balčiausias ožys (arba avinas, jei ožio nebūdavo), gražiai išpuošiamas, apkaišomas medžių šakomis, žolėmis, margais popieriais ar skudurais. Už ragų užrišamas pavadis, nupintas iš karklo žievės ar eglės šaknų. Tada jis vedamas aplink beržą.
Ožio vedimo aplink beržą ceremonija užrašyta Anykščių, Panevėžio, Šiaulių, Raseinių, Radviliškio, Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. Pasarčių kaime (Rokiškio r.) ožio, ožkos arba avino, papuoštų žolėmis ir tošimi, vedimas aplink beržą buvo piemenų rengiamos ožio šventės dalis. Į šią šventę susirinkdavo net kelių kaimų piemenys, kurie po ožio vedimo apeigos šokdavo, dainuodavo, linksmindavosi džiaugdamiesi, kad jau nereikės ganyti. Latvijoje (Kraslavo r.) 1997 m. panašų paprotį prisiminė beveik visi vyresnio amžiaus įvairių tautybių žmonės (lietuviai, latviai, baltarusiai, rusai), patikslindami, kad vesdavo dažniau baltą aviną (ne ožį arba ožką – tame krašte jų mažai augindavo), o varydavo jį pagal saulę į kairę pusę.
Ožio vedimas aplink beržą kiekviename krašte vykdavo vis šiek tiek kitaip. Panevėžio apylinkėse piemenys pasigaudavo ožį, tada vienas jų, paėmęs jį už ragų, antras įsikandęs uodegą, vesdavo aplink baltą beržą. Vyriausias piemuo įlipdavo į beržą ir sakydavo „pamokslą“. Piemenys žiūrėdavo, ką ožys daro: ar jis į pietus žiūri, ar į žiemius. Jeigu į pietus – bus lietaus, jeigu į žiemius – ims snigti.
Pumpėnų valsčiuje (Panevėžio aps.), laukdami sniego, piemenys vesdavo ožį tris kartus aplink beržą. Vienas traukdavo jį už ragų, antras įsikąsdavo už uodegos, trečias jodavo raitas ant ožio, o ketvirtas, įlipęs į medį su balta terba, apsakydavo visiems vasaros vargus ir džiaugdavosi, kad greitai bus žiema. Paskui jis mesdavo terbą žemyn, sakydamas, kad jau tuoj snigs ir nebereikės ganyti. Visa tai padarę, piemenys paleisdavo ožį ir laukdavo sniego.
Kitose apylinkėse ožį vesdavo panašiai, tik vienas iš piemenų kąsdavo ožiui į uodegą. Jeigu ožys rėkdavo, sakydavo, kad greitai pasnigs. Tuo metu vienas piemuo lipdavo į gretimą beržą ir sakydavo pamokslą: „Juoda ožka, juoda karvė! – Baltas pienas bėga! Ar ne dyvai?“ Visi rėkia: „Dyvai, dyvai! Kaip ne dyvai?“. Paskui vėl sako: „Balta karvė – juodas pienas! Ar ne dyvai?“. Visi vienu balsu atsako: „Dyvai, dyvai! Kaip ne dyvai?“. Baigęs pamokslą, piemuo lipdavo žemėn ir paleisdavo ožį. Tikėdavo, kad tuoj bus sniego ir nebereiks ganyti. Piemenų „pamokslai“ skirtingose apylinkėse būdavo labai įvairūs (neretai jie sudaryti iš beprasmių žodžių, primena skaičiuotes arba užkalbėjimus): „Vardan gišių, abagišių, švinta linta lopatikš“; „Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių lopatiškių kulan taukš“; „Vardan šarkų! Čia nieks, čia grieks, čia visa pakūta“ ir pan. [Buračas 1993: 116–117].
B. Buračas tvirtino, kad ūkininkai tokias ceremonijas su ožiu piemenims drausdavo, todėl jos būdavo atliekamos slaptai. Tačiau kai kur šeimininkės, sužinojusios, kad piemenys vedė ožį aplink beržą, duodavo jiems po sūrį. Tai rodo tikėjimą šio senovinio papročio magine galia.
Paprotys „vesti ožį aplink beržą“ dar beveik iki šių dienų išliko žmonių atmintyje. Kaip pasakojo anykštietė J. Pajarskienė, „rudenį, kai jau pradėdavo šalnoti, spalio ar lapkričio mėnesį, kad greičiau imtų snigti ir nebereikėtų ganyti, tai piemenys, du berniokai, paimdavo baltą ožką iš abiejų pusių už ragų, o trečią užsodindavo ir vesdavo apie beržą tris kartus. Visi kiti sekdavo paskui ir dainuodavo: „Aš ažkela, meke pupe, / Nabagėla, meke pupe…“. Ožką kai palaidžia, tai tadu turėdava piemenys ožkai vėl atgiedot. Katras netropydava takių žodžių pasakyt, tai gaudava par blauzdas botagu. Tadu visi piemenys laksta ir bada vienas kitų“ [MFA KTR 154(68, 69)]. Panaši „ožio daina“ XX a. pab. užrašyta ir Kėdainių rajone (dainininkės pasakojimu, piemenys ją dainuodavo, alkūnėmis mušdami į medžio kamieną): „Kai aš buvau….“. Kiekvieną eilutę užbaigiantis refrenas sunkiai užrašomas skiemenimis. Du pirmieji ritminiai vienetai – gerklinis balsas orą įkvepiant, kiti du – iškvepiant ir čepsint lūpomis. A 78
Galima manyti, kad buvo tikima ne tik tam tikrais su ožiu atliekamais maginiais veiksmais, bet ir ypatinga „ožio dainos“ galia. Tai rodo specifinis šios dainos (ir kitų panašių dainų apie ožį) atlikimo būdas, kurio metu savotiškai iškraipomas žmogaus balsas (tai primena piemenų oliavimų atlikimą, iškraipant natūralų balsą – delnu arba pirštais drebinant gerklę).
Šie vėlyvo rudens papročiai rodo, kad ganymo folkloras buvo svarbi metų kalendorinio rato dalis. Ožio apeiginis vedimas aplink beržą žymėjo ganiavos pabaigą – piemenų poilsį iki pavasario gyvulių išgynimo apeigų.