J. Długoszas XV a. rašė, kad rudenį lietuviai aukodavo gyvulius, o „po aukų tris dienas puotaudavo, šokdavo, žaisdavo įvairius žaidimus ir per juos valgydavo paaukotus gyvulius“ [Jonynas 1984: 31].
J. K. Lasickis (Lasicius), remdamasis A. Guagniniu, XVI a. rašė apie Ilgių šventę spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje, gyvulių aukojimą dievui Žeminykui, taip pat apie linų dievo – Vaižganto – pagerbimą. „Trečią dieną po Ilgi merginos garbina dievą Vaizganthos, kad iš jo malonės turėtų pakankamai linų ir kanapių. Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į sterblę paplotėlių, vadinamųjų sykies, stovėdama viena koja ant kėdės, <…> dešinėje rankoje turėdama alaus ąsotį, šitaip kalba: „Vaizganthos deuaite auging mani linus teip ilgies, ik mani, nie duok mumis nogus eithi“. <…> Po to išgeria ąsotį <…> ir, vėl jį pripylusi, išlieja ant žemės dievui: paplotėlius taip pat išmeta iš sterblės, kad dievukai, jeigu yra kokie su Vaizganthos, galėtų pavalgyti. Jeigu po to ji tvirtai stovi, širdy visi tiki, jog kitais metais bus puikus linų derlius“.
M. Stryjkowskis, XVI a. „Kronikoje“ rašydamas apie derliaus nuėmimo pabaigtuvių šventę spalio mėnesį ir aukojimą dievui Žemininkui (Ziemiennikowi, Ziemienniku), minėtą šventę laikė svarbiausia, tvirtino, kad „dar ir lig šiol ji yra išlikusi kai kuriose vietose Lietuvoje, Žemaitijoje, Livonijoje, Kurše ir Rusų kraštuose“. Pasak Stryjkowskio, spalio pabaigoje žemdirbiai susirinkdavo į vienus namus, apdėdavo stalą šienu, uždengdavo staltiese, padėdavo kelis kepalus duonos ir ant stalo kampų pastatydavo keturis ąsočius alaus. Tada atnešdavo veršiuką ir telyčią, ožį ir ožką, aviną ir avį, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą. Juos visus papjaudavo ir, aukodami Žemininkui, kalbėdavo: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai“. Vaišinantis už stalo, vyriausias asmuo kiekvieno valgio gabaliuką pirmiausia numesdavo po stalu dievui Žeminykui.
M. Prätorius XVII a. rašė, kad nuėmę lauko derlių ir pradėdami kūlimą, gruodžio pradžioje senovės lietuviai keldavo rudeninius sambarius– vaišes. Visi kaimynai supildavo miežių ir darydavo alų, vadinamą „ant trijų devynių“. Šeimininkas paimdavo devynias saujas įvairių pirmojo pjovimo javų, tada kiekvieną saują dalydavo į tris dalis ir gaudavo dvidešimt septynias saujeles. Šituos javus iškuldavo, sumaišydavo su supiltais alui miežiais, po to sumaldavo ir darydavo alų. Pradėdamas vaišes šeimininkas pripildavo ąsotį alaus ir, laikydamas jį rankose, atsiklaupęs melsdavosi Žemynėlei.
Kūlimo pabaigtuvės, pasak M. Prätorijaus, baigdavosi Gabjaugio (Gabjaujo, Gabjaujos, dievo ar deivės, globojančio(-s) jaują) švente. Šios šventės pradžioje Gabjaugiui būdavo dėkojama tokia maldele (užrašyta lietuviškai): „wiesszpati diewe Gabjaugia, mes taw padekawoiom, iog galleiom tawo szittos gerrus dowanus gerrai iszderpti…“. Šventę šeimininkas užbaigdavo tokia malda: „miels diewe Gabjaugia, mes taw graszei atlikkom, buk linksmas musu diewele, peržegnuo mus, musu waikus, žeimyna, nameles, trobeles, galwyus, jaweles…“.
Senovės prūsų tikėjimo aprašymų rinkinyje „Sūduvių knygelė“ pasakojama apie ožio aukojimo ceremonijas, F 97 kurios XVI a. buvo gyvos tarp Rytų Prūsijos lietuvių (sprendžiant iš vėlesnių ožio ceremonijos aprašų, ir Lietuvoje). Buvo išleistas veikalas – „Knygelė apie ožio šventę“, kurios viršelyje pavaizduotas prūsų dvasininkas Viršaitis (Wurschkait, Woursshkaiti ir pan.), vienoje rankoje laikantis dubenį, kita ranka čiumpantis ožį už ragų. Kaip rašoma knygelėje, per ožio aukojimo ceremoniją Viršaitis, virš ožio ištiesęs ranką, šaukdavo visus dievus, kad jo mėsą padarytų šventą. Tada daržinėje ožį nudurdavo ir apsišlakstydavo jo krauju. Paskui būdavo verdama mėsa, kepama duona ir puotaujama visą naktį. Rytą ožio kaulai būdavo padedami tam tikroje vietoje, apipilami žemėmis. Ši šventė, matyt, buvo labai svarbi ir plačiai paplitusi – ji tebegyvavo net iki XX a. pradžios (tai rodo faktas, kad 1926 m. hercogo Albrechto paskelbtuose „Ceremonijų nurodymuose“ ožio šventė buvo drausta, grasinta bausmėmis).
Buvus ožio aukojimo apeigas galbūt patvirtintų ir kai kurie archajiški lietuvių folkloro pavyzdžiai, pvz., rugiapjūtės pabaigtuvių dainos „Ko negieda mūsų talka?“ motyvas: „Ko negieda, / Ko negieda mūsų talka? / Gal nepjovė, / Gal nepjovė žilo ožio?“. Panašus motyvas yra ir sutartinėje „Išsivedžiau oželį“ [SlS 1376]: „… Laikas rudenėlio, tai tėla, / Pjovė mano oželį, tai tėla, / Jau nešokinėja, tai tėla.“. A 66
Beje, pagal seną liaudies tikėjimą ožys buvo laikomas gyvūnu, nešančiu palaimą ir žemdirbystei, ir gyvulininkystei. Gali būti, kad iš senųjų ožio aukojimo ceremonijų išaugo „ožio vedimo aplink beržą“ ceremonijos, net iki XX a. antrosios pusės piemenų rengtos rudenį. Manoma, kad senieji papročiai be pėdsakų neišnyko todėl, kad piemenys, niekieno nedraudžiami, ėmė mėgdžioti apeigas, kurias kadaise viešai tam tikromis progomis atlikdavo vyresnio amžiaus žmonės. V 58
Svarbią vietą rudens darbų ir pabaigtuvių švenčių cikle užima linų darbai (talkos). F 100 Išskyrus linų sėją, visi kiti jų apdorojimo darbai dažniausiai būdavo atliekami pasitelkus į pagalbą kaimynus ir gimines, t. y. talkomis.Talkos paprotys atsirado dar pirmykštėje bendruomenėje, kaip būtina ūkinė savitarpio pagalbos forma.Kaimo žmonės talkas iki XX a. pradžios skelbė daugiau darbo rankų reikalaujantiems darbams, tarp kurių buvo linarovis, linamynis, rečiau linų kūlimas, klojimas, brukimas.
Linarovis vykdavo rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Šis laikas (ir pats darbas) įvairiose Lietuvos vietose vadintas skirtingai: linarautis (Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio r.), linarautė (Anykščių r.), linarovis (Jurbarko, Marijampolės, Raseinių, Šakių r.), linarūtė (Radviliškio, Šiaulių r.), linarūtis (Šilutės, Šiaulių r.), linarūvis (Šakių r.), linų talka (Biržų, Joniškio r.). F 100
Linarovio apeigos daug kuo panašios į rugiapjūtės apeigas. Linų rovimui taip pat vadovaudavo baravedė – gera linų rovėja ir dainininkė. Baravede talkose dažniausiai būdavo renkama jauna mergina arba jaunamartė. Kitos rovėjos skatindavo: „Tik tiesiai išvesk barą, gausi tiesų vyrą“. Visoje Lietuvoje buvo paprotys rovėjoms lenktyniauti. Būdavo šeimininkų, kurie tyčia supjudydavo moteris, kad šios susipykusios „lenktyniautų iš pasiutimo“. Darbo metu būdavo dainuojamos tam tikros „lininės“ dainos.
Rytų Aukštaitijoje tikėta, kad pirmosios saujos linais rovėjoms reikia apsijuosti pusiaują – tada jo neskaudės per visą linarovį. Daugelis linarovio papročių ir maginių veiksmų buvo susiję su merginų noru greičiau ištekėti. Vienas jų buvo dvilypio, arba keimerinio, lino – linino, lynės, jaunikio, jumio – ieškojimas. Manyta, kad atrasta lynė neša laimę, sveikatą, turtą, pranašauja greitą rovėjos ištekėjimą. Radėja jį užsikišdavo už juosmens (neskaudės strėnos), slėpdavo kraičio skrynioje (skrynia bus pilna audeklų) ir pan. Žeimelio apylinkėse (Pakruojo r.) jumį dėdavo į pabaigtuvių puokštę, kurią vėliau dainuodamos parnešdavo šeimininkei (Latvijoje Jumis – derliaus dievybė, siejama su indoeuropiečių dvynių kultu).
Suvalkijoje buvo paprotys pas rovėjas į talką atėjusią šeimininkę netikėtai surišti linų pluošteliu. Sakydavo: „Bus tvirti linai: pavyko gražiai surišti“. Už surišimą buvo reikalaujama išsipirkti „aukseliu ar sidabrėliu“ arba „nors baltos drobės stuomenėliu“. Šeimininkė išsipirkdavo, pažadėdama leisti rovėjoms vakare „linelius pakulti“ – pašokti, o jų surautą „linelį žaliuoju vyneliu palaistyti“ – iškelti pabaigtuves.
XX a. pradžioje Plungės rajone paskutinį linų pėdą po pluoštelį sudėdavo visos talkininkės. Paskui jį ant rankų pasiguldžiusios, parnešdavo namo ir prie jaujos įteikdavo šeimininkui, primindamos apie pageidaujamas pabaigtuves. Baigdamos nurauti visą linų dirvą, kupiškėnės rovėjos kartu sušukdavusios: „Baikim, baikim! Kiškį griebkim!“ (kiškis – personifikuota linų augumo dvasia; tikėta, kad nuimant derlių, jo dvasia ar dievybė traukiasi į dar nenurautą plotą).
Svarbus apeiginis momentas – pabaigtuvių vainiko pynimas. Baigdamos linus rauti, iš paskutinio pėdelio linų galvučių nupindavo apskritą pabaigtuvių vainiką. Ypač džiaugdavosi, jei tokiame pėde rasdavo dvigubą liną – lynę, ji būdavo būtinai įpinama į vainiką. Vainikas galėjo būti dvejopos formos: kūgio (kepurės – primindavo kvieslio kepurę, arba gubelės) ir apskritimo. Apskritimo formas vainikas panašiausias į rugiapjūtės pabaigtuvių. Pasvalio apylinkėse šeimininkei nupindavo apskritą, šeimininkui – kūgio formos vainiką.
Baravedei užsidėjus jį ant galvos, visos eidavo namo, dainuodamos „linų dainą“. Žemaitijoje tokia daina buvo „Bėg upelė vingurdama“ A 69 arba „Ir užaugo linelis“, Aukštaitijoje (Pakruojo r.) – „Ar jau visi sugulot“ arba kokią nors kitą. Vainikas būdavo uždedamas šeimininkei (rečiau – šeimininkui) ant galvos, palinkint, kad nurauti linai būtų laimingai sudėvėti, o jų sėmenys dar didesnius linus užaugintų. Dažnai šeimininkę talkininkai dar ir pakilodavo. Kai kur šeimininkė už parneštą vainiką baravedei dovanodavo rankšluostį, šeimininkas – pinigų. Talkininkus vaišindavo sūriu, alumi ir kt. (pabaigtuvių vakarienė – patalkys, nubongos, pabaigtuvės – būdavo tokia, kaip ir kitų su talka atliktų darbų).
Rytų Lietuvoje kartais rovėjos parnešdavo gėlėmis papuoštą paskutinį pėdelį. Šeimininkė jį pastatydavo krikštasuolėje. Šiaurės Aukštaitijoje rovėjos padarydavo savotišką vainiką-puokštę, vadintą štoberiu (štėberiu). Į vainiką įpindavo gėlių, jo viduryje paslėpdavo dagį, o apačioje pririšdavo svogūnų ir morką. Tokia puokšte baravedė per pabaigtuvių vakarienę erzindavo karšėjus, kurie visaip stengdavosi štoberį pavogti.
Linų kūlimo talkos vadintos įvairiai: apkulos (Kretinga), linamušė (Šakiai), linamušis (Alytus, Kaišiadorys, Šiauliai ir kt.), linų taškymo talka (Vilkaviškis). Linamušio talkos prasidėdavo rudeniop („po Žolinės“), dažniausiai jos vykdavo naktimis. Kai kurių etnologų manymu, naktį kulta, stengiantis apsisaugoti nuo „nužiūrėjimo“. Per linamušį kaimynas kaimynui padėdavo, tačiau už šį darbą nereikėdavo atidirbti. Galiojo sena taisyklė: talkininkus pavaišinti ir leisti jiems pasilinksminti.
Linų klojimo pradžios ir pabaigos rituale būta nemažai imitacinės, kontaktinės ir apotropinės magijos, dažnai dar sustiprinamos magiško užkeikimo. Vienas pirmųjų magiškų veiksmų buvo žegnojimasis, palydimas prašymo: „Dieve, duok laimingai!“. Iš pirmosios (kai kur iš trijų pirmųjų) klojamos saujos būdavo padaromas ratukas – vainikiukas, vainikutis, verpetas, saulutė, žvaigždutė, žvaigždė. Verpetą-saulutę padarydavo ir iš paskutinės klojamų linų saujos, t. y. šio darbo pabaigoje. Sakydavo, kad baigia linus kloti saulute, „kad linai būtų balti kaip saulė“. Aiškindavo, kad tai yra apsaugos priemonė nuo viesulo arba klojėjimosi pavyzdys, kurį turi nusižiūrėti visi linai. Ratukas (mėnulis) buvo klojamas, „kad šviestų, kad pluoštas būtų lygus“. Iš paskutinės linų saujos paklotos saulutės viduje dažnai padėdavo du sukryžiuotus linų pluoštelius ir dar prispausdavo akmenuku – „kad visų linų vėjas neišnešiotų“ (į centrą dedamas akmuo, tyrinėtojų manymu, dar labiau sustiprina magišką apsauginę apskritimo galią; akmuo įvairių tautų tikėjimuose laikytas apsaugos priemone prieš blogąsias jėgas). Šeimininkė, norėdama apsaugoti paklotus linus, apeidavo aplink juos, nešina šv. Agotos duona.
Vienas paskutinių magiškų veiksmų būdavo klojėjos susilietimas su žeme. Ji atsisėsdavo arba atsiguldavo ant verpetu paskleistos linų saujos („ant ratuko krisdavo pagulėti nedūsuodama“) ir sakydavo: „Kaip aš guliu, kad taip linai gulėtų!“. Tikima, kad ramiai gulint ir nekvėpuojant bus parodyta linams, kaip jie turi gulėti (tai dar užtvirtinama užkeikimu – žodžio magija).
Linamynis – vienas sunkiausių linų darbų. Vis dėlto daugelis autorių, aprašiusių linamynio talkas, minėjo ne tiek darbo sunkumą, kiek jo šventinį pobūdį. Suvalkiečių linamyniai netgi būdavo vadinami „namų iškilme“, kurios visi laukdavo tartum ko nors nepaprasto. Matyt, senovėje linamynis galėjo būti laikomas bendruomenės darbo švente.
Žemaitijoje naktinėse mynėse dalyvaudavo abiejų lyčių jaunimas (kitur linus daugiausia mindavo dieną ir tik moterys). Čia šeimininkų paprašyti pasirodydavo ir persirengėliai. Jie buvo tokie patys kaip ir žiemos šventėse (Užgavėnėse, Kalėdose) – pirkliai-žydai, čigonai, ožys, meška, arklys, gervė, mirtis, velnias. F 32 Panašiai kaip per Užgavėnes, linamynio žydai irgi mėgdavo gaudyti „bergždenikes“ (dar neištekėjusias merginas) norėdami patikrinti jų „riebumą“, derėdavosi jas „pirkdami“ arba tiesiog pavogdavo iš mynėjų. Tačiau linamynio persirengėliai skyrėsi nuo „keliaujančių“ žiemos ciklo persirengėlių tuo, kad veikdavo uždaroje patalpoje (jei ir apsilankydavo kaimynų talkoje, tai tik paslapčia, norėdami pavogti „bergždenikę“), būdavo savotiškais jaujos ar pirties „šeimininkais“, o jų neįprastas elgesys ir nešvankūs juokai užkrėsdavo visus talkininkus. Savo pokštais jie labiau panašūs į Velyknakčio persirengėlius (gyvavusius taip pat Žemaitijoje), kurie naktį bažnyčioje žadindavo budinčiuosius prie karsto ir neleisdavo jiems užmigti.
Dar XX a. pradžioje Platelių apylinkėje vyrai paskutinę talkos naktį iš šiaudų padarydavo dvi pamėkles – žmogaus pavidalo končių (valančių) ir ožį. Šeimininkui nešant iš duobės paskutinius linus, vienas iš mynėjų išvilkdavo sulinkusį končių, o kitas išjodavo ant ožio. Tai pamatę, kiti mynėjai šūkteldavo: „Valio! Valio! Linus nugalėjom! Valančius linus glėbiais išnešė, ožys su ragais išbadė. Atminkit, vyručiai, ką končius kentėjo“. Končius, arba valančius, alegoriškai įprasmino visą „lino kančią“. Matyt, žmogaus pavidalo končiaus figūra senovėje reiškė linų dvasią, kurios išnešimas (paskiau galbūt ir sunaikinimas?) turėjo lemti gerą būsimąjį derlių. Ožio personažas minėtame paprotyje taip pat galėjo būti siejamas su vaisingumą skatinančia galia.
Ypatingą vietą tarp linamynio vaidinimų užima „kuršio nešimas“. Kuršis – žmogaus pavidalo pamėklė, nešama į svetimą jaują mynėjams pajuokti. Baidyklė būdavo vaizduojama dvejopai: nuoga (padaryta iš ilginių šiaudų, teturėjo prikabintą išpūstą avino pūslę) ir aprengta (aptaisoma panašiai kaip kaliausė žvirbliams baidyti). Užbaigę kūlimą talkininkai Kuršį nešdavo į kitą talką – jo primetimas kitai talkai reiškė didelę gėdą, kartu buvo ir Kuršio nešėjų išbandymas, primenantis iniciacijas. „Kuršio nešimo“ paprotys artimas Žemaitijoje gyvavusiam papročiui per kūlimo pabaigtuves „nešti ridiką“.
Žemaičių linamynio papročiuose itin reikšmingas ožio įvaizdis. Kaip minėta, buvo daroma jo iškamša išlydint Valančių, kartais jo kaukę užsidėdavo ir persirengėliai, arba pasislėpę išdaigininkai gąsdindavo mynikus bliaudami ožių balsais. Apie ožio pasirodymą per linamynį užsimenama ir kai kuriose sakmėse, kuriose pasakojama, kad ožiais tada pasiversdavo vaiduokliai.
Mintuvų stovas taip pat buvo vadinamas ožiu (arba binkiu). Ant jo vykdavo linamynio persirengėlių vaidinimas „Bergždenikės pjovimas“ – tarsi pokštu išvirtęs „aukojimas“: „<…> Tada gizelis sugriebia kitą, jauną, gražią merginą ir nuneša glėbyj ar nuveda „žydui“. „Žydas“ „nori“ merginą glamonėti, bučiuoti, bet ji iš pradžių nesiduoda, stengiasi išsprukti iš „žydo“ rankų. Kai mergina pailsta, „žydas“ ją glamonėja, bučiuoja. Po to, jis, džiaugdamasis mergina, ją gnaibo ir spaudo, apžiūri „sveikatą“, kaip širdis muša, ar bus „košerna“ ir t. t. Jei visas „košernos“ ypatybes turi, nusprendžia „pjauti“. Gizelis paima į glėbį laikyti merginą; pusbernis pasemia pusę sėtuvės spalių, kraujams leisti ir paima kylį, kraujams maišyti; o „žydas“ pasigalanda „peilį“ (brauktuvę ar pastapę). Tada gizelis, pusbernio padedamas, paguldo merginą skersai ožio, o „žydas“, norėdamas nuduoti nekaltu, sako: „Uui, Juze, aš nekaltas, bet tas, kas tave surišo ir po peiliu pakišo“. Po to „žydas“, paėmęs „peilį“, pertraukia merginai po kaklu, juokdamasis maišo „kraują“. Tuo tarpu kartais iš duobos išeina du mynėju, pasirengusiu: vienas mirtimi, kitas velniu (Salantai). „Papjovus bergždinėlę“, „žydas“ nuriša jos priejuostę, išplėtęs džiaugiasi, kad didelis esąs „bergždinėlės“ šepšis (sluoksnis taukų ant skrandžio) (Plateliai; Alsėdžiai). Ylakių v. ir vyrai <…>, atsmaukę rankoves šaukia: „Čia gera bergždinė – ir šepšis, kaip žardas“ – ir griebia merginai už sijono. Kad mynėjai „papjautosios“ merginos nesigailėtų, „žydas“ stengiasi savo darbą pateisinti ir „bergždinėlę“ peikti, sakydamas: „Uui, ožka – ne gyvulys, moteriška – ne žmogus; ji būtų buvusi vienos dienos šeimininkė, nes jos kojų staibiai esą pliki (neapžėlę plaukguriais); ji savo amžiuje nebūtų vaikų turėjusi…“ Kai pasibaigia „pjovimo ir mėsinėjimo apeigos“, „bergždinėlę“ nukelia nuo ožio ir iškaitusią paleidžia prie mintuvų“ [Mickevičius 1938: 357].
Populiarus per linamynį „binkiavimas“ irgi vykdavo ant mintuvų „ožio“: „Išbinkiuoti“ reiškė vienam laikant mynėją už pečių, kitam – už kojų, gerokai padaužyti mynėjo sėdmenis į mintuvų „ožį“. Paprastai „binkiuodavo“ pirmą kartą minančius mynėjus. Kartais talkininkai tokiais veiksmais „nubausdavo“ nemėgstamus tinginius, vyrai – merginas, šios – vyrus.
Kaip ir per kitas talkas, taip ir per linamynį labai svarbu buvo tarpusavyje lenktyniauti. Stengtasi ne tik daugiau išminti, bet ir gražiau sutvarkyti linų saujas. Klojimo aslos viduryje stovėdavo kelios eilės medinių mintuvų. Prie jų – mynėjai ir mynėjos mindavo linus, taukšėdami: taukš, taukš taukš! Minančių merginų mintuvai žmonėms skambėjo šitaip: „Ausk drobes, ausk drobes. Krauk kraitį, krauk kraitį…“, o vaikinų jau kitaip: „Vežk turgun ir parduok. Vežk turgun ir parduok. Nepragerk, nepragerk…“. S. Butenienė-Dargytė (g. 1920 m. Lapgaudžių k., Kartenos ap.) pasakojo, kad jų kaime „laužėma bova mylima natė (giesmė tuokia). Du vyra tep spaus ir tep veinas sakys: „kliur-kou kliur-kou kliurk!“. Kap sakys „kliurk!“, tep turi sugauti ton saujį, tam tikras bova žmuogus pastatyts…“.
Linamynio pabaigtuvių papročiuose galima rasti senų apeiginių veiksmų atgarsių. Matyt, anksčiau gyvavusį laistymąsi vandeniu XX a. pradžioje pakeitė toks pokštavimas: vyrai atsinešdavo kibirą vandens, užsikeldavo jį aukštai ir sakydavo stovintiems apačioje klojime, kad pastebėję keistą paukštį. Liepdavo jiems laikyti kretilą, kad būtų kuo sugautą paukšti apvožti. Šiems bežiopsant, pokštininkai išliedavo ant jų galvų vandenį. Kai kur (Girgždų k., Varduvos ap.) apie mynės pabaigą (kaip ir kūlimo pabaigtuves) pranešdavo pūsdami ratų stebulę.
Per linamynio pabaigtuves kai kuriose apylinkėse buvo kartojami veiksmai, panašūs į jau žinomus rugiapjūtės ir linarūtės pabaigtuvių papročius. Baltarusijos lietuvių linamynio pabaigoje šeimininkė paskutinį linų glėbelį mesdavo aukštyn, kad kitais metais linų pluoštas būtų ilgesnis, o pietvakarių Žemaitijoje parėję talkininkai įteikdavo šeimininkui švariai išbrauktų linų „stukelį“, šeimininkei uždėdavo ant galvos iš vienos linų saujos padarytą vainikėlį ir taip papuoštus šeimininkus pakilnodavo. Šių į aukštį nukreiptų veiksmų prasmė buvo susieta su vaisingumo magija, kaip ir kitų darbų pabaigtuvėse.
Dirbant įvairius linų apdorojimo darbus, būdavo dainuojamos dainos (giedamos sutartinės, žaidžiami rateliai) apie liną. Tai labai senos stereotipinės struktūros dainos, kuriose nuosekliai apdainuojama „lino kančia“ – išskaičiuojami visi lino apdorojimo etapai nuo sėjos, dygimo, rovimo iki pat drobių audimo, balinimo ir drabužių pasiuvimo. A 68 A 69 Tokios „augalo kančios“ (lino, kanapės, rugio, apynio ir kt.) dainos žinomos daugeliui žemdirbių tautų.
Per linarovį F 100 šiaurės rytų Aukštaitijoje giedotos sutartinės („lino kančią“ apgiedančių sutartinių užrašyta ypač daug). Kai kuriose linarovio sutartinėse esama nemažai tikėjimo ypatinga žodžio galia liekanų. Pvz., trumputė sutartinė „Išroviau borų“ skamba tarsi užkeikimas: „Išroviau borų / Ir untrų golų, / Dieve, padėk už trėčių, / Padėk, Dievuliau, už trėčių“ [SlS 222]. Užkeikimą primena ir sutartinė „Lylioj, sese linų“ [SlS 210], kurioje linai savotiškai „užkalbami“: „aukit, linai, stuomenykai, rieskit šaknis…“. Kai kurios dainos (šiaurės Aukštaitijoje) buvo skirtos pagrindinei rovėjai – baravedei apdainuoti, pvz., „Baravedė pirma pirma, / Jai galvelė širma širma. / Baravedė pasipūtus / Kaip Leibuko kalakutas…“ [LLD D II 344]. Baigus linus rauti, grįžtant iš darbo šiaurės Aukštaitijoje dainuodavo „Ar jo visi sugula“ ir kt. Kartais apdainuodavo ir šeimininkę, kuri vaišindavo talką: „…Ugnela nekorta, / Večerėj neviorta, / Talkos gaspadine / Gul už pečios girt(a)“ (padainavo O. Bluzmienė, Pakruojo r.).
Kaip pasakoja dzūkės, „Per linamynį dainos skambėjo. Leki ant kalno aukščiausio padainuot, kad girdėtų bernai, kad čia talka“. Talkininkai dainuodavo ne tik eidami į darbą ar iš jo grįždami, bet ir darbo vietoje. Greta dainų giedodavo ir religines giesmes, vadinamąsias karunkas. Prisimenama, kad XIX a. būdavo net vienas giedorius samdomas, kuriam už visos savaitės giedojimą ir linų mynimą mokėdavo po rublį. Dažniausiai linamynyje būdavo giedamas „Žėkelis“ („Žikelis“), ypač per adventą (linamyniai paprastai ir vykdavo tuo metu). A 72 N 48 Pasak dainininkų, „Žikelis“ – nei giesmė, nei daina. Jį buvo galima giedoti nuo vieno ir nuo antro galo. Pakruojo rajono dainininkai pasakojo: „Išgiedojus visą dvylika reikia vėl pradėt nuo dvylikto ir varyti atgal, prie kiekvieno posmo pridedant: „Aik, velnio, į peklą!“ Tą giesmę giedodavo ir miške pasiklydus, kad velnias atstotų.“ [LTR 192(117)]; „Ši daina buvusi senovėj kaip šventa giesmė vietoj poterių“;„Žėkelis buvęs koks tai vyriausias pranašas. Jis paklydusius atveda į kelią, užtai paklydus reikia giedoti tą giesmę. Kolei ją baigsi, atrasi ir kelią. Tą giesmę seniau giedodavo ir prie numirėlio bei per gedulingus pietus, numirėlį palaidojus. Mat kad jo vėlę klajojančią Žėkelis nuvestų į dangų.“ [LTR 812(22)]. Iš dainininkų pasakojimų galima spręsti, kad seniau buvo tikima ypatingomis maginėmis šios giesmės galiomis, viena jų – apsauga. Tokią apsauginę galią turėjo ir kitos per linamynį taikytos priemonės: „kad laumės nemintų linų“, mintuvuose būdavo kryželiai „įkirpti“; patys mintuvai šermukšninėmis vinimis sukalti (tikėta, kad šermukšnis atbaidantis piktąsias dvasias, jo bijantis velnias) arba Joninių žolėmis apraišioti ir pan.
XX a. talkose seniau giedotos karunkos imtos parodijuoti. Vyrai jų giedojimo maniera užtraukdavo: „Avinėli, baronėli, koki tavo rageliai?“. Moterys atitardavo nutęsdamos: „Toki kaip ir tavo“ (Smilgiai). Vėliau (XX a. trečią-ketvirtą dešimtmetį) religinių giesmių giedojimas talkose visiškai išnyko [Vyšniauskaitė 1983: 154].
Žemaitijoje per linamynį buvo ypač mėgstama dainuoti „Sausi lineliai išdžiovinti“ („Minkit, mynėjėliai, ir aš minsiu“). A 70 N 49 Jos melodija – ta pati, kaip daugeliui gerai pažįstamos vaišių dainos „Gerkit, broliukai, ir aš gersiu“ (beje, ta pačia melodija Žemaitijoje giedamos ir kai kurios giesmės – kalnai; daina „Gerkit, broliukai“ mėgstama ir Aukštaitijoje). Panašūs ir šių abiejų dainų tekstų variantai: vaišių dainos motyvą „kai reiks užmokėti, aš išeisiu“ atitinka linamynio dainos motyvas „kai reiks spalius nešti, aš išeisiu“.
Pradedant ir baigiant linarovį buvo šokinėjama arba atliekami kiti į viršų nukreipti veiksmai. Apie Kupiškį šeimininkė arba vyriausioji duktė, prieš pradėdamos rauti, pašokdavo ir rankomis suplodavo virš galvos – tai buvo laikoma magiška priemone linų pluoštui pagerinti. Kai kur toje pačioje apylinkėje, kai šeimininkė ir jos duktė šokinėdavo aukštyn, kitos rovėjos dainuodavo: „Šok, močiute, šok, dukrele, kad geri būtų lineliai“.Panašūs veiksmai būdavo atliekami ir baigiant linarūtę. Beraudamos paskutinį barą rovėjos šokdavo ir mėtydavo surištus linus į viršų šaukdamos „Valio! Valio!“. Be to, tikėta, kad kuri aukščiau išmes, ta greičiau ištekės. Apie Veisiejus merginos, mėtydamos paskutinę linų saują, šaukdavo: „Valio! Visos apsiženysim!“. Žemaitijoje šaukdavo: „Valio! Jei šiemet linai buvo iki juostos, kitąmet bus iki peties“. Kai kur rovėjos, baigusios rauti paskutinį barą, mosteldavo paskutinėmis nurautų linų saujomis saulės link ir sušukdavo: „Linų, linų, baltų linelių!“. Visi šie veiksmai analogiški rugių pėdo mėtymui į viršų per rugiapjūtę. Veiksmo magija čia dar užtvirtinama magiškuoju užkeikimu, turėjusiu garantuoti norimą rezultatą. Šiaurės Lietuvoje rovėjos, baigusios darbą, „šaukdavo rudenį“: pasiėmusios linų saujas paskutinei gubelei statyti, sustodavo ratu ir, sviesdamos saujas aukštyn, visos kartu sušukdavo: „Ruduo! Ruduo! Ruduo!“
Linarovio talkininkai, parnešę pabaiguvių vainiką į šeimininkų namus, kaip ir per rugiapjūtę, kilnodavo šeimininkus. XIX a. pab.–XX a. pr. ši apeiga daugiausia buvo paplitusi šiaurės vakarų Lietuvoje. Žagarės apylinkėje (Joniškio r.) rovėjos, parėjusios į namus, sodindavo šeimininkę į žalumynais ir žiedais apkaišytą kėdę, uždėdavo ant galvos nupintą vainiką ir kilnodavo šaukdamos „valio!“
Linamynio talka baigdavosi vaišėmis ir šokiais – pabaigtuvėmis, nuobaigomis, patalkiu, pamyniu, čėsniu. Pabaigtuvių pasilinksminimas vykdavo įprastinėje namų aplinkoje.
XX a. I pusėje visoje Lietuvoje po linų darbų (linarovio, linamynio, linabrukio) surengdavo pabaigtuves, kuriose šokiams grieždavo muzikantas. Jei niekas iš talkininkų nemokėdavo groti, muzikantą pakviesdavo šeimininkas. Net klaipėdiškių protestantų nuobangos neapsieidavo be nuodėme laikytų šokių, žaidimų ir instrumentinės muzikos.
Linamynio patalkys (vaišės ir šokiai), darbą baigus vakare, trukdavo iki ryto, baigus auštant – iki pavakarės. Talkininkės persirengdavo atsineštais geresniais drabužiais. Pasivaišinus, šokius Viduklės apylinkėje pirmąja polka pradėdavo šeimininkas su šeimininke. Po jų šokdavo visi kiti talkininkai. Šokiams groti būdavo samdomas muzikantas. Apie 1937–1938 m. už grojimą armonika patalkyje muzikantui mokėdavo 2–3 litus. Kartais samdiniai dar nuo savęs pridėdavo 1–2 butelius gėrimo [Vyšniauskaitė 1983: 163]. Žeimelio vlsč. muzikantai pirmiausia grieždavo maršus, po to įvairius šokius ir pabaigoje suktinį.
XX a. antrojoje pusėje linamynio talkų pabaigtuvės išnyko. Tačiau kai kur, pvz., Vištyčio vlsč. (Vilkaviškio aps.), linabrukio pabaigtuvėse dar šokdavo iki vėlumos.
XX a. pradžioje Žemaitijoje per patalkių pasilinksminimus (kai šokiai vykdavo kieme arba lauke) mušdavo tam tikrą būgną – kelmą. F 106 Šio būgno korpusas dažniausiai būdavo daromas iš sveiko arba ištrūnijusio gluosnio ar liepos, beržo kelmo arba kamieno. Jeigu imamas sveikas medis, tai jo vidus iškertamas arba išskaptuojamas, paliekant 2–3 cm storio sieneles. Abu kamieno galai lygiai nupjaunami. Ant plongalio ištempiama ir lankeliu bei virvelėmis su sprudukliais (brūzguliais) pritvirtinama išskusta, bet neišdirbta šuns arba ožkos oda. Kelmo aukštis nuo 30 ik 50 cm, skersmuo – nuo 25 iki 50 cm. Mušamas iki 30 cm ilgio viena arba dviem medinėmis lazdelėmis (kuokelėmis), kurių vienas galas kietai apveltas galvijų kietu plaukų veltiniu arba stipriai aprištas milu.
Kūlimas prasidėdavo rudenį, nuėmus nuo laukų derlių, tačiau dažnai užtrukdavo iki Kalėdų, kartais – net iki Užgavėnių. Kūlimą lydėdavo įvairios apeigos. Iš iškultų pirmųjų javų Lietuvos vakaruose kepdavo duoną – po kepaliuką kiekvienam šeimos nariui. Kepaliuką dėdavo į aruodą, sakydami: „Kaip šitas kepaliukas yra pilnas, taip tegul bus pilni mano aruodai“.
Kulti keldavosi naktį (kai pragysdavo tretieji gaidžiai), kartais būdavo, kad „taip ir eini nosimi ardamas iš miego“. Tada nešdavo iš jaujos šiltus javų pėdus ir klodavo klojime ant aslos į dvi eiles: vienos eilės varpas suglausdavo su kitos eilės varpomis, o ražus atsukdavo į lauko pusę. Vienam klojimui paklodavo bent 30 rugių pėdų. Paprastai iš vienos trobos kuldavo trise: šeimininkas, bernas ir merga. Jei didesnė šeima, į jaują ateidavo daugiau kūlėjų – kartais penki ar šeši. F 98
Kuliant kiekvienas kūlėjas turi žinoti, į kurią vietą turi savo spragilu mušti, kad nesuduotų į tą pačią vietą, kur kitas mušė (į kiekvieną vietą mušama tik po vieną kartą). Kuldami vieni eina pirmyn, kiti – atbuli atgal. Retas atsitikimas, nors ir šešiese kuliant, kad kas ką nors spragilu užgautų. Kulti nesunku, jei visi gerai sutaria. Kūlimo taktui palaikyti įvairiose tautose būdavo „dainuojamos“ vadinamosios „spragilų dainos“, arba „spragilinės“, t. y. skanduojami tam tikri kūlimo ritmą palaikantys žodžiai. Gruzdžių apylinkėje dienos kūlimo pabaigai pažymėti jaunesniam kūlėjui duodavo pašokti su spragilu.
Sakydavo, kai kulia vyrai rugius, tai jei grūdas tiesiog į burną atlekia – labai būna gerai, šeimininkui viskas gerai seksis, jei grūdas atskrenda į ausį – užgirsi gerą naujieną. O jei įkrinta į akį – tai negerai. Reikia tik džiaugtis, kad akis liko sveika.
Padubysio valsčiuje (Šiaulių aps.) gyvavo įdomus paprotys, pabaigus savo javus kulti, skubiai nešti kaimynui „ridiką“ – duoti žinią apie darbo pabaigą, pasididžiuoti prieš kaimyną. Kartu tai būdavo proga ir pokštą iškrėsti: rezginėse, kuriose buvo nešami šiaudai, paslėpdavo kelmą arba akmenį ir liepdavo pusberniui jas – tariamąjį „ridiką“ – nunešti kaimynui. Tik nutempęs sunkenybę pusbernis suprasdavo esąs išjuoktas.
Kūlimo pabaigtuvių „ridikas“ greičiausiai yra vienas iš variantų papročio tempti kelmą ar trinką (kaladę), tapatintą su derliaus dvasia (šis paprotys žinomas daugeliui Europos tautų). Trinkos nešimo (vilkimo) paprotys, kaip gero būsimų metų linų derliaus linkėjimas, iš Kalėdų per Užgavėnes (Pelenų dieną) perėjo į javų (ir linų) kūlimo papročius „ridiko“ pavidalu. Tai rodo bendrą kalendorinių ir darbo pabaigtuvių švenčių papročių kilmę, jų agrarinį pobūdį. Įtakos tokiam perėjimui iš kalendorinių į darbo papročius galbūt turėjo ir maždaug sutampantis su žiemos saulėgrįžos šventėmis javų pabaigtuvių laikas.
„Ridiką“ nešdavo vaikinai, o merginos po kūlimo nešdavo į klojimą samtįir įmesdavo jį į šalinę. Panašiai kaip vaikinai už Kuršio nešimą per linamynį, taip ir už samčio įmetimą sugautos merginos būdavo baudžiamos. Žaldvario kaime (Kelmės r.), jei vyrai pagaudavo įnešusią samtį merginą, įrišdavo ją į kūlį iki kūlimo pabaigos, paskui tokį „kūlį“ pastatydavo, apkabinėdavo šakėmis ir vesdavo į trobą. Vilkaviškio apylinkėse irgi būta panašaus papročio: pagautą ir įrištą į kūlį merginą turėjo išpirkti šeimininkai, iškeldami vyrams pabaigtuves.
Kad kūlimo pabaigtuvės metų rate buvo svarbus laikotarpis, rodo ir kiti papročiai.
Kūlimo pabaigtuves paskelbdavo, pūsdami stebulę. F 101 F 102 Taip trimituojant būdavo visam kaimui pranešama, kas tą rytą pirmasis baigė kulti.
Kai kuriose Lietuvos vietose net XX a. pradžioje aptikta senoviško papročio pėdsakų – per kūlimo pabaigtuves dievams (seniau, kaip rašė M. Prätorius, – jaujos globėjui Gabjaujui ar Gabjaujai) aukoti gaidį (gaidys buvo siejamas su ugnimi, gaisru, taip pat su vaisingumu). Liškiavos, Marcinkonių ir gretimose apylinkėse pabaigtuvėms pjaudavo ne raudoną gaidį – raudonas gali sukelti gaisrą (valstiečiai nekuldavo javų per šventes, kad ant klojimo stogo nepasirodytų „raudonas gaidys“ – gaisras). XVII a. tokioje dievo Gabjaujo garbei skirtoje šventėje dalyvaudavo tik vyrai, kurie iš pradžių užmušdavo tų metų neraudoną gaidį, jį išvirdavo, prieš valgydami melsdavosi dievui Gabjaujui, šeimininkas su maldele nuliedavo alaus Žemynėlei, o paskui apeigų dalyviai, suklaupę ratu, gerdavo po kaušelį alaus, perduodami vienas kitam iš dešinės į kairę.
Kūlimo ritmą palaikydavo specialiais žodžiais. Vienokie žodžiai būdavo skanduojami, kuliant vienam, kitokie – dviese, trise A 77 ir t. t. Kiekviename krašte sugalvodavo savo žodžius, nors kai kurie jų dariniai beveik tokie patys įvairiose Lietuvos apylinkėse. N 50
Šilališkiai pasakoja, kad spragilais kulti reikėjo ir mokėti, ir įprasti. Svarbiausia – dirbti ritmiškai. Tai buvo sunkus ir įkyrus darbas. Nuotaikai pakelti ir ritmui išlaikyti būdavo dainuojamos nesudėtingos, beveik be melodijos dainelės – tai lyg ir melodeklamacijos, akompanuojant „mušamiesiems instrumentams“.
P. Černelis iš Seinų (Punsko aps., dabartinė Lenkija) prisimena, kaip jam teko kulti šešiese: „šešiese – sunkus kūlimas: jei pamilini, jau kitam duosi per buožį arba kaktoj vienas kitam duos“.
Žemaitijoje, Budrių kaime, dažniausiai būdavo kuliama keturiese pagal ritmą: „pats su pa-te šou su ka-te“. Pasakojama, kad sulig žodžiu „šou“ du stipresni vyrai pakaitomis spragilais smūgiuodavo kuo stipriau. Šitoks smūgiavimas, takto paįvairinimas, tarsi būgnas orkestre pagyvindavo kūlimo dinamiką, kūlėjams suteikdavo energijos.
Vaizdingai kūlimą aprašė M. Katkus „Balanos gadynėje“: kiekvienas ima savąjį spragilą, „pasispjaudo delnus, sakosi „Dieve, padėk“ ir pradeda spragilų dainą: „Cu-pu lu-pu, cu-pu lu-pu“ arba „kam-pe be-tu-pįs, kam-pe be-tu-pįs“. Sunkus bakstelėjimas vyro spragilo kaitaliojasi su minkštesniu pypsėjimu mergaitės spragilo ir su šnapštelėjimu kokio silpno kūliko. Iš to kuriasi spragilų gaida. Sutarimas mušant tiek lengvina kūlimą, kiek maršo griežimas lengvina kareiviams eiseną. Kas nemoka pritarti, turi būti pavarytas nuo kūlimo, kito vaisto jam nėra: čia mokytis ne vieta“ [Katkus 1989: 62].
Įdomu, kad šias „spragilų gaidas“, organizuojančias ir palengvinančias kūlimo darbą, daugelis įsisavindavo vaikystėje, žaisdami savotišką žaidimą. Įvairiose Lietuvos vietose buvo žinomas skirtingų kūlimo ritmų (dviese, trise ir pan.) pamėgdžiojimas, rankomis pliaukšint per įvairias kūno dalis (kelius, pečius, krūtinę, kaktą ir pan.) [MFA KLF, 1399(42)]. Beje, toks būdas susipažinti su kūlimo ritmika žinomas ir kaimyninėje Latvijoje. F 99
Pats kūlimo darbas tarytum primena šokį: pėdus suklodavo asloje į dvi eiles, kuldami vieni eidavo pirmyn, o kiti atbuli atgal, dainuodami tam tikras „spragilines“ kūlimo dainas, kad lengviau būtų palaikyti kūlimo ritmą. N 50 Tačiau duomenų apie kūlimo šokius ir žaidimus labai mažai, matyt, dėl to, kad XX a. kūlimui retai kada bekviesdavo didesnę talką.
Vienas šokio aprašas primena iniciacijų apeigą: Gruzdžių apylinkėje (Šiaulių r.) kūlimo pabaigoje jauniausiam kūlėjui duodavo pašokti su spragilu. Iniciacijų motyvų turi ir Židikų apylinkėje (Mažeikių r.) XX a. pradžioje užrašytas paprotys: „įvedamas į kūlėjus“ naujokas turėdavo apeiti aplink jaują apsijuosęs šiaudų ryšiu, užsidėjęs ant galvos kretilą ir laikydamas rankoje spragilą. Tryškių apylinkėje (Telšių r.) buvo rengiamos kūlimo pabaigtuvės (patalkiai), į kuriuos kviesdavo griežikus, kad jaunimas galėtų pašokti ir pasilinksminti.
Iš negausių duomenų matyti, kad kūlimo papročiuose vyravo žiemos ciklo choreografijai būdingi motyvai – priešpriešinės eilės, gaudymas, baudimas.
Pats kūlimo darbas tarytum primena šokį: pėdus suklodavo asloje į dvi eiles, kuldami vieni eidavo pirmyn, o kiti atbuli atgal, dainuodami tam tikras „spragilines“ kūlimo dainas, kad lengviau būtų palaikyti kūlimo ritmą. N 50 Tačiau duomenų apie kūlimo šokius ir žaidimus labai mažai, matyt, dėl to, kad XX a. kūlimui retai kada bekviesdavo didesnę talką.
Vienas šokio aprašas primena iniciacijų apeigą: Gruzdžių apylinkėje (Šiaulių r.) kūlimo pabaigoje jauniausiam kūlėjui duodavo pašokti su spragilu. Iniciacijų motyvų turi ir Židikų apylinkėje (Mažeikių r.) XX a. pradžioje užrašytas paprotys: „įvedamas į kūlėjus“ naujokas turėdavo apeiti aplink jaują apsijuosęs šiaudų ryšiu, užsidėjęs ant galvos kretilą ir laikydamas rankoje spragilą. Tryškių apylinkėje (Telšių r.) buvo rengiamos kūlimo pabaigtuvės (patalkiai), į kuriuos kviesdavo griežikus, kad jaunimas galėtų pašokti ir pasilinksminti.
Iš negausių duomenų matyti, kad kūlimo papročiuose vyravo žiemos ciklo choreografijai būdingi motyvai – priešpriešinės eilės, gaudymas, baudimas.
Griežtai organizuota kūlimo eiga primena ritminių mušamųjų grupės grojimą. A 77 N 50 Tik „grojama“ čia spragilais: F 98 spragilas, arba keltuvė – tai ta dalis, kurią kūlėjas laiko rankose; buožė – ta, kuria muša šiaudus; jungas – tai stipri, kruopščiai padaryta keltuvės jungtis su buože.
Kad išsikultų iš šiaudų grūdai, kiekvienas kūlėjas turi suduoti kiekvienam pėdui trissyk per varpas, trissyk per drūtgalį, paskui apversti kitą pusę ir suduoti tiek pat. Tam eina viena puse, mušdami per varpas; nuėję į galą, grįžta atgal, mušdami per drūtgalius; toliau kitoj pusėj muša per varpas, o, nuėję į galą, grįžta, mušdami per drūtgalius. Paskui apverčia kiekvieną pėdą ir muša kaip pirma [Katkus 1989:63].Ritmui palaikyti kartoja tam tikras skanduotes: „cu-pu lu-pu, cu-pu lu-pu“ ir pan. Sakydavo, kad jaujos rugių iškūlimas atima daugiausia jėgos, todėl rugiai iš visų javų būdavo apmokami brangiausiai.
Rytą baigus kulti, pūsdavo rato stebulę. F 101 F 102 Pūsti ne kiekvienas mokėjo. Reikia taip pūsti, kad visas kaimas girdėtų. Tai galėjo padaryti tik seni, patyrę kūlėjai. Jie paimdavo seną ratų tekinį, pasistatydavo kluono žarde ar ant tvoros, rankomis laikydavo ratą, stebulę prispaudę prie lūpų, ir pūsdavo kaip ragą. Kad garsas kuo toliau sklistų, kartais rato stebulę įkeldavo į medį arba užlipdavo ant klojimo stogo. Kai uždūduodavo, tai balsas eidavo kaip iš jaučio rago, net kitame kaime girdėdavosi.
Kūlimas – tai paskutinė metų talka, todėl pabaigtuvės būtinos. XX a. I pusėje Žemaitijoje, Aukštaitijoje, kai kur Suvalkijoje su pakviestais muzikantais talkininkai šokdavo ir linksmindavosi iki vidurnakčio. Kai kur Žemaitijoje šokiai kūlės metu vykdavo kiekvieną vakarą. Muzikantai grieždavo ne tik šokius, bet pritardavo ir dainoms.
Joniškio apylinkėse, kaimams išsiskirsčius į vienkiemius, talkos išnyko jau XX a. pradžioje. Vis dėlto kūlimo talkos, po kurių, griežiant muzikantui, vykdavo šokiai, išliko ilgiausiai.