Didžiausios pavasario švenčių ciklo šventės yra Velykos, Jurginės, Sekminės (pastarosios laikytinos tarpine švente, jungiančia pavasario ir vasaros švenčių ciklus). Jų papročiai skirti pavasariui prišaukti, gamtai išjudinti, naujam derliui, gyvulių gausai užtikrinti ir pan. Ypač didelis dėmesys šiose šventėse skiriamas pirmajai žalumai – gyvybės nešėjai. Žalumynai būdavo įvairūs: verba (iš žilvičio, blindės, kadagio ir kt. šakelių), javų želmenys, dedami ant Velykų stalo, Sekminių, Devintinių vainikai, beržo šakelės. Tikėta, kad žalia šakele nuplaktas žmogus (Verbų sekmadienį) ar gyvulys (per Jurgines) bus sveikas, gyvybingas, apsaugotas nuo blogų akių ir pan.
Kitas gyvybingumo simbolis – kiaušinis. Visose žemdirbių tautose kiaušiniai simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, atsinaujinimą. Pavasarį kiaušiniui būdavo priskiriama nepaprasta magiška galia. Per kiaušinius, užkastus po slenksčiu, turėdavo pereiti per Jurgines pirmą kartą į ganyklą išgenami gyvuliai. Šeimininkai nešiodavo įkeptus į duoną kiaušinius po laukus, aukodavo derliaus dievybėms (per Jurgines, Sekmines). Apie Kupiškį dar XIX a. pabaigoje kiaušinį per Velykas nešdavo į kapines ir dėdavo ant artimųjų kapų. Kiaušinių per Jurgines ir Sekmines gaudavo piemenys (iš jų kepdavo kiaušinienę, rengdavo „piemenų balius“). Kiaušiniai ypač svarbūs Velykų šventėje. Iki šių dienų išlikęs Velykų paprotys – marginti, daužti ir ridenti margučius. F 42 F 43 F 117
Kai kurios pavasario švenčių apeigos buvo skirtos gamtai pabudinti, „išjudinti“. Galima manyti, kad anksčiau tokią prasmę turėjo ir kiaušinių ridenimas bei mušimas. Pavasarį vairių Europos tautų papročiuose suaktyvėdavo įvairios mušimo (mušimosi) apraiškos, imtynės, kautynės. Daug kur būdavo rengiamos jaučių badynės, gaidžių kautynės ir pan., eidavo imtynių piemenys, gretimų kaimų bernai ir pan.
Kita gamtos sujudinimo forma – supimasis sūpuoklėmis F 45 F 57 (ir jo atitikmuo – „šokimas lenton“ F 34). Suptis sūpynėmis ar karusele – ir šiandien viena mėgstamiausių vaikų ir jaunimo pramogų F 60 F 66. Kaip ir daugelio žaidimais ar pramogomis virtusių senųjų papročių, taip ir supimosi sūpuoklėmis šaknys glūdi senojoje liaudies apeigų sistemoje. Ne tik lietuviams, bet ir daugeliui Europos tautų sūpuoklės ir supimasis kadaise buvo ypatinga kalendorinių švenčių ciklo apeiga, kurios sudedamąja dalimi buvo specialios sūpuoklių dainos. Sūpuokles Lietuvoje buvo įprasta daryti pavasarį. Jas įvairiose vietovėse įrengdavo skirtingu laiku: rytų, šiaurės ir vidurio Lietuvoje – per Velykas; vakarų, pietų, pietryčių Lietuvoje bei Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių salose) – per Užgavėnes; Šilutės apylinkėse bernai sūpynes padirbdavo Joninėms, o Gervėčiuose (Astravo r.) supdavosi „ant lentos“ F 44 F 45 per pusiaugavėnį. Vienur sūpynes nuimdavo tuojau po švenčių, kitur jos kabėdavo porą, trejetą savaičių ar net iki rudens, o būdavo ir taip, kad palikdavo kybot, kol pačios išgrius. Dažnai sūpuokles įrengdavo švenčių išvakarėse. Didžiausias sūpynių privalumas buvo galimybė įsisupti kuo aukščiau. Ir po vieną, ir poromis, o kartais net būriu (tuomet sūpynes įtaisydavo iš geležinių grandinių, o pažemyje padėdavo klojimo duris) supdavosi įvairaus amžiaus žmonės, dažniausiai – jaunimas (ypač merginos).
Pavasario laikotarpiu, kaip ir žiemos, būdavo lankomi kiemai. Išlikęs Velykų lalavimopaprotys: sakant oracijas ir dainuojant lalautojų dainas, šeimininkams buvo linkima gero derliaus, jaunoms merginoms – ištekėti.
Pavasarį daug dėmesio skirta pasėlių (ypač rugių, linų) lankymui. Nuo Jurginių būdavo pradedami lankyti rugių laukai. Į laukus būdavo nešami apeiginiai valgiai, klausomasi, ar jau dygsta rugiai. Rugiai lankyti ir prieš Šeštines („kryžiavose dienose“ – nuo pirmadienio iki trečiadienio), per Sekmines (kai kur – ir per Devintines), parugėse giedotos paruginės giesmės, rengtos apeiginės vaišės (sambariai). Laukų apėjimo ratu paprotys siekia labai senus laikus. Manoma, kad jis kilo iš magiško rato ritualų, turinčių užtikrinti gerą laukų derlių, išprašyti lietų, apsaugoti nuo sausros ir ledų. Senovės romėnai tai darydavo per tris pavasario šventes, senovės germanai rengdavo dideles vaikštynes aplink laukus, nešdami deivės Nerthus statulą.
Ypatingas dėmesys rodytas gyvuliams. Rūpintasi jų apsauga pirmo išginimo į ganyklą metu (mušdavo verba, aprūkydavo F 46), sveikata, gausa, pieningumu (prausdavo vandeniu per Velykas, varydavo per kiaušinius, liedavo vandeniu per Jurgines, vainikuodavo per Sekmines, Devintines ir pan.).
Pavasario švenčių apeigose ypač didelė reikšmė teikta vandeniui. Nusiprausimas tekančiu vandeniu Velykų rytą turėjęs užtikrinti sveikatą visiems metams, gyvulių nuprausimas – jų sveikumą, gražumą, gausą, šeimininko apliejimas – gerą derlių ir pan. Per Jurgines išgenant karves vanduo būdavo pilamas per sietą – kad padaugėtų pieno. Kad karvės būtų pieningos, šeimininkė apliedavo vandeniu pirmą dieną parginusį piemenį.
Tikėta, kad per didžiąsias pavasario ir vasaros šventes saulė šoka, šokinėja, supasi, mainosi ir pan. Šokančios saulės eidavę žiūrėti Velykų rytą. Ji šokanti ir per vasaros saulėgrįžą – savo „gimimo dieną“ (Jonines).
Ypatingos reikšmės pavasarį įgauna garsus dainavimas. Tikėta jo magine galia „prišaukti pavasarį“, gyvybę žadinančia, derlingumą užtikrinančia funkcija. Kad plačiau garsas sklistų, kad garsiau būtų, dainuota kur nors aukštai užsilipus (pvz., per Jurgines – ant tvoros), „judinant ranka gerklę“ F 47 F 48 V 29 (raliavimai, oliavimai – per Jurgines, Sekmines) ir pan. Pavasario apeiginių giesmių melodijose galima pastebėti tam tikras vyraujančias intonacijas, pvz., mažosios tercijos (ji skamba raliavimuose, V 30 sūpuoklinėse giesmėse, oliavimuose, V 29 kai kuriose paruginėse giesmėse ir kt.). Minėta intonacija tyrinėtojų laikoma savotišku pavasario-vasaros laikotarpio muzikiniu kodu (ji būdinga baltų-slavų kalendorinėms ir darbo dainoms), neretai vadinama „prašymo“, „meldimo“ ir pan. intonacija. Pavasario giesmėms ypač būdinga sinkopinė ritmo formulė eq (pirmą kartą ji „pasigirsta“ kai kuriose Užgavėnių pasivažinėjimo giesmėse, vėliau skamba gavėnios, sūpuoklinėse dainose, raliavimuose, ridavimuose, oliavimuose ir kt.).