Rudens laikotarpiu galima išskirti keletą švenčių (arba apeiginių veiksmų) grupių: 1) šventės, žyminčios derliaus nuėmimo darbų pabaigą (linarovis, linamynis ir kt., Ilgės, rudeniniai sambariai, derliaus pabaigtuvių (Žeminyko) šventė, kūlimas (Gabjaujo šventė), ožio aukojimo ceremonija; 2) ožio vedimo aplink beržą apeiga, žyminti ganiavos pabaigą; 3) šventės (laikotarpis), žyminčios rudeninį mirusiųjų paminėjimą (Ilgės, Visų šventųjų šventė, Vėlinės). Iš istorinių šaltinių aiškėja, kad rudenį, maždaug tuo pačiu metu, kai buvo švenčiama svarbiausioji rudens šventė, buvo prisimenami ir mirusieji. Senąją Ilgių šventę ryškiausiai atitinka dabartinės Vėlinės, o atskirų senųjų rudens pabaigtuvių elementų galima įžiūrėti javapjūtės, kūlimo, linamynio pabaigtuvėse bei gyvulių skerdimo papročiuose.
Vasaros pabaiga – rudens pradžia buvo derliaus nuėmimo pabaigtuvių metas. Daugelis tyrinėtojų įžvelgia tiesioginį ryšį tarp kalendorinių ir darbo švenčių. Manoma, kad talkų pirmykščiai papročiai sudaro patį seniausią metinių švenčių klodą. Pastovios datos neturėjusios darbo šventės, įsitvirtinus krikščionybei, dalį apeigų perleido kalendorinėms šventėms. Vis dėlto jos ir toliau išlaikė kiekvienai šventei būdingus bruožus – pakilią, džiugią nuotaiką, iškilmingumą ir vaišes.
J. Długoszas XV a. rašė, kad rudenį lietuviai aukodavo gyvulius, o „po aukų tris dienas puotaudavo, šokdavo, žaisdavo įvairius žaidimus ir per juos valgydavo paaukotus gyvulius“ [Jonynas 1984: 31].
J. K. Lasickis (Lasicius), remdamasis A. Guagniniu, XVI a. rašė apie Ilgių šventę spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje, gyvulių aukojimą dievui Žeminykui, taip pat apie linų dievo – Vaižganto – pagerbimą. „Trečią dieną po Ilgi merginos garbina dievą Vaizganthos, kad iš jo malonės turėtų pakankamai linų ir kanapių. Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į sterblę paplotėlių, vadinamųjų sykies, stovėdama viena koja ant kėdės, <…> dešinėje rankoje turėdama alaus ąsotį, šitaip kalba: „Vaizganthos deuaite auging mani linus teip ilgies, ik mani, nie duok mumis nogus eithi“. <…> Po to išgeria ąsotį <…> ir, vėl jį pripylusi, išlieja ant žemės dievui: paplotėlius taip pat išmeta iš sterblės, kad dievukai, jeigu yra kokie su Vaizganthos, galėtų pavalgyti. Jeigu po to ji tvirtai stovi, širdy visi tiki, jog kitais metais bus puikus linų derlius“.
M. Stryjkowskis, XVI a. „Kronikoje“ rašydamas apie derliaus nuėmimo pabaigtuvių šventę spalio mėnesį ir aukojimą dievui Žemininkui (Ziemiennikowi, Ziemienniku), minėtą šventę laikė svarbiausia, tvirtino, kad „dar ir lig šiol ji yra išlikusi kai kuriose vietose Lietuvoje, Žemaitijoje, Livonijoje, Kurše ir Rusų kraštuose“. Pasak Stryjkowskio, spalio pabaigoje žemdirbiai susirinkdavo į vienus namus, apdėdavo stalą šienu, uždengdavo staltiese, padėdavo kelis kepalus duonos ir ant stalo kampų pastatydavo keturis ąsočius alaus. Tada atnešdavo veršiuką ir telyčią, ožį ir ožką, aviną ir avį, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą. Juos visus papjaudavo ir, aukodami Žemininkui, kalbėdavo: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai“. Vaišinantis už stalo, vyriausias asmuo kiekvieno valgio gabaliuką pirmiausia numesdavo po stalu dievui Žeminykui.
M. Prätorius XVII a. rašė, kad nuėmę lauko derlių ir pradėdami kūlimą, gruodžio pradžioje senovės lietuviai keldavo rudeninius sambarius– vaišes. Visi kaimynai supildavo miežių ir darydavo alų, vadinamą „ant trijų devynių“. Šeimininkas paimdavo devynias saujas įvairių pirmojo pjovimo javų, tada kiekvieną saują dalydavo į tris dalis ir gaudavo dvidešimt septynias saujeles. Šituos javus iškuldavo, sumaišydavo su supiltais alui miežiais, po to sumaldavo ir darydavo alų. Pradėdamas vaišes šeimininkas pripildavo ąsotį alaus ir, laikydamas jį rankose, atsiklaupęs melsdavosi Žemynėlei.
Kūlimo pabaigtuvės, pasak M. Prätorijaus, baigdavosi Gabjaugio (Gabjaujo, Gabjaujos, dievo ar deivės, globojančio(-s) jaują) švente. Šios šventės pradžioje Gabjaugiui būdavo dėkojama tokia maldele (užrašyta lietuviškai): „wiesszpati diewe Gabjaugia, mes taw padekawoiom, iog galleiom tawo szittos gerrus dowanus gerrai iszderpti…“. Šventę šeimininkas užbaigdavo tokia malda: „miels diewe Gabjaugia, mes taw graszei atlikkom, buk linksmas musu diewele, peržegnuo mus, musu waikus, žeimyna, nameles, trobeles, galwyus, jaweles…“.
Senovės prūsų tikėjimo aprašymų rinkinyje „Sūduvių knygelė“ pasakojama apie ožio aukojimo ceremonijas, F 97 kurios XVI a. buvo gyvos tarp Rytų Prūsijos lietuvių (sprendžiant iš vėlesnių ožio ceremonijos aprašų, ir Lietuvoje). Buvo išleistas veikalas – „Knygelė apie ožio šventę“, kurios viršelyje pavaizduotas prūsų dvasininkas Viršaitis (Wurschkait, Woursshkaiti ir pan.), vienoje rankoje laikantis dubenį, kita ranka čiumpantis ožį už ragų. Kaip rašoma knygelėje, per ožio aukojimo ceremoniją Viršaitis, virš ožio ištiesęs ranką, šaukdavo visus dievus, kad jo mėsą padarytų šventą. Tada daržinėje ožį nudurdavo ir apsišlakstydavo jo krauju. Paskui būdavo verdama mėsa, kepama duona ir puotaujama visą naktį. Rytą ožio kaulai būdavo padedami tam tikroje vietoje, apipilami žemėmis. Ši šventė, matyt, buvo labai svarbi ir plačiai paplitusi – ji tebegyvavo net iki XX a. pradžios (tai rodo faktas, kad 1926 m. hercogo Albrechto paskelbtuose „Ceremonijų nurodymuose“ ožio šventė buvo drausta, grasinta bausmėmis).
Buvus ožio aukojimo apeigas galbūt patvirtintų ir kai kurie archajiški lietuvių folkloro pavyzdžiai, pvz., rugiapjūtės pabaigtuvių dainos „Ko negieda mūsų talka?“ motyvas: „Ko negieda, / Ko negieda mūsų talka? / Gal nepjovė, / Gal nepjovė žilo ožio?“. Panašus motyvas yra ir sutartinėje „Išsivedžiau oželį“ [SlS 1376]: „… Laikas rudenėlio, tai tėla, / Pjovė mano oželį, tai tėla, / Jau nešokinėja, tai tėla.“. A 66
Beje, pagal seną liaudies tikėjimą ožys buvo laikomas gyvūnu, nešančiu palaimą ir žemdirbystei, ir gyvulininkystei. Gali būti, kad iš senųjų ožio aukojimo ceremonijų išaugo „ožio vedimo aplink beržą“ ceremonijos, net iki XX a. antrosios pusės piemenų rengtos rudenį. Manoma, kad senieji papročiai be pėdsakų neišnyko todėl, kad piemenys, niekieno nedraudžiami, ėmė mėgdžioti apeigas, kurias kadaise viešai tam tikromis progomis atlikdavo vyresnio amžiaus žmonės. V 58
Svarbią vietą rudens darbų ir pabaigtuvių švenčių cikle užima linų darbai (talkos). F 100 Išskyrus linų sėją, visi kiti jų apdorojimo darbai dažniausiai būdavo atliekami pasitelkus į pagalbą kaimynus ir gimines, t. y. talkomis.Talkos paprotys atsirado dar pirmykštėje bendruomenėje, kaip būtina ūkinė savitarpio pagalbos forma.Kaimo žmonės talkas iki XX a. pradžios skelbė daugiau darbo rankų reikalaujantiems darbams, tarp kurių buvo linarovis, linamynis, rečiau linų kūlimas, klojimas, brukimas.
Linarovis vykdavo rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Šis laikas (ir pats darbas) įvairiose Lietuvos vietose vadintas skirtingai: linarautis (Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio r.), linarautė (Anykščių r.), linarovis (Jurbarko, Marijampolės, Raseinių, Šakių r.), linarūtė (Radviliškio, Šiaulių r.), linarūtis (Šilutės, Šiaulių r.), linarūvis (Šakių r.), linų talka (Biržų, Joniškio r.). F 100
Linarovio apeigos daug kuo panašios į rugiapjūtės apeigas. Linų rovimui taip pat vadovaudavo baravedė – gera linų rovėja ir dainininkė. Baravede talkose dažniausiai būdavo renkama jauna mergina arba jaunamartė. Kitos rovėjos skatindavo: „Tik tiesiai išvesk barą, gausi tiesų vyrą“. Visoje Lietuvoje buvo paprotys rovėjoms lenktyniauti. Būdavo šeimininkų, kurie tyčia supjudydavo moteris, kad šios susipykusios „lenktyniautų iš pasiutimo“. Darbo metu būdavo dainuojamos tam tikros „lininės“ dainos.
Rytų Aukštaitijoje tikėta, kad pirmosios saujos linais rovėjoms reikia apsijuosti pusiaują – tada jo neskaudės per visą linarovį. Daugelis linarovio papročių ir maginių veiksmų buvo susiję su merginų noru greičiau ištekėti. Vienas jų buvo dvilypio, arba keimerinio, lino – linino, lynės, jaunikio, jumio – ieškojimas. Manyta, kad atrasta lynė neša laimę, sveikatą, turtą, pranašauja greitą rovėjos ištekėjimą. Radėja jį užsikišdavo už juosmens (neskaudės strėnos), slėpdavo kraičio skrynioje (skrynia bus pilna audeklų) ir pan. Žeimelio apylinkėse (Pakruojo r.) jumį dėdavo į pabaigtuvių puokštę, kurią vėliau dainuodamos parnešdavo šeimininkei (Latvijoje Jumis – derliaus dievybė, siejama su indoeuropiečių dvynių kultu).
Suvalkijoje buvo paprotys pas rovėjas į talką atėjusią šeimininkę netikėtai surišti linų pluošteliu. Sakydavo: „Bus tvirti linai: pavyko gražiai surišti“. Už surišimą buvo reikalaujama išsipirkti „aukseliu ar sidabrėliu“ arba „nors baltos drobės stuomenėliu“. Šeimininkė išsipirkdavo, pažadėdama leisti rovėjoms vakare „linelius pakulti“ – pašokti, o jų surautą „linelį žaliuoju vyneliu palaistyti“ – iškelti pabaigtuves.
XX a. pradžioje Plungės rajone paskutinį linų pėdą po pluoštelį sudėdavo visos talkininkės. Paskui jį ant rankų pasiguldžiusios, parnešdavo namo ir prie jaujos įteikdavo šeimininkui, primindamos apie pageidaujamas pabaigtuves. Baigdamos nurauti visą linų dirvą, kupiškėnės rovėjos kartu sušukdavusios: „Baikim, baikim! Kiškį griebkim!“ (kiškis – personifikuota linų augumo dvasia; tikėta, kad nuimant derlių, jo dvasia ar dievybė traukiasi į dar nenurautą plotą).
Svarbus apeiginis momentas – pabaigtuvių vainiko pynimas. Baigdamos linus rauti, iš paskutinio pėdelio linų galvučių nupindavo apskritą pabaigtuvių vainiką. Ypač džiaugdavosi, jei tokiame pėde rasdavo dvigubą liną – lynę, ji būdavo būtinai įpinama į vainiką. Vainikas galėjo būti dvejopos formos: kūgio (kepurės – primindavo kvieslio kepurę, arba gubelės) ir apskritimo. Apskritimo formas vainikas panašiausias į rugiapjūtės pabaigtuvių. Pasvalio apylinkėse šeimininkei nupindavo apskritą, šeimininkui – kūgio formos vainiką.
Baravedei užsidėjus jį ant galvos, visos eidavo namo, dainuodamos „linų dainą“. Žemaitijoje tokia daina buvo „Bėg upelė vingurdama“ A 69 arba „Ir užaugo linelis“, Aukštaitijoje (Pakruojo r.) – „Ar jau visi sugulot“ arba kokią nors kitą. Vainikas būdavo uždedamas šeimininkei (rečiau – šeimininkui) ant galvos, palinkint, kad nurauti linai būtų laimingai sudėvėti, o jų sėmenys dar didesnius linus užaugintų. Dažnai šeimininkę talkininkai dar ir pakilodavo. Kai kur šeimininkė už parneštą vainiką baravedei dovanodavo rankšluostį, šeimininkas – pinigų. Talkininkus vaišindavo sūriu, alumi ir kt. (pabaigtuvių vakarienė – patalkys, nubongos, pabaigtuvės – būdavo tokia, kaip ir kitų su talka atliktų darbų).
Rytų Lietuvoje kartais rovėjos parnešdavo gėlėmis papuoštą paskutinį pėdelį. Šeimininkė jį pastatydavo krikštasuolėje. Šiaurės Aukštaitijoje rovėjos padarydavo savotišką vainiką-puokštę, vadintą štoberiu (štėberiu). Į vainiką įpindavo gėlių, jo viduryje paslėpdavo dagį, o apačioje pririšdavo svogūnų ir morką. Tokia puokšte baravedė per pabaigtuvių vakarienę erzindavo karšėjus, kurie visaip stengdavosi štoberį pavogti.
Linų kūlimo talkos vadintos įvairiai: apkulos (Kretinga), linamušė (Šakiai), linamušis (Alytus, Kaišiadorys, Šiauliai ir kt.), linų taškymo talka (Vilkaviškis). Linamušio talkos prasidėdavo rudeniop („po Žolinės“), dažniausiai jos vykdavo naktimis. Kai kurių etnologų manymu, naktį kulta, stengiantis apsisaugoti nuo „nužiūrėjimo“. Per linamušį kaimynas kaimynui padėdavo, tačiau už šį darbą nereikėdavo atidirbti. Galiojo sena taisyklė: talkininkus pavaišinti ir leisti jiems pasilinksminti.
Linų klojimo pradžios ir pabaigos rituale būta nemažai imitacinės, kontaktinės ir apotropinės magijos, dažnai dar sustiprinamos magiško užkeikimo. Vienas pirmųjų magiškų veiksmų buvo žegnojimasis, palydimas prašymo: „Dieve, duok laimingai!“. Iš pirmosios (kai kur iš trijų pirmųjų) klojamos saujos būdavo padaromas ratukas – vainikiukas, vainikutis, verpetas, saulutė, žvaigždutė, žvaigždė. Verpetą-saulutę padarydavo ir iš paskutinės klojamų linų saujos, t. y. šio darbo pabaigoje. Sakydavo, kad baigia linus kloti saulute, „kad linai būtų balti kaip saulė“. Aiškindavo, kad tai yra apsaugos priemonė nuo viesulo arba klojėjimosi pavyzdys, kurį turi nusižiūrėti visi linai. Ratukas (mėnulis) buvo klojamas, „kad šviestų, kad pluoštas būtų lygus“. Iš paskutinės linų saujos paklotos saulutės viduje dažnai padėdavo du sukryžiuotus linų pluoštelius ir dar prispausdavo akmenuku – „kad visų linų vėjas neišnešiotų“ (į centrą dedamas akmuo, tyrinėtojų manymu, dar labiau sustiprina magišką apsauginę apskritimo galią; akmuo įvairių tautų tikėjimuose laikytas apsaugos priemone prieš blogąsias jėgas). Šeimininkė, norėdama apsaugoti paklotus linus, apeidavo aplink juos, nešina šv. Agotos duona.
Vienas paskutinių magiškų veiksmų būdavo klojėjos susilietimas su žeme. Ji atsisėsdavo arba atsiguldavo ant verpetu paskleistos linų saujos („ant ratuko krisdavo pagulėti nedūsuodama“) ir sakydavo: „Kaip aš guliu, kad taip linai gulėtų!“. Tikima, kad ramiai gulint ir nekvėpuojant bus parodyta linams, kaip jie turi gulėti (tai dar užtvirtinama užkeikimu – žodžio magija).
Linamynis – vienas sunkiausių linų darbų. Vis dėlto daugelis autorių, aprašiusių linamynio talkas, minėjo ne tiek darbo sunkumą, kiek jo šventinį pobūdį. Suvalkiečių linamyniai netgi būdavo vadinami „namų iškilme“, kurios visi laukdavo tartum ko nors nepaprasto. Matyt, senovėje linamynis galėjo būti laikomas bendruomenės darbo švente.
Žemaitijoje naktinėse mynėse dalyvaudavo abiejų lyčių jaunimas (kitur linus daugiausia mindavo dieną ir tik moterys). Čia šeimininkų paprašyti pasirodydavo ir persirengėliai. Jie buvo tokie patys kaip ir žiemos šventėse (Užgavėnėse, Kalėdose) – pirkliai-žydai, čigonai, ožys, meška, arklys, gervė, mirtis, velnias. F 32 Panašiai kaip per Užgavėnes, linamynio žydai irgi mėgdavo gaudyti „bergždenikes“ (dar neištekėjusias merginas) norėdami patikrinti jų „riebumą“, derėdavosi jas „pirkdami“ arba tiesiog pavogdavo iš mynėjų. Tačiau linamynio persirengėliai skyrėsi nuo „keliaujančių“ žiemos ciklo persirengėlių tuo, kad veikdavo uždaroje patalpoje (jei ir apsilankydavo kaimynų talkoje, tai tik paslapčia, norėdami pavogti „bergždenikę“), būdavo savotiškais jaujos ar pirties „šeimininkais“, o jų neįprastas elgesys ir nešvankūs juokai užkrėsdavo visus talkininkus. Savo pokštais jie labiau panašūs į Velyknakčio persirengėlius (gyvavusius taip pat Žemaitijoje), kurie naktį bažnyčioje žadindavo budinčiuosius prie karsto ir neleisdavo jiems užmigti.
Dar XX a. pradžioje Platelių apylinkėje vyrai paskutinę talkos naktį iš šiaudų padarydavo dvi pamėkles – žmogaus pavidalo končių (valančių) ir ožį. Šeimininkui nešant iš duobės paskutinius linus, vienas iš mynėjų išvilkdavo sulinkusį končių, o kitas išjodavo ant ožio. Tai pamatę, kiti mynėjai šūkteldavo: „Valio! Valio! Linus nugalėjom! Valančius linus glėbiais išnešė, ožys su ragais išbadė. Atminkit, vyručiai, ką končius kentėjo“. Končius, arba valančius, alegoriškai įprasmino visą „lino kančią“. Matyt, žmogaus pavidalo končiaus figūra senovėje reiškė linų dvasią, kurios išnešimas (paskiau galbūt ir sunaikinimas?) turėjo lemti gerą būsimąjį derlių. Ožio personažas minėtame paprotyje taip pat galėjo būti siejamas su vaisingumą skatinančia galia.
Ypatingą vietą tarp linamynio vaidinimų užima „kuršio nešimas“. Kuršis – žmogaus pavidalo pamėklė, nešama į svetimą jaują mynėjams pajuokti. Baidyklė būdavo vaizduojama dvejopai: nuoga (padaryta iš ilginių šiaudų, teturėjo prikabintą išpūstą avino pūslę) ir aprengta (aptaisoma panašiai kaip kaliausė žvirbliams baidyti). Užbaigę kūlimą talkininkai Kuršį nešdavo į kitą talką – jo primetimas kitai talkai reiškė didelę gėdą, kartu buvo ir Kuršio nešėjų išbandymas, primenantis iniciacijas. „Kuršio nešimo“ paprotys artimas Žemaitijoje gyvavusiam papročiui per kūlimo pabaigtuves „nešti ridiką“.
Žemaičių linamynio papročiuose itin reikšmingas ožio įvaizdis. Kaip minėta, buvo daroma jo iškamša išlydint Valančių, kartais jo kaukę užsidėdavo ir persirengėliai, arba pasislėpę išdaigininkai gąsdindavo mynikus bliaudami ožių balsais. Apie ožio pasirodymą per linamynį užsimenama ir kai kuriose sakmėse, kuriose pasakojama, kad ožiais tada pasiversdavo vaiduokliai.
Mintuvų stovas taip pat buvo vadinamas ožiu (arba binkiu). Ant jo vykdavo linamynio persirengėlių vaidinimas „Bergždenikės pjovimas“ – tarsi pokštu išvirtęs „aukojimas“: „<…> Tada gizelis sugriebia kitą, jauną, gražią merginą ir nuneša glėbyj ar nuveda „žydui“. „Žydas“ „nori“ merginą glamonėti, bučiuoti, bet ji iš pradžių nesiduoda, stengiasi išsprukti iš „žydo“ rankų. Kai mergina pailsta, „žydas“ ją glamonėja, bučiuoja. Po to, jis, džiaugdamasis mergina, ją gnaibo ir spaudo, apžiūri „sveikatą“, kaip širdis muša, ar bus „košerna“ ir t. t. Jei visas „košernos“ ypatybes turi, nusprendžia „pjauti“. Gizelis paima į glėbį laikyti merginą; pusbernis pasemia pusę sėtuvės spalių, kraujams leisti ir paima kylį, kraujams maišyti; o „žydas“ pasigalanda „peilį“ (brauktuvę ar pastapę). Tada gizelis, pusbernio padedamas, paguldo merginą skersai ožio, o „žydas“, norėdamas nuduoti nekaltu, sako: „Uui, Juze, aš nekaltas, bet tas, kas tave surišo ir po peiliu pakišo“. Po to „žydas“, paėmęs „peilį“, pertraukia merginai po kaklu, juokdamasis maišo „kraują“. Tuo tarpu kartais iš duobos išeina du mynėju, pasirengusiu: vienas mirtimi, kitas velniu (Salantai). „Papjovus bergždinėlę“, „žydas“ nuriša jos priejuostę, išplėtęs džiaugiasi, kad didelis esąs „bergždinėlės“ šepšis (sluoksnis taukų ant skrandžio) (Plateliai; Alsėdžiai). Ylakių v. ir vyrai <…>, atsmaukę rankoves šaukia: „Čia gera bergždinė – ir šepšis, kaip žardas“ – ir griebia merginai už sijono. Kad mynėjai „papjautosios“ merginos nesigailėtų, „žydas“ stengiasi savo darbą pateisinti ir „bergždinėlę“ peikti, sakydamas: „Uui, ožka – ne gyvulys, moteriška – ne žmogus; ji būtų buvusi vienos dienos šeimininkė, nes jos kojų staibiai esą pliki (neapžėlę plaukguriais); ji savo amžiuje nebūtų vaikų turėjusi…“ Kai pasibaigia „pjovimo ir mėsinėjimo apeigos“, „bergždinėlę“ nukelia nuo ožio ir iškaitusią paleidžia prie mintuvų“ [Mickevičius 1938: 357].
Populiarus per linamynį „binkiavimas“ irgi vykdavo ant mintuvų „ožio“: „Išbinkiuoti“ reiškė vienam laikant mynėją už pečių, kitam – už kojų, gerokai padaužyti mynėjo sėdmenis į mintuvų „ožį“. Paprastai „binkiuodavo“ pirmą kartą minančius mynėjus. Kartais talkininkai tokiais veiksmais „nubausdavo“ nemėgstamus tinginius, vyrai – merginas, šios – vyrus.
Kaip ir per kitas talkas, taip ir per linamynį labai svarbu buvo tarpusavyje lenktyniauti. Stengtasi ne tik daugiau išminti, bet ir gražiau sutvarkyti linų saujas. Klojimo aslos viduryje stovėdavo kelios eilės medinių mintuvų. Prie jų – mynėjai ir mynėjos mindavo linus, taukšėdami: taukš, taukš taukš! Minančių merginų mintuvai žmonėms skambėjo šitaip: „Ausk drobes, ausk drobes. Krauk kraitį, krauk kraitį…“, o vaikinų jau kitaip: „Vežk turgun ir parduok. Vežk turgun ir parduok. Nepragerk, nepragerk…“. S. Butenienė-Dargytė (g. 1920 m. Lapgaudžių k., Kartenos ap.) pasakojo, kad jų kaime „laužėma bova mylima natė (giesmė tuokia). Du vyra tep spaus ir tep veinas sakys: „kliur-kou kliur-kou kliurk!“. Kap sakys „kliurk!“, tep turi sugauti ton saujį, tam tikras bova žmuogus pastatyts…“.
Linamynio pabaigtuvių papročiuose galima rasti senų apeiginių veiksmų atgarsių. Matyt, anksčiau gyvavusį laistymąsi vandeniu XX a. pradžioje pakeitė toks pokštavimas: vyrai atsinešdavo kibirą vandens, užsikeldavo jį aukštai ir sakydavo stovintiems apačioje klojime, kad pastebėję keistą paukštį. Liepdavo jiems laikyti kretilą, kad būtų kuo sugautą paukšti apvožti. Šiems bežiopsant, pokštininkai išliedavo ant jų galvų vandenį. Kai kur (Girgždų k., Varduvos ap.) apie mynės pabaigą (kaip ir kūlimo pabaigtuves) pranešdavo pūsdami ratų stebulę.
Per linamynio pabaigtuves kai kuriose apylinkėse buvo kartojami veiksmai, panašūs į jau žinomus rugiapjūtės ir linarūtės pabaigtuvių papročius. Baltarusijos lietuvių linamynio pabaigoje šeimininkė paskutinį linų glėbelį mesdavo aukštyn, kad kitais metais linų pluoštas būtų ilgesnis, o pietvakarių Žemaitijoje parėję talkininkai įteikdavo šeimininkui švariai išbrauktų linų „stukelį“, šeimininkei uždėdavo ant galvos iš vienos linų saujos padarytą vainikėlį ir taip papuoštus šeimininkus pakilnodavo. Šių į aukštį nukreiptų veiksmų prasmė buvo susieta su vaisingumo magija, kaip ir kitų darbų pabaigtuvėse.
Dirbant įvairius linų apdorojimo darbus, būdavo dainuojamos dainos (giedamos sutartinės, žaidžiami rateliai) apie liną. Tai labai senos stereotipinės struktūros dainos, kuriose nuosekliai apdainuojama „lino kančia“ – išskaičiuojami visi lino apdorojimo etapai nuo sėjos, dygimo, rovimo iki pat drobių audimo, balinimo ir drabužių pasiuvimo. A 68 A 69 Tokios „augalo kančios“ (lino, kanapės, rugio, apynio ir kt.) dainos žinomos daugeliui žemdirbių tautų.
Per linarovį F 100 šiaurės rytų Aukštaitijoje giedotos sutartinės („lino kančią“ apgiedančių sutartinių užrašyta ypač daug). Kai kuriose linarovio sutartinėse esama nemažai tikėjimo ypatinga žodžio galia liekanų. Pvz., trumputė sutartinė „Išroviau borų“ skamba tarsi užkeikimas: „Išroviau borų / Ir untrų golų, / Dieve, padėk už trėčių, / Padėk, Dievuliau, už trėčių“ [SlS 222]. Užkeikimą primena ir sutartinė „Lylioj, sese linų“ [SlS 210], kurioje linai savotiškai „užkalbami“: „aukit, linai, stuomenykai, rieskit šaknis…“. Kai kurios dainos (šiaurės Aukštaitijoje) buvo skirtos pagrindinei rovėjai – baravedei apdainuoti, pvz., „Baravedė pirma pirma, / Jai galvelė širma širma. / Baravedė pasipūtus / Kaip Leibuko kalakutas…“ [LLD D II 344]. Baigus linus rauti, grįžtant iš darbo šiaurės Aukštaitijoje dainuodavo „Ar jo visi sugula“ ir kt. Kartais apdainuodavo ir šeimininkę, kuri vaišindavo talką: „…Ugnela nekorta, / Večerėj neviorta, / Talkos gaspadine / Gul už pečios girt(a)“ (padainavo O. Bluzmienė, Pakruojo r.).
Kaip pasakoja dzūkės, „Per linamynį dainos skambėjo. Leki ant kalno aukščiausio padainuot, kad girdėtų bernai, kad čia talka“. Talkininkai dainuodavo ne tik eidami į darbą ar iš jo grįždami, bet ir darbo vietoje. Greta dainų giedodavo ir religines giesmes, vadinamąsias karunkas. Prisimenama, kad XIX a. būdavo net vienas giedorius samdomas, kuriam už visos savaitės giedojimą ir linų mynimą mokėdavo po rublį. Dažniausiai linamynyje būdavo giedamas „Žėkelis“ („Žikelis“), ypač per adventą (linamyniai paprastai ir vykdavo tuo metu). A 72 N 48 Pasak dainininkų, „Žikelis“ – nei giesmė, nei daina. Jį buvo galima giedoti nuo vieno ir nuo antro galo. Pakruojo rajono dainininkai pasakojo: „Išgiedojus visą dvylika reikia vėl pradėt nuo dvylikto ir varyti atgal, prie kiekvieno posmo pridedant: „Aik, velnio, į peklą!“ Tą giesmę giedodavo ir miške pasiklydus, kad velnias atstotų.“ [LTR 192(117)]; „Ši daina buvusi senovėj kaip šventa giesmė vietoj poterių“;„Žėkelis buvęs koks tai vyriausias pranašas. Jis paklydusius atveda į kelią, užtai paklydus reikia giedoti tą giesmę. Kolei ją baigsi, atrasi ir kelią. Tą giesmę seniau giedodavo ir prie numirėlio bei per gedulingus pietus, numirėlį palaidojus. Mat kad jo vėlę klajojančią Žėkelis nuvestų į dangų.“ [LTR 812(22)]. Iš dainininkų pasakojimų galima spręsti, kad seniau buvo tikima ypatingomis maginėmis šios giesmės galiomis, viena jų – apsauga. Tokią apsauginę galią turėjo ir kitos per linamynį taikytos priemonės: „kad laumės nemintų linų“, mintuvuose būdavo kryželiai „įkirpti“; patys mintuvai šermukšninėmis vinimis sukalti (tikėta, kad šermukšnis atbaidantis piktąsias dvasias, jo bijantis velnias) arba Joninių žolėmis apraišioti ir pan.
XX a. talkose seniau giedotos karunkos imtos parodijuoti. Vyrai jų giedojimo maniera užtraukdavo: „Avinėli, baronėli, koki tavo rageliai?“. Moterys atitardavo nutęsdamos: „Toki kaip ir tavo“ (Smilgiai). Vėliau (XX a. trečią-ketvirtą dešimtmetį) religinių giesmių giedojimas talkose visiškai išnyko [Vyšniauskaitė 1983: 154].
Žemaitijoje per linamynį buvo ypač mėgstama dainuoti „Sausi lineliai išdžiovinti“ („Minkit, mynėjėliai, ir aš minsiu“). A 70 N 49 Jos melodija – ta pati, kaip daugeliui gerai pažįstamos vaišių dainos „Gerkit, broliukai, ir aš gersiu“ (beje, ta pačia melodija Žemaitijoje giedamos ir kai kurios giesmės – kalnai; daina „Gerkit, broliukai“ mėgstama ir Aukštaitijoje). Panašūs ir šių abiejų dainų tekstų variantai: vaišių dainos motyvą „kai reiks užmokėti, aš išeisiu“ atitinka linamynio dainos motyvas „kai reiks spalius nešti, aš išeisiu“.
Pradedant ir baigiant linarovį buvo šokinėjama arba atliekami kiti į viršų nukreipti veiksmai. Apie Kupiškį šeimininkė arba vyriausioji duktė, prieš pradėdamos rauti, pašokdavo ir rankomis suplodavo virš galvos – tai buvo laikoma magiška priemone linų pluoštui pagerinti. Kai kur toje pačioje apylinkėje, kai šeimininkė ir jos duktė šokinėdavo aukštyn, kitos rovėjos dainuodavo: „Šok, močiute, šok, dukrele, kad geri būtų lineliai“.Panašūs veiksmai būdavo atliekami ir baigiant linarūtę. Beraudamos paskutinį barą rovėjos šokdavo ir mėtydavo surištus linus į viršų šaukdamos „Valio! Valio!“. Be to, tikėta, kad kuri aukščiau išmes, ta greičiau ištekės. Apie Veisiejus merginos, mėtydamos paskutinę linų saują, šaukdavo: „Valio! Visos apsiženysim!“. Žemaitijoje šaukdavo: „Valio! Jei šiemet linai buvo iki juostos, kitąmet bus iki peties“. Kai kur rovėjos, baigusios rauti paskutinį barą, mosteldavo paskutinėmis nurautų linų saujomis saulės link ir sušukdavo: „Linų, linų, baltų linelių!“. Visi šie veiksmai analogiški rugių pėdo mėtymui į viršų per rugiapjūtę. Veiksmo magija čia dar užtvirtinama magiškuoju užkeikimu, turėjusiu garantuoti norimą rezultatą. Šiaurės Lietuvoje rovėjos, baigusios darbą, „šaukdavo rudenį“: pasiėmusios linų saujas paskutinei gubelei statyti, sustodavo ratu ir, sviesdamos saujas aukštyn, visos kartu sušukdavo: „Ruduo! Ruduo! Ruduo!“
Linarovio talkininkai, parnešę pabaiguvių vainiką į šeimininkų namus, kaip ir per rugiapjūtę, kilnodavo šeimininkus. XIX a. pab.–XX a. pr. ši apeiga daugiausia buvo paplitusi šiaurės vakarų Lietuvoje. Žagarės apylinkėje (Joniškio r.) rovėjos, parėjusios į namus, sodindavo šeimininkę į žalumynais ir žiedais apkaišytą kėdę, uždėdavo ant galvos nupintą vainiką ir kilnodavo šaukdamos „valio!“
Linamynio talka baigdavosi vaišėmis ir šokiais – pabaigtuvėmis, nuobaigomis, patalkiu, pamyniu, čėsniu. Pabaigtuvių pasilinksminimas vykdavo įprastinėje namų aplinkoje.
XX a. I pusėje visoje Lietuvoje po linų darbų (linarovio, linamynio, linabrukio) surengdavo pabaigtuves, kuriose šokiams grieždavo muzikantas. Jei niekas iš talkininkų nemokėdavo groti, muzikantą pakviesdavo šeimininkas. Net klaipėdiškių protestantų nuobangos neapsieidavo be nuodėme laikytų šokių, žaidimų ir instrumentinės muzikos.
Linamynio patalkys (vaišės ir šokiai), darbą baigus vakare, trukdavo iki ryto, baigus auštant – iki pavakarės. Talkininkės persirengdavo atsineštais geresniais drabužiais. Pasivaišinus, šokius Viduklės apylinkėje pirmąja polka pradėdavo šeimininkas su šeimininke. Po jų šokdavo visi kiti talkininkai. Šokiams groti būdavo samdomas muzikantas. Apie 1937–1938 m. už grojimą armonika patalkyje muzikantui mokėdavo 2–3 litus. Kartais samdiniai dar nuo savęs pridėdavo 1–2 butelius gėrimo [Vyšniauskaitė 1983: 163]. Žeimelio vlsč. muzikantai pirmiausia grieždavo maršus, po to įvairius šokius ir pabaigoje suktinį.
XX a. antrojoje pusėje linamynio talkų pabaigtuvės išnyko. Tačiau kai kur, pvz., Vištyčio vlsč. (Vilkaviškio aps.), linabrukio pabaigtuvėse dar šokdavo iki vėlumos.
XX a. pradžioje Žemaitijoje per patalkių pasilinksminimus (kai šokiai vykdavo kieme arba lauke) mušdavo tam tikrą būgną – kelmą. F 106 Šio būgno korpusas dažniausiai būdavo daromas iš sveiko arba ištrūnijusio gluosnio ar liepos, beržo kelmo arba kamieno. Jeigu imamas sveikas medis, tai jo vidus iškertamas arba išskaptuojamas, paliekant 2–3 cm storio sieneles. Abu kamieno galai lygiai nupjaunami. Ant plongalio ištempiama ir lankeliu bei virvelėmis su sprudukliais (brūzguliais) pritvirtinama išskusta, bet neišdirbta šuns arba ožkos oda. Kelmo aukštis nuo 30 ik 50 cm, skersmuo – nuo 25 iki 50 cm. Mušamas iki 30 cm ilgio viena arba dviem medinėmis lazdelėmis (kuokelėmis), kurių vienas galas kietai apveltas galvijų kietu plaukų veltiniu arba stipriai aprištas milu.
Kūlimas prasidėdavo rudenį, nuėmus nuo laukų derlių, tačiau dažnai užtrukdavo iki Kalėdų, kartais – net iki Užgavėnių. Kūlimą lydėdavo įvairios apeigos. Iš iškultų pirmųjų javų Lietuvos vakaruose kepdavo duoną – po kepaliuką kiekvienam šeimos nariui. Kepaliuką dėdavo į aruodą, sakydami: „Kaip šitas kepaliukas yra pilnas, taip tegul bus pilni mano aruodai“.
Kulti keldavosi naktį (kai pragysdavo tretieji gaidžiai), kartais būdavo, kad „taip ir eini nosimi ardamas iš miego“. Tada nešdavo iš jaujos šiltus javų pėdus ir klodavo klojime ant aslos į dvi eiles: vienos eilės varpas suglausdavo su kitos eilės varpomis, o ražus atsukdavo į lauko pusę. Vienam klojimui paklodavo bent 30 rugių pėdų. Paprastai iš vienos trobos kuldavo trise: šeimininkas, bernas ir merga. Jei didesnė šeima, į jaują ateidavo daugiau kūlėjų – kartais penki ar šeši. F 98
Kuliant kiekvienas kūlėjas turi žinoti, į kurią vietą turi savo spragilu mušti, kad nesuduotų į tą pačią vietą, kur kitas mušė (į kiekvieną vietą mušama tik po vieną kartą). Kuldami vieni eina pirmyn, kiti – atbuli atgal. Retas atsitikimas, nors ir šešiese kuliant, kad kas ką nors spragilu užgautų. Kulti nesunku, jei visi gerai sutaria. Kūlimo taktui palaikyti įvairiose tautose būdavo „dainuojamos“ vadinamosios „spragilų dainos“, arba „spragilinės“, t. y. skanduojami tam tikri kūlimo ritmą palaikantys žodžiai. Gruzdžių apylinkėje dienos kūlimo pabaigai pažymėti jaunesniam kūlėjui duodavo pašokti su spragilu.
Sakydavo, kai kulia vyrai rugius, tai jei grūdas tiesiog į burną atlekia – labai būna gerai, šeimininkui viskas gerai seksis, jei grūdas atskrenda į ausį – užgirsi gerą naujieną. O jei įkrinta į akį – tai negerai. Reikia tik džiaugtis, kad akis liko sveika.
Padubysio valsčiuje (Šiaulių aps.) gyvavo įdomus paprotys, pabaigus savo javus kulti, skubiai nešti kaimynui „ridiką“ – duoti žinią apie darbo pabaigą, pasididžiuoti prieš kaimyną. Kartu tai būdavo proga ir pokštą iškrėsti: rezginėse, kuriose buvo nešami šiaudai, paslėpdavo kelmą arba akmenį ir liepdavo pusberniui jas – tariamąjį „ridiką“ – nunešti kaimynui. Tik nutempęs sunkenybę pusbernis suprasdavo esąs išjuoktas.
Kūlimo pabaigtuvių „ridikas“ greičiausiai yra vienas iš variantų papročio tempti kelmą ar trinką (kaladę), tapatintą su derliaus dvasia (šis paprotys žinomas daugeliui Europos tautų). Trinkos nešimo (vilkimo) paprotys, kaip gero būsimų metų linų derliaus linkėjimas, iš Kalėdų per Užgavėnes (Pelenų dieną) perėjo į javų (ir linų) kūlimo papročius „ridiko“ pavidalu. Tai rodo bendrą kalendorinių ir darbo pabaigtuvių švenčių papročių kilmę, jų agrarinį pobūdį. Įtakos tokiam perėjimui iš kalendorinių į darbo papročius galbūt turėjo ir maždaug sutampantis su žiemos saulėgrįžos šventėmis javų pabaigtuvių laikas.
„Ridiką“ nešdavo vaikinai, o merginos po kūlimo nešdavo į klojimą samtįir įmesdavo jį į šalinę. Panašiai kaip vaikinai už Kuršio nešimą per linamynį, taip ir už samčio įmetimą sugautos merginos būdavo baudžiamos. Žaldvario kaime (Kelmės r.), jei vyrai pagaudavo įnešusią samtį merginą, įrišdavo ją į kūlį iki kūlimo pabaigos, paskui tokį „kūlį“ pastatydavo, apkabinėdavo šakėmis ir vesdavo į trobą. Vilkaviškio apylinkėse irgi būta panašaus papročio: pagautą ir įrištą į kūlį merginą turėjo išpirkti šeimininkai, iškeldami vyrams pabaigtuves.
Kad kūlimo pabaigtuvės metų rate buvo svarbus laikotarpis, rodo ir kiti papročiai.
Kūlimo pabaigtuves paskelbdavo, pūsdami stebulę. F 101 F 102 Taip trimituojant būdavo visam kaimui pranešama, kas tą rytą pirmasis baigė kulti.
Kai kuriose Lietuvos vietose net XX a. pradžioje aptikta senoviško papročio pėdsakų – per kūlimo pabaigtuves dievams (seniau, kaip rašė M. Prätorius, – jaujos globėjui Gabjaujui ar Gabjaujai) aukoti gaidį (gaidys buvo siejamas su ugnimi, gaisru, taip pat su vaisingumu). Liškiavos, Marcinkonių ir gretimose apylinkėse pabaigtuvėms pjaudavo ne raudoną gaidį – raudonas gali sukelti gaisrą (valstiečiai nekuldavo javų per šventes, kad ant klojimo stogo nepasirodytų „raudonas gaidys“ – gaisras). XVII a. tokioje dievo Gabjaujo garbei skirtoje šventėje dalyvaudavo tik vyrai, kurie iš pradžių užmušdavo tų metų neraudoną gaidį, jį išvirdavo, prieš valgydami melsdavosi dievui Gabjaujui, šeimininkas su maldele nuliedavo alaus Žemynėlei, o paskui apeigų dalyviai, suklaupę ratu, gerdavo po kaušelį alaus, perduodami vienas kitam iš dešinės į kairę.
Kūlimo ritmą palaikydavo specialiais žodžiais. Vienokie žodžiai būdavo skanduojami, kuliant vienam, kitokie – dviese, trise A 77 ir t. t. Kiekviename krašte sugalvodavo savo žodžius, nors kai kurie jų dariniai beveik tokie patys įvairiose Lietuvos apylinkėse. N 50
Šilališkiai pasakoja, kad spragilais kulti reikėjo ir mokėti, ir įprasti. Svarbiausia – dirbti ritmiškai. Tai buvo sunkus ir įkyrus darbas. Nuotaikai pakelti ir ritmui išlaikyti būdavo dainuojamos nesudėtingos, beveik be melodijos dainelės – tai lyg ir melodeklamacijos, akompanuojant „mušamiesiems instrumentams“.
P. Černelis iš Seinų (Punsko aps., dabartinė Lenkija) prisimena, kaip jam teko kulti šešiese: „šešiese – sunkus kūlimas: jei pamilini, jau kitam duosi per buožį arba kaktoj vienas kitam duos“.
Žemaitijoje, Budrių kaime, dažniausiai būdavo kuliama keturiese pagal ritmą: „pats su pa-te šou su ka-te“. Pasakojama, kad sulig žodžiu „šou“ du stipresni vyrai pakaitomis spragilais smūgiuodavo kuo stipriau. Šitoks smūgiavimas, takto paįvairinimas, tarsi būgnas orkestre pagyvindavo kūlimo dinamiką, kūlėjams suteikdavo energijos.
Vaizdingai kūlimą aprašė M. Katkus „Balanos gadynėje“: kiekvienas ima savąjį spragilą, „pasispjaudo delnus, sakosi „Dieve, padėk“ ir pradeda spragilų dainą: „Cu-pu lu-pu, cu-pu lu-pu“ arba „kam-pe be-tu-pįs, kam-pe be-tu-pįs“. Sunkus bakstelėjimas vyro spragilo kaitaliojasi su minkštesniu pypsėjimu mergaitės spragilo ir su šnapštelėjimu kokio silpno kūliko. Iš to kuriasi spragilų gaida. Sutarimas mušant tiek lengvina kūlimą, kiek maršo griežimas lengvina kareiviams eiseną. Kas nemoka pritarti, turi būti pavarytas nuo kūlimo, kito vaisto jam nėra: čia mokytis ne vieta“ [Katkus 1989: 62].
Įdomu, kad šias „spragilų gaidas“, organizuojančias ir palengvinančias kūlimo darbą, daugelis įsisavindavo vaikystėje, žaisdami savotišką žaidimą. Įvairiose Lietuvos vietose buvo žinomas skirtingų kūlimo ritmų (dviese, trise ir pan.) pamėgdžiojimas, rankomis pliaukšint per įvairias kūno dalis (kelius, pečius, krūtinę, kaktą ir pan.) [MFA KLF, 1399(42)]. Beje, toks būdas susipažinti su kūlimo ritmika žinomas ir kaimyninėje Latvijoje. F 99
Pats kūlimo darbas tarytum primena šokį: pėdus suklodavo asloje į dvi eiles, kuldami vieni eidavo pirmyn, o kiti atbuli atgal, dainuodami tam tikras „spragilines“ kūlimo dainas, kad lengviau būtų palaikyti kūlimo ritmą. N 50 Tačiau duomenų apie kūlimo šokius ir žaidimus labai mažai, matyt, dėl to, kad XX a. kūlimui retai kada bekviesdavo didesnę talką.
Vienas šokio aprašas primena iniciacijų apeigą: Gruzdžių apylinkėje (Šiaulių r.) kūlimo pabaigoje jauniausiam kūlėjui duodavo pašokti su spragilu. Iniciacijų motyvų turi ir Židikų apylinkėje (Mažeikių r.) XX a. pradžioje užrašytas paprotys: „įvedamas į kūlėjus“ naujokas turėdavo apeiti aplink jaują apsijuosęs šiaudų ryšiu, užsidėjęs ant galvos kretilą ir laikydamas rankoje spragilą. Tryškių apylinkėje (Telšių r.) buvo rengiamos kūlimo pabaigtuvės (patalkiai), į kuriuos kviesdavo griežikus, kad jaunimas galėtų pašokti ir pasilinksminti.
Iš negausių duomenų matyti, kad kūlimo papročiuose vyravo žiemos ciklo choreografijai būdingi motyvai – priešpriešinės eilės, gaudymas, baudimas.
Pats kūlimo darbas tarytum primena šokį: pėdus suklodavo asloje į dvi eiles, kuldami vieni eidavo pirmyn, o kiti atbuli atgal, dainuodami tam tikras „spragilines“ kūlimo dainas, kad lengviau būtų palaikyti kūlimo ritmą. N 50 Tačiau duomenų apie kūlimo šokius ir žaidimus labai mažai, matyt, dėl to, kad XX a. kūlimui retai kada bekviesdavo didesnę talką.
Vienas šokio aprašas primena iniciacijų apeigą: Gruzdžių apylinkėje (Šiaulių r.) kūlimo pabaigoje jauniausiam kūlėjui duodavo pašokti su spragilu. Iniciacijų motyvų turi ir Židikų apylinkėje (Mažeikių r.) XX a. pradžioje užrašytas paprotys: „įvedamas į kūlėjus“ naujokas turėdavo apeiti aplink jaują apsijuosęs šiaudų ryšiu, užsidėjęs ant galvos kretilą ir laikydamas rankoje spragilą. Tryškių apylinkėje (Telšių r.) buvo rengiamos kūlimo pabaigtuvės (patalkiai), į kuriuos kviesdavo griežikus, kad jaunimas galėtų pašokti ir pasilinksminti.
Iš negausių duomenų matyti, kad kūlimo papročiuose vyravo žiemos ciklo choreografijai būdingi motyvai – priešpriešinės eilės, gaudymas, baudimas.
Griežtai organizuota kūlimo eiga primena ritminių mušamųjų grupės grojimą. A 77 N 50 Tik „grojama“ čia spragilais: F 98 spragilas, arba keltuvė – tai ta dalis, kurią kūlėjas laiko rankose; buožė – ta, kuria muša šiaudus; jungas – tai stipri, kruopščiai padaryta keltuvės jungtis su buože.
Kad išsikultų iš šiaudų grūdai, kiekvienas kūlėjas turi suduoti kiekvienam pėdui trissyk per varpas, trissyk per drūtgalį, paskui apversti kitą pusę ir suduoti tiek pat. Tam eina viena puse, mušdami per varpas; nuėję į galą, grįžta atgal, mušdami per drūtgalius; toliau kitoj pusėj muša per varpas, o, nuėję į galą, grįžta, mušdami per drūtgalius. Paskui apverčia kiekvieną pėdą ir muša kaip pirma [Katkus 1989:63].Ritmui palaikyti kartoja tam tikras skanduotes: „cu-pu lu-pu, cu-pu lu-pu“ ir pan. Sakydavo, kad jaujos rugių iškūlimas atima daugiausia jėgos, todėl rugiai iš visų javų būdavo apmokami brangiausiai.
Rytą baigus kulti, pūsdavo rato stebulę. F 101 F 102 Pūsti ne kiekvienas mokėjo. Reikia taip pūsti, kad visas kaimas girdėtų. Tai galėjo padaryti tik seni, patyrę kūlėjai. Jie paimdavo seną ratų tekinį, pasistatydavo kluono žarde ar ant tvoros, rankomis laikydavo ratą, stebulę prispaudę prie lūpų, ir pūsdavo kaip ragą. Kad garsas kuo toliau sklistų, kartais rato stebulę įkeldavo į medį arba užlipdavo ant klojimo stogo. Kai uždūduodavo, tai balsas eidavo kaip iš jaučio rago, net kitame kaime girdėdavosi.
Kūlimas – tai paskutinė metų talka, todėl pabaigtuvės būtinos. XX a. I pusėje Žemaitijoje, Aukštaitijoje, kai kur Suvalkijoje su pakviestais muzikantais talkininkai šokdavo ir linksmindavosi iki vidurnakčio. Kai kur Žemaitijoje šokiai kūlės metu vykdavo kiekvieną vakarą. Muzikantai grieždavo ne tik šokius, bet pritardavo ir dainoms.
Joniškio apylinkėse, kaimams išsiskirsčius į vienkiemius, talkos išnyko jau XX a. pradžioje. Vis dėlto kūlimo talkos, po kurių, griežiant muzikantui, vykdavo šokiai, išliko ilgiausiai.
Paprotys rudenį aukoti dievams ožį V 58 (ožio aukojimo apeigos aprašytos XVI a. ir kt. istoriniuose šaltiniuose) jau gana seniai pamirštas, tačiau dar XX a. pirmoje pusėje, piemenims pasiskundus, kad jau šalta ganyti, seni žmonės sakydavo: „prašykit ožio, kad greičiau žiema ateitų“; „veskit ožį aplink beržą, kad išmelstų sniego“ ir pan.
Gyvulių ganiava paprastai pasibaigdavo per Visus šventuosius (lapkričio 1 d.). Buvo ganoma ir ilgiau. Piemenys laukdavo pirmųjų šalčių, kad greičiau nebereiktų ganyti. Manė, kad sniego iškritimą gali pagreitinti įvairios maginės priemonės, maldos, burtai. Žiemos „iškvietimo“ apeigose ypatinga vieta būdavo skirta baltam ožiui, su kuriuo atliekami tam tikri piemenų ritualai („ožio ceremonijos“). A 76 Išrenkamas visų balčiausias ožys (arba avinas, jei ožio nebūdavo), gražiai išpuošiamas, apkaišomas medžių šakomis, žolėmis, margais popieriais ar skudurais. Už ragų užrišamas pavadis, nupintas iš karklo žievės ar eglės šaknų. Tada jis vedamas aplink beržą.
Ožio vedimo aplink beržą ceremonija užrašyta Anykščių, Panevėžio, Šiaulių, Raseinių, Radviliškio, Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. Pasarčių kaime (Rokiškio r.) ožio, ožkos arba avino, papuoštų žolėmis ir tošimi, vedimas aplink beržą buvo piemenų rengiamos ožio šventės dalis. Į šią šventę susirinkdavo net kelių kaimų piemenys, kurie po ožio vedimo apeigos šokdavo, dainuodavo, linksmindavosi džiaugdamiesi, kad jau nereikės ganyti. Latvijoje (Kraslavo r.) 1997 m. panašų paprotį prisiminė beveik visi vyresnio amžiaus įvairių tautybių žmonės (lietuviai, latviai, baltarusiai, rusai), patikslindami, kad vesdavo dažniau baltą aviną (ne ožį arba ožką – tame krašte jų mažai augindavo), o varydavo jį pagal saulę į kairę pusę.
Ožio vedimas aplink beržą kiekviename krašte vykdavo vis šiek tiek kitaip. Panevėžio apylinkėse piemenys pasigaudavo ožį, tada vienas jų, paėmęs jį už ragų, antras įsikandęs uodegą, vesdavo aplink baltą beržą. Vyriausias piemuo įlipdavo į beržą ir sakydavo „pamokslą“. Piemenys žiūrėdavo, ką ožys daro: ar jis į pietus žiūri, ar į žiemius. Jeigu į pietus – bus lietaus, jeigu į žiemius – ims snigti.
Pumpėnų valsčiuje (Panevėžio aps.), laukdami sniego, piemenys vesdavo ožį tris kartus aplink beržą. Vienas traukdavo jį už ragų, antras įsikąsdavo už uodegos, trečias jodavo raitas ant ožio, o ketvirtas, įlipęs į medį su balta terba, apsakydavo visiems vasaros vargus ir džiaugdavosi, kad greitai bus žiema. Paskui jis mesdavo terbą žemyn, sakydamas, kad jau tuoj snigs ir nebereikės ganyti. Visa tai padarę, piemenys paleisdavo ožį ir laukdavo sniego.
Kitose apylinkėse ožį vesdavo panašiai, tik vienas iš piemenų kąsdavo ožiui į uodegą. Jeigu ožys rėkdavo, sakydavo, kad greitai pasnigs. Tuo metu vienas piemuo lipdavo į gretimą beržą ir sakydavo pamokslą: „Juoda ožka, juoda karvė! – Baltas pienas bėga! Ar ne dyvai?“ Visi rėkia: „Dyvai, dyvai! Kaip ne dyvai?“. Paskui vėl sako: „Balta karvė – juodas pienas! Ar ne dyvai?“. Visi vienu balsu atsako: „Dyvai, dyvai! Kaip ne dyvai?“. Baigęs pamokslą, piemuo lipdavo žemėn ir paleisdavo ožį. Tikėdavo, kad tuoj bus sniego ir nebereiks ganyti. Piemenų „pamokslai“ skirtingose apylinkėse būdavo labai įvairūs (neretai jie sudaryti iš beprasmių žodžių, primena skaičiuotes arba užkalbėjimus): „Vardan gišių, abagišių, švinta linta lopatikš“; „Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių lopatiškių kulan taukš“; „Vardan šarkų! Čia nieks, čia grieks, čia visa pakūta“ ir pan. [Buračas 1993: 116–117].
B. Buračas tvirtino, kad ūkininkai tokias ceremonijas su ožiu piemenims drausdavo, todėl jos būdavo atliekamos slaptai. Tačiau kai kur šeimininkės, sužinojusios, kad piemenys vedė ožį aplink beržą, duodavo jiems po sūrį. Tai rodo tikėjimą šio senovinio papročio magine galia.
Paprotys „vesti ožį aplink beržą“ dar beveik iki šių dienų išliko žmonių atmintyje. Kaip pasakojo anykštietė J. Pajarskienė, „rudenį, kai jau pradėdavo šalnoti, spalio ar lapkričio mėnesį, kad greičiau imtų snigti ir nebereikėtų ganyti, tai piemenys, du berniokai, paimdavo baltą ožką iš abiejų pusių už ragų, o trečią užsodindavo ir vesdavo apie beržą tris kartus. Visi kiti sekdavo paskui ir dainuodavo: „Aš ažkela, meke pupe, / Nabagėla, meke pupe…“. Ožką kai palaidžia, tai tadu turėdava piemenys ožkai vėl atgiedot. Katras netropydava takių žodžių pasakyt, tai gaudava par blauzdas botagu. Tadu visi piemenys laksta ir bada vienas kitų“ [MFA KTR 154(68, 69)]. Panaši „ožio daina“ XX a. pab. užrašyta ir Kėdainių rajone (dainininkės pasakojimu, piemenys ją dainuodavo, alkūnėmis mušdami į medžio kamieną): „Kai aš buvau….“. Kiekvieną eilutę užbaigiantis refrenas sunkiai užrašomas skiemenimis. Du pirmieji ritminiai vienetai – gerklinis balsas orą įkvepiant, kiti du – iškvepiant ir čepsint lūpomis. A 78
Galima manyti, kad buvo tikima ne tik tam tikrais su ožiu atliekamais maginiais veiksmais, bet ir ypatinga „ožio dainos“ galia. Tai rodo specifinis šios dainos (ir kitų panašių dainų apie ožį) atlikimo būdas, kurio metu savotiškai iškraipomas žmogaus balsas (tai primena piemenų oliavimų atlikimą, iškraipant natūralų balsą – delnu arba pirštais drebinant gerklę).
Šie vėlyvo rudens papročiai rodo, kad ganymo folkloras buvo svarbi metų kalendorinio rato dalis. Ožio apeiginis vedimas aplink beržą žymėjo ganiavos pabaigą – piemenų poilsį iki pavasario gyvulių išgynimo apeigų.
Gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai visada buvo greta vienas kito. F 95 F 93 Norint mirusiųjų vėles padaryti palankias gyviesiems, nuo seno buvo keliamos vaišės, lydimos aukojimų ir sudėtingų apeigų. Pvz., Kupiškio apylinkėse dar XX a. pradžioje, prieš išnešant mirusįjį iš namų, šeimininkė apnešdavo kupiną valgių dubenį aplink pašarvotą numirėlį, paskui vaišindavo tuo valgiu visus susirinkusius. Taip daryta, kad jis neišsineštų dalios. Sakyta, jeigu numirėlį iš namų alkaną išleisi, paskui ir gyvieji turės alkį kentėti. Apeiginės vaišės mirusiesiems vykdavo ne tik po laidotuvių, bet ir praėjus kuriam laikui po jų. Mirusieji būdavo minimi ir vaišinami per įvairias kalendorines bei šeimos šventes (pvz., anksčiau per Velykas būtinai dėdavo mirusiesiems ant kapų margučius ir degindavo žvakutes).
Specialios vaišės mirusiesiems buvo rengiamos du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Pavasarinės Vėlinės (diedai, paminėklai) švęstos prieš arimą ir sėją (pavasarinių Vėlinių apeigos sutampa su Jurginių apeigomis). Žinių apie jas išliko palyginti nedaug. Iki mūsų laikų išliko rudens Vėlinės, švęstos spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, nuėmus derlių. Pasak J. Basanavičiaus, Vėlinių laikas seniau buvo nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) ik šv. Martyno (spalio 11 d.). Latviai spalio mėnesį vadino „vėlių mėnesiu“ arba „vėlių laiku“. Žeimelio apylinkėse (Pakruojo r.) „vėlių mėnesiu“ buvo vadinamas lapkritis.
Tie patys mirusiųjų garbstymo bei vėlių sukvietimo ir valgydinimo papročiai neretai būdavo atliekami ir Visų šventųjų, ir Vėlinių dienomis, todėl abiejų šių dienų apeigas yra sunku atskirti. Dažniausiai apie jas kalbama kartu.
M. Stryjkowskis XVI a. aprašė Ilgių šventę, per kurią žmonės rinkdavosi kapinėse, moterys raudodavo savo vyrų, minėdamos jų narsumą, darbštumą ir pan. Po to visi rengdavo gausią vakarienę. Su rudenine Ilgių švente senąsias Vėlines tapatino nemaža tyrinėtojų (kalbininkai nurodo keletą Ilgių reikšmių: 1. Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų šventė; 2. Lapkričio 2-oji – Vėlinės, Vėlių diena; 3. Duoklė, valdžios mokestis.). Tiesa, J. Lasickis Ilgių apeigas sujungė su dievo Vaižganto pagerbimu: „Trečią dieną po Ilgi merginos garbina dievą Vvaizganthos, kad iš jo malonės turėtų paankamai linų ir kanapių. <…> Per šias šventes jie kviečia numirėlius iš kapų į pirtis vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje lūšnoje sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėralais. Po to, sugrįžę į savo pirkias, tris dienas geria, o visus apdarus ir valgius aplaistę palieka kapuose…“. Kai kurie kiti tyrinėtojai Ilgėmis vadino rudenines padėkos už derlių šventes. Pvz., P. Dundulienė aprašė gervėtiškių spalio mėnesį švęstą derliaus šventę „Ažinkas“. Ta proga būdavo keliamos vaišės. Po jų maisto likučius nešdavo varguoliams, kad pasimelstų už mirusiuosius, kai kas išdalydavo elgetoms.
Vėlinių apeigose išsiskiria du svarbūs momentai: vaišės, lydimos įvairių apeiginių veiksmų, ir ugnies deginimas. Ugnies deginimas pastaruoju metu daugeliui asocijuojasi tik su žvakelių uždegimu savo artimiesiems kapinėse. F 107 O pietų Dzūkijoje iki šiol dar gyvas bendruomeninis Vėlinių laužų kūrenimo kapinėse paprotys. F 96 Laužuose sukūrenami seni, nuvirtę kryžiai, sausos medžių šakos ir kt. Kaimo žmonės prisimena išėjusius anapus artimuosius, kaimynus, visi drauge gieda, meldžiasi, F 109 F 110 kartais kuri nors moteriškė ir parauda.
Vėlių maitinimo paprotys žinomas daugeliui tautų, F 108 tarp jų ir lietuviams. Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis žmonės anksčiau rinkdavosi kapinėse, ten ne tik apraudodavo mirusiuosius, bet ir rengdavo vaišes: valgydavo ir gerdavo, minėdami protėvius. Kaip rašė J. Dlugošas (XV a.), ant padėklų iš žievės dėdavo valgį, sutaisytą iš sūrio formos tešlos, o midų pildavo į židinį, tikėdamiesi, kad vėlės naktį valgančios padėtą maistą ir geriančios į pelenus supiltą midų. XVII a. dvarų inventoriniuose raštuose rašoma, kad Vėlinių dieną lietuviai kapinėse keldavo puotas už mirusiųjų sveikatą. Žemaičiai XIX a. laikėsi archajiško papročio lapkričio 2 dieną mirusiuosius kviesti iš kapų į pirtį ir puotą: „Kožnas, kiek užprašė, tiek kėdžių statė ir tiek marškinių dėjo ant paskirtos vietos, stalus apstatę valgiais ir įvairiais gėralais: patys, namon sugrįžę, per tris dienas gerdami vaišinosi, paskui vislab, kas buvo dėl vėlių parengta, jų kapus gėralais palaistę, ant kapinių palikdavę“ [Basanavičius 1928: XLVII]. Aukštaitijoje dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje per Vėlines mirusiesiems ant kapų dėdavo valgių: obuolių, riešutų, saldainių, pyragėlių. Panevėžio apylinkėje Visų šventųjų vakarą žmonės, eidami į kapines, nešdavo vėlėms varškės dubenį ir virtinių, taip pat baltą rankšluostį ir vandens (matyt, vėlėms nusiprausti).
Grįžus iš kapinių, mirusiųjų minėjimo apeigos tęsdavosi namie. Kai kur atidarydavo langus ir duris, ant stalo padėdavo septynis patiekalus. Apeigoms būtinai turėjo būti patiekta kiaulės galva, košė, kukuliai, kiaušinienė ir kt. Pripylus gėrimo, kiekvienas išpildavo dalį ant to stalo kampo, kur niekas nesėdėjo, ten pat padėdavo ir valgių dalį. Tik tada visi pradėdavo valgyti. Vėlėms skirtų valgių niekas neliesdavo – jie likdavo ant stalo visai nakčiai. Jeigu stalas braškėdavo, sakydavo, kad vėlės vaišinasi.
Gervėčių apylinkėje Vėlinėms pjaudavo aviną, gaidį, virdavo grikių košę, šaltieną, kepdavo „pikliuotus“ pyragus, sijotų miltų ruginę duoną. Valgių turėjo būti dvylika. Valgydami palikdavo priekinę avino mentę: ją nešdavo į bažnyčią ir padėdavo ant altoriaus, o kepaliuką duonos (neturtėliai – dubenį grikių košės) – atiduodavo elgetoms.
Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje gyvavo ritualinio judėjimo ratu aplink vaišių stalą apeiga. Dieveniškių apylinkėje, Žižmų ir kituose kaimuose (Šalčininkų r.), po šventinės vakarienės šeštadienį keldavosi ankstų sekmadienio rytą (tiksliau, dar naktį) ir pjaudavo gaidį, kurį išvirę su koše auštant patiekdavo ant stalo. Susėdus visai šeimai valgyti, uždegdavo žvakę, kurią šeimos vyriausias narys, o paskui ir visi kiti šeimos nariai visi iš eilės turėdavo apnešti aplink stalą. Panašiai Vėlines, vadinamas Ažinkomis, švęsdavo Mielagėnuose (Švenčionių r.): anksti rytą, prieš valgydami apeiginius patiekalus (jauno paršo ir gaidžio mėsą, grikių košę ir grucę), kiekvienas paimdavo į rankas šeimininko uždegtą žvakę, triskart apeidavo aplink stalą, o paskutinysis padėdavo žvakę stalo viduryje; visi pradėdavo valgyti tik po to, kai šeimininkas nupildavo po stalu tris šaukštus maisto vėlėms. Beveik toks pat paprotys gyvavo tarp lietuvių Gervėčių apylinkėse (Baltarusija): prieš valgydami visi melsdavosi, perduodami degančią žvakę iš eilės visiems šeimos nariams, kol ji „apeidavo“ aplink stalą tris kartus ir vėl grįždavo pas šeimininką. Kai kur šiame krašte žvakę nešdavo kraitelėje su duonos bandelėmis.
Duonos, skirtos mirusiems protėviams, kepimas įvairiose Lietuvos vietose užėmė svarbią vietą. Dzūkijoje „dziedų“ duoną specialiai kepdavo ne tik per Visus šventuosius, bet ir per Jurgines, Sekmines, Žolines bei kt. šventes ir išdalydavo ją elgetoms (diedams). Manyta, kad per Visų šventę ubagams reikia duoti rugių duonos ne tik už mirusiųjų dūšeles, bet ir už gyvus gaspadorius bei už derlių, kad kitais metais rugiai derėtų, kad būtų daug medaus.
Būdavo, jei Vėlinių vakarą į namus užeina nepažįstamas keleivis, tai jis nuoširdžiai priimamas ir pavaišinamas. Manyta, kad tokie keleiviai – vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų. Sakydavo, Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakarą pasirūpindavo mirusiuosius ne tik tinkamai pavaišinti, bet ir priimti. Kupiškėnai ir panevėžiškiai Vėlinių išvakarėse paklodavo baltą ir minkštą patalą. Uždegdavo iš abiejų pagalvio pusių po žvakę ir klūpodami laukdavo ateinančios vėlės. Jei subraškėdavo lubos ar grindys, reikšdavo, kad jie atėjo.
Pirmieji mirusiuosius minėti po Visų šventųjų, t. y. lapkričio 2 d., ėmė Cluny vienuolyno (Vidurio Prancūzija) vienuoliai (998 m.). Šiame vienuolyne buvo nustatyta ir šios dienos liturgija – maldos, giesmės, mišios. Nusistovėjus konkrečiai mirusiųjų atminimo dienai (Vėlinėms), ima formuotis papročiai, jungiantys ikikrikščioniškas ir krikščioniškas apeigas. Kai kurios senosios apeigos (pvz., vėlių maitinimas kapinėse) pamažu nyksta. Kitos – bendras giminės mirusiųjų lankymas, susirinkusiųjų giminių vaišės namuose ir kt. – tebegyvuoja ir šiandien.
Velionis po mirties būdavo minimas daug kartų. Kai kur jį minėdavo praėjus po laidotuvių septynioms dienoms, kitur – devynioms, dažniausiai velionis minimas praėjus keturioms savaitėms (vadinamajam keturnedėliui), metams. Iš istorinių šaltinių sužinome, kad per paminėjimus būdavo meldžiamasi, giedama, seniau – raudama, kai kada, matyt, ir dainuojama (apie tai esama nedaug duomenų). S. Rostovskis, 1583 m. rašydamas apie jėzuitų misijas Žemaitijoje, pasakojo, kad kapinėse „…burtininkas tam tikromis formulėmis šaukdavo mirusiuosius: tinkamai pasimeldęs mirusių vėlėms, sėsdavo su namiškiais puotauti“. S. Daukantas, aprašydamas devynių dienų po laidotuvių ir metinių šventimą, minėjo raudojimą: „…ir šiandien dar tą atminimą tebdaro: eina į bažnyčią ubagus ir kunigus maldyti už nabaštikalį ir kapuose jį apraudoti, pargrįžę namo su gentimis ir pažįstamaisiais, vaišina juos tyliai ir nuliūdusiai minavodami gyvenimą nabaštiko…“ [Daukantas 1993: 126].
Raudos mus pasiekė iš labai tolimos praeities. Raudojimas buvo būtina mirusiojo palydėjimo anapus priemonė. Antai Tiltų kaimo (Trakų ap.) žmonės paskoja, kad „anksčiau kiekviena turėjo verkc. Jei nemoki, tai prašyk, kad tau kita paverkt“ (G. Rustelienė) A 75; „jei neverki žodziais, išeina – negaila tau“ (O. Baniuškevičienė); „sarmata, jei žodziais neverki. O reikia verkc. Gi paskucinį kart matai. Sarmata“ (E. Dusevičienė); „iš šono apšnekės, jei kas nelemencina. Sako, gerai, jei verki žodziais. Jei tep verkia ciktais, tai nesiskaito, ale kap žodziais, tadu tai gailis“ (M. Adlienė) [Norinkevičiūtė 1999: 37–38].
Raudose esama daug improvizacijos, kūrybinio prado. Raudų melodijos dažniausiai nedidelės (tercijos, kvartos), nors gali būti ir didesnės, melodinės apimties. N 51 Tekstai kuriami čia pat, beraudant, pagal tame krašte paplitusią melodijos intonaciją. Kaimo bendruomenėje ypač vertinamos geros raudotojos, sugebančios apie velionį „sudėti“ pačius gražiausius žodžius, sugraudinti, pravirkdyti visus susirinkusiuosius. Apie tokias sakydavo: „yra tokių, kad jom ti kas rašo. Ana Lebednykienei buvo milijonas žodzių“ (S. Zaleckienė); „vienas gal žodzius daugiau sukuria – jam gaunas kap kūryba tokia, o kitas – tų pacį žodzį pakartoja ir kažkaip neįdomu klausyt“ (M. Paulauskienė) ir pan. Mirusiųjų apraudojimo tradicija Dzūkijos kaimuose gyva iki šių dienų. V 59
Vis dėlto Bažnyčiai raudojimo paprotys nebuvo priimtinas. Dar 1426 m. Sembos vyskupas M. Jungė išleido įstatymą, kuriame buvo rašoma: „…ateityje nė vienas vyras, nė viena moteris tebeatlieka siaubingų apeigų kapinėse ant mirusių draugų ir artimųjų kapo, verkdami ir vaitodami, kaip ligi šiol dar tebedaro; už šį nusidėjimą bausti žiauriu plakimu ir trimis markėmis bažnyčiai ir teisėjui“. Manoma, kad apie XIX a. vidurį raudas pamažu pakeičia giesmės V 60 (nors pietų Dzūkijoje, nepaisant Bažnyčios draudimo, raudos tebegyvuoja greta giesmių; antai E. Kleinutienė (iš Bakaloriškių k., Trakų ap.) pasakojo: „kai giedoriai gieda, aš jų klausau, o dabar jūs paklausykit, kap aš verkiu. Aš kiek galiu, tiek prisilaikau. Kai baigia giedoriai giesmę, jų poilsis, aš tadu savo darau“). 1860 m. M. Valančiui patobulinus ir išleidus giesmyną, Žemaitijoje per laidotuves ir atminus paplito kalnai, o kitur Lietuvoje – rožančius (rožinis) A 73 . Per Vėlines pas kurį turtingesnį gyventoją suvažiuoja giminės, suprašomi kaimynai. Giesmininkai vaišinami, kartais net kelis kartus per naktį.
Tverečiaus apylinkėse sakydavo, kad vakare per Visus šventuosius dainuoti ir šokti negalima, nes visus metus būsi liūdnas. Tą vakarą (vadinamą Uždūšine, Zadušnomis) senieji, suėję pas kurį nors kaimyną, giedodavo šventas giesmes.
Įdomus Vėlinių paprotys gyvavo Žemaitijoje: „Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės nario, giedodami: „Viešpatie, didžioj smarkybėj ir rūstybėje Tavo…“. Kartu su savim nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie kurio mirusiojo giminės kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusiuosius gimines iki pat prabočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną…“ [užr. A. Valantinas 1938 m.].
Kėdainių apylinkėse per rudenines mirusiųjų minėjimo šventes svečius susodindavo tam tikra tvarka: moteris – užstalės kertėje, vyrus – kiek likdavo suolo ir kitoje pusėje ant suolo. Visi valgydavo ir gerdavo. Vakare atnešdavo lajinių žvakių, du žalvarinius ir trečią burokinį žibintuvus ir pastatydavo ant stalo – po valgio stalo nenukraustydavo. Tada visi atsistodavo (manoma, kad statiems minėti mirusiuosius – prosenoviškas paprotys; ir šiandien, tylos minute pagerbdami mirusiuosius, būtinai atsistojame), pradėdavo giedoti „rožančių“ ir kitas katalikiškas maldas. Paskiau išeidavo iš užstalės, sustodavo vidury aslos ir giedodavo, minėdami mirusiųjų giminių vardus. Po to šeimininkė vėl sodindavo visus valgyti užbaltintų kvietinių lakštinių. Apie vidurnaktį visi išsiskirstydavo. Rytojaus dieną šeimininkės pasiųsta mergaitė eidavo visų kviesti vėl „ant poterių“. Netrūkus ateidavo antras kvieslys, po jo – trečias. Po trijų kvietimų visi sueidavo ir vėl vaišindavosi, giedodavo.
Kai kur Lietuvoje, pagerbdami mirusįjį, turtingesni žmonės kartais pasamdydavo ir kokį pavargėlį giesmininką, kad pagiedotų prie nurodyto kapo.
Kartais per Vėlines, matyt, būdavo ir dainuojama. Toks paprotys XX a. viduryje J. Balio aprašytas Barklainių apylinkėje (Panevėžio r.): „Per metinius ar kitokius mirusiųjų paminėjimus giedamas rožančius ir keliamas pokylis žmonėms. Rožančių giedant, stalai būtinai turi stovėti išilgai gryčios – dėl ko, nėra žinios. Po rožančiaus palikti stalus apkrautus iki ryto, kad turėtų kuo vėlės puotauti. Taip pat ir dainuoti negalima pagiedojus rožančių, o jei ir dainuojama, būtinai apgręžti stalus skersai gryčios, – kitaip dūšios verkiančios, ir joms jokios naudos iš atgiedoto rožančiaus nesą“ [J. Balys. Mirtis ir laidotuvės. Silver Spring Md., 1981; cit. iš: Kudirka 1991: 23].
XX a. pabaigoje miesto folkloro ansamblių dalyviams drauge pradėjus švęsti Vėlines, pamažu prigijo ir įsitvirtino ne visiškai tradicinis (t. y. ne Vėlinių), šios šventės prasmę ir nuotaiką atitinkantis repertuaras. Tai šeimos dainos apie mirusią motinėlę, tėvelį; A 74 apeiginės vestuvinės dainos, kuriose jaunoji siunčia tarnelį, kad pakviestų jos tėvelį į vestuves, arba prašo Dievo, kad papūstų vėjelis, kad nubarstytų smėlelį nuo kapelio, kad išleistų tėvelį „nors šį vakarėlį“. Mirusiems arba žuvusiems artimiesiems paminėti puikiai tinka ir karinės-istorinės dainos apie bernelį, kritusį nuo žirgo ir jį apraudančias motulę, seselę ir mergelę; apie karo lauke gulintį žaunierėlį, kuriam skauda galvelė, „kur šoblelės kirsta“, trokšta širdelė, „kur kulkelė leista“ ir pan. Visos šios dainos padeda dainininkams simboliškai prisiminti ir pagerbti ne tik jiems asmeniškai, bet ir Lietuvos kultūrai brangius žmones (net sovietiniais laikais daugelio folkloro ansamblių dalyviai per Vėlines eidavo į Rasų kapines padainuoti prie J. Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio ir kitų žymių kultūros veikėjų kapų).
Beje, per Visus šventuosius Lietuvoje gyvavo ne tik mirusiesiems paminėti skirtos raudos, giesmės ar dainos. Biržų apskrityje XX a. pradžioje užrašytas savitas ripavimas „Ateina Visų švinte“. N 52 Prie jo randame paaiškinta: „Berniukai šydydavo mergaites prieš Visų šventę, kad jos prašo Dievo ištekėt. Buk jos prieš Visų šventę bučiuoja žemę pliką, o po Visų šventei – par kvartūką, mat Adventas artinas“. Matyt, čia šaipomasi iš kadaise gyvavusio prosenovinio papročio merginoms tam tikru ribiniu laikotarpiu atlikti vedybinius burtus (jie būdavo daromi per daugelį svarbių metų švenčių: Kūčias, Velykas ir kt.).
Su Visų šventųjų švente, žymėjusia ribinį (perėjimo iš rudens į žiemą) laikotarpį, asocijuojasi ir karinių dainų grupė „Ateis rudenėlis“. A 65 N 53 Kareivių šaukimas į kariuomenę dažniausiai vykdavęs būtent apie Visus šventuosius – tai atsispindi daugelio dainų tekstuose. Neretai ši šventė minima jau pačioje dainos pradžioje, pirmame posmelyje, pvz.: „Ateis Visų šventė, / Reiks man išvažiuoti, – / Nustokit, broliukai, / Daineles dainuoti…“ [LLD K 196]; „Ir ateina Visi šventi, / Reiks man išvažiuoti…“ [LLD K 197]; „Paliaukim, broleliai, / Daineles dainuoti: / Jau po Visų šventės / Reiks mums išvažiuoti…“ [LLD K 209] ir pan.
Lyginant su kitais ritualais, duomenų apie apeiginę choreografiją mirusiųjų paminėjimo šventėse (prie kurių reikėtų priskirti ir metines, atminus) bei laidotuvėse yra bene mažiausiai – jie tik patvirtina faktą, kad mirusiesiems skirtuose lietuvių ir kitų baltų papročiuose būta žaidimų, šokių ir kitų choreografinių veiksmų.
Žaidimai paminėti jau pačiame ankstyviausiame šaltinyje apie baltų šermenų papročius. IX a. pabaigoje Wulfstanas rašė, kad aisčiai mirusįjį laikydavo savo namuose „giminių ir genčių priežiūroje vieną, o kartais ir du mėnesius, <…> o kiti aukštos kilmės žmonės, atsižvelgiant į jų turtingumą, dar ilgiau: kartais guli nesudeginti ant žemės savo namuose ir visą pusmetį, ir per visą tą laiką, kol lavonas tenai guli, kelia puotas ir žaidimus iki tos dienos, kai jis tampa sudegintas“ [Balys 1981: 65–66]. Laidotuvių pabaigoje vykdavo raitelių lenktynės.
Kai kuriuose šaltiniuose tvirtinama, kad baltų mirties ir gimimo ritualai buvo panašūs. E. Stella knygoje „Dvi knygos apie Prūsijos senovę“ (1518 m.) rašė, jog prūsai gimtuves ir šermenis švęsdavę „su valgiais ir gėrimais, su žaidimais ir giesmėmis be liūdesio, su didžiausiu džiaugsmu ir linksmybe, rodydami turį kito gyvenimo viltį“ [Jonynas 1984: 54]. Beveik tokius pat duomenis pateikė ir kitas to laikotarpio Prūsijos istorikas K. Schützas, aprašydamas prūsų papročius iki 1525 m.: „Gimtuves ir atminus lygiai šventė su valgiais ir gėrimais, su žaidynėmis ir šokiais, be jokio liūdesio ženklo, su džiaugsmu ir linksmybe“ [ten pat: 55]. XIX a. pabaigoje A. Zweckas taip pat minėjo, kad Prūsijos lietuviai per laidotuves, kaip ir per radynas (taip vadintos lankymo apeigos po gimtuvių), ne tik raudodavo ir melsdavosi, bet ir šokdavo, linksmindavosi. Toks tarsi visiškai priešingų reiškinių sugretinimas rodo, kad senojoje baltų pasaulėžiūroje gimimas ir mirtis buvo suvokiami kaip tam tikra analogija.
Apie 1578 m. šokius per mirusiųjų minėjimo šventę paminėjo A. Guagnini: Žemaitijoje, prie Kuršo ribos, minint mirusiuosius buvo einama prie savo artimųjų ir genčių kapų su pienu, midumi ir alumi, ten pokyliaujama, šokama už mirusiųjų vėles, skambant trimitams ir būgnams.
1585 m. panašias vaišes su šokiais aprašė R. Lubenau, matęs per Kalėdas vykusias pagoniškas mirusiųjų minėjimo apeigas Kurše, prie Žemaitijos. Šventame miškelyje, kuriame paprastai būdavo draudžiama paliesti žvėrį, tą dieną žmonės medžiojo, o sumedžiotus žvėris kepė. Protėvių, tėvų ir vaikų dvasioms degė vaško žibintai, sustatyti ant lentos, o žmonės, aplink ją stovėdami ar eidami, valgė ir gėrė. Po to buvo atnešta tuščia alaus statinė, dviese pradėjo daužyti į ją lazdomis, o vyrai, moterys, ir vaikai šoko aplink stalą.
J. Schultzo 1832 m. apraše apie laidotuves Prūsų Lietuvoje teigiama, kad šermenų žaidimai vykdavo pakaitomis su raudomis ir giesmėmis: „Aplink mirusį sėdasi artimiausi giminės, bučiuoja jį ir verkdami apgarbsto… Po kokios valandos nutyla raudos, tada susirinkusieji užgieda bažnytinę giesmę, kuri taip pat gerą valandą užtrunka. Po to lavoną apdengia didelėmis baltomis skaromis arba marškomis ir tada prasideda žaidimai, kuriais taip pat apie valandą laiko užsiima. Tam laikui praėjus, lavonas vėl nudengiamas, staiga pasigirsta raudų garsai iš naujo ir pradingsta buvusi linksmybė. Po to vėl giedamos dvasinės giesmės ir vėl daroma pertrauka, kurios metu vėl valgoma ir geriama, pokštaujama ir juokiamasi. Taip trunka iki aušros. Tokios apeigos kartojamos kiekvieną naktį iki laidojimo dienos“ [Balys 1981: 65; originalą žr. Schultz 1832: 435].
Liūdesio ir džiaugsmo kontrastas per mirusiųjų minėjimo šventes taip pat būdingas ir gretimoms tautoms. Baltarusiai XIX a. viduryje pavasarį, mirusiųjų minėjimo dienomis (šventės Радуница metu) lankydavo kapus, raudodavo, o paskui, skomorochams (juokdariams muzikantams) pradėjus groti, imdavo šokti, šokinėti, delnais ploti, dainuoti, tuo sukeldami didžiulį cerkvės pasipiktinimą. Lenkų tyrinėtojas I. Barszewskis stebėjosi, kad baigę melstis kapuose, jauni ir seni šokdavo karčemoje iki paskutinio prakaito ir jų džiaugsmas „dažnai peržengdavo saiko ribas“.
Kituose šaltiniuose minimi šokiai jau po laidotuvių: „O muzika <…> neretai pradeda griežti linksmas šokių melodijas apeigoms pasibaigus jau kapuose“ [Balys 1981: 65]. A. Zweckas 1898 m. rašė, kad Prūsų Lietuvoje po iškilmių kapuose muzikantai užgrodavo melodijas šokiams, nes laidotuvės lietuviams būdavo didžiausia šventė. Kitais duomenimis, Prūsijos lietuviai šokius pradėdavo vėliau – po laidotuvių keliamose ilgose ir triukšmingose vaišėse.
Net iki XX a. įvairiose Lietuvos vietovėse gyvavo paprotys mirus susižiedavusiai merginai ar vaikinui laidotuves paversti tarsi vestuvėmis: abu sužieduotiniai (miręs ir gyvas) būdavo aprengiami vestuviniais drabužiais, dainuojamos vestuvinės dainos, šokami šokiai. Tokį mirusiojo apvesdinimą po mirties M. Gimbutienė siejo su tikėjimu, kad mirę iki vedybų, kaip ir mirę nenatūralia mirtimi, dar neišgyveno jiems skirto laiko, todėl grįžta, vaidenasi, kenkia gyviesiems.
M. Valančius „Palangos Juzėje“ aprašė šokį „Smertelis“, kurį Biržų parapijoje žmonės šoko paprastą šeštadienio vakarą: „Patys tik vyriški trypė smertelį, tai yra, vienam gulint, kiti apsukui šoko ir kėlė gulintį“.
„Linksmų“ šermenų paprotys ilgiausiai gyvavo tarp šiaurės Lietuvos protestantų reformatų ir lietuvių bei latvių kalvinistų. Senieji laidotuvių papročiai ilgiau išliko šiaurės Lietuvoje ir Latvijoje greičiausiai dėl to, kad reformatų bažnytinės apeigos mažiau negu katalikų supanašėjo su ikikrikščioniškomis apeigomis. Dar 1939 m. Biržų apskrityje mirusiojo ilgai nelaidodavo, išgabendavo į svirną ar jaują, susirinkę žmonės vaišindavosi alumi kelias dienas ir naktis, dainuodavo ir šokdavo. Galbūt šių papročių aidas atsispindi ir E. Dulaitienės-Glemžaitės apie Kupiškį užrašytame lobio užkeikime: „Kas mano pagrabe pašoks ir padainuos, tas ir pinigus pasiims“.
Gana ilgą laiką panašūs papročiai gyvavo ir Dzūkijoje. Alytaus aps., Varėnos vlsč., Pavarėnio kaime ir jo apylinkėse iki Antrojo pasaulinio karo, kai mirdavo mažas (pakrikštytas) vaikas, surengdavo vadinamąsias tretynas: „Pradžioje susirinkę pasimeldžia, o paskum pradeda puotaut ir gert svaiginamuosius gėrimus, dainuot dainas ir blevyzgas, kas kaip išmano. <…> Tokie baliai tretynos tam keliami, kad kuomet miršta maži vaikai <…> , reik tik pasidžiaugt, kad jis yra laimingas danguje“. Šiame kaime ir Visų šventųjų dieną jaunimui leisdavo rinktis į šokių vakarėlį, bet pareiti į namus reikėjo būtinai iki vidurnakčio, kitaip „dūšios užtųsis“.
Tokie papročiai rodo, kad lietuviai mirties nebijojo, ją suprato net kaip džiaugsmą, nes siela išsilaisvina iš fizinių kūno negalių ir atgimsta kitame pasaulyje gyvenimui po mirties – pilname laimės, džiaugsmo ir linksmybių. Tikėta, kad anapusiniame visados šiltame pasaulyje šalia įvairių malonumų, valgymų ir gėrimų žaidžiama bei kitaip linksminamasi. Neveltui iki pat XX a. išliko lietuvių priežodis: „Gimė vargui, augo skurdui, o mirs danguj atsilsėti ir ten gero paregėti“. XIX a. istorikas T. Narbutas tvirtino, kad senovės lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu (jame žyniai žadėdavo sveikatą, nuolatinį džiaugsmą, juoką, šokius) ir mirusiųjų vėlių persikėlimu į vėliau gimsiančių vaikų ar gyvūnų kūnus. Tiesioginiai tikėjimo reinkarnacija pėdsakai užfiksuoti ir tautosakoje, tokiame dialoge: „Tėte, o kaip bus numirus?“ Tetėns atsakė: „O tad mus vėl iš naujo bevygiuos (belopšuos)…“ [Basanavičius 1998: 171].
Senosios pasaulėžiūros pėdsakų išliko XVI–XVII a., kai per Visus šventuosius ar po jų dar būdavo keliamos vestuvės su joms būdingomis triukšmingomis linksmybėmis ir šokiais (M. Prätorius rašė, kad tą dieną susituokdavo net 30–40 porų). XX a. jau gyvavo visiškai priešingi tikėjimai, pvz.: „Vakare per Visus šventus giedot (t. y. dainuot) ir šokt negalima, nes visus metus būsi liūdnas“; „Vėlinių vakarą negalima pas paneles eiti, nes per metus dvasios persekios tą jaunikį“ (Tverečius, Ignalinos r.) ir pan.
Šokiai per mirusiųjų minėjimus (atminus) turėjo panašią prasmę kaip ir laidotuvių šokiai. Jais buvo demonstruojama visos bendruomenės parama ne tik mirusiajam, bet ir jo artimiesiems, padedama jiems atsiskirti nuo mirusiojo. Mirusiųjų minėjimo apeigų pradžiai būdingas gedulas, o pabaigai – džiaugsmas, tada šokama ir vaišinamasi.
Konkrečių mirties ritualo šokių, žaidimų bei kitų choreografinių veiksmų aprašų yra labai mažai. Jie atspindi tik dalį senovinėse apeigose gyvavusios choreografijos įvairovės. Poroje šaltinių užsiminta apie juokinimo motyvą laidotuvių žaidimuose. A. Lucanus savo užrašuose „Prūsija senovėje ir šiandien“ 1748 m. teigė, kad per laidotuves „juokingais judesiais ir staugimu jie tiesiog verčia prabilti savo mirusiuosius“. J. K. Kuznecovas XIX a. minėjo, kad Prūsų Lietuvoje per šermenis, be maldų ir religinių giesmių, būta „juokingų miminių žaidimų (vaidinimų)“.
Prūsijos lietuvių XIX a. aprašuose užsiminta apie žaidimus su „fantų išpirkimu“ (juos paminėjo A. Kuntze ir J. Schultzas – pastarasis minėjo ir lažybas bei pasibučiavimus).
Vienintelis išsamiai užrašytas lietuvių laidotuvių žaidimas „Žalia varia“ iš Šventosios apylinkės (Kretingos r.). priklauso „vartų“ žaidimų tipui. Šis žaidimas būdavo kaip paskutinis laidotuvių veiksmas, kurio metu visi išeidavo iš trobos. Kartu tai buvo kaip savotiškas būrimas: visi žaidėjai vorele pralįsdavo po moterų poros pakelta juosta („vartais“), o jei paskutinį žaidėją pavykdavo sugauti, tai reiškė, kad sugautasis mirs pirmas iš žaidimo dalyvių. Tokia žaidimo pabaiga analogiška Kūčių bei kitų kalendorinių švenčių spėjimams, burtams (pavyzdžiui, po Kūčių vakarienės traukiant šiaudą iš po staltiesės buriama, kuris anksčiau mirs).
Latvių laidotuvėse yra užfiksuota žaidimų užrištomis akimis, analogiškų lietuviškiems daugiausia žiemą žaistiems vaikų žaidimams ir turintiems ryšį su lietuvių tikėjimais apie mirtį.
Rašytiniuose šaltiniuose, aprašant laidotuvių ar atminų papročius, greta vaišių, šokių neretai paminėti ir įvairūs muzikos instrumentai.
XVI a. muzikos instrumentais tebegrota per baltų laidotuves ir atminus. Pasak A. Guagninio, Žemaitijoje per šermenis ar atminus ant kapų keldavo vaišes „su šokiais, ant trūbų žaisdami ir in būbnus mušdami“. Kurše mirusiuosius panašiai minėdavo per Kalėdas (šventame miške vaišinosi, dviem lazdomis daužė į tuščią alaus statinę, o vyrai, moterys ir vaikai šoko aplink stalą; šios apeigos tęsėsi visą naktį).
Iš XIX a. šaltinių sužinome, kad per laidotuves skambėdavo ilgi mediniai trimitai ir kanklės. Galima manyti, kad šie instrumentai galėjo būti vartojami ir minint mirusiuosius. Galbūt kartais instrumentais pritardavo ir raudoms: yra duomenų, kad Gervėčių apylinkėse (dabartinėje Baltarusijoje) per laidotuves vyras dūdele pritardavo raudotojai arba instrumentais grodavo po raudojimo. Apie tai galima spręsti iš mirusiųjų lankymo per atminus papročių Baltarusijoje XIX a. viduryje: po raudų skomorochams (keliaujantiems muzikantams) pradėjus groti, kapinėse visi šokdavo ir dainuodavo, o baigę melstis, toliau šokdami linksmindavosi karčemoje.
Lietuvoje net ir paskutiniais šimtmečiais dar laidodavo arba minėdavo mirusiuosius su puota, muzika ir šokiais. Dažniausiai taip palydėdavo tuos žmones, kurie nesilaikė krikščioniško tikėjimo tiesų (pvz., laisvamanius) arba pernelyg anksti mirusius (mažus vaikus, jaunus žmones, sužieduotinius). Senieji laidotuvių papročių likučiai ir kone ikikrikščioniška pomirtinio pasaulio samprata geriausiai išsilaikė Žemaitijoje ir šiaurės Aukštaitijoje. XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje žemaičių laidotuvėse grieždavo tie patys ansambliai su smuiku, kaip ir vestuvėse bei kituose papročiuose. Raseinių aps., Padubysio vlsč. ne tik vestuvėse, vakaruškose, bet ir laidotuvėse giesmes „žmonėms pritariant“, grieždavo „komplecas – būrelis griežikų <…> klernata, rageliu, dūdele, šeivele, muzika ir basu“. Pasak A. Vitkausko, tokius orkestrus kviesdavo griežti tik turtuoliai, galintys atsilyginti už griežimą stuomenimis ar pinigais.
Linksmybių, puotavimo ir muzikavimo ištakų per laidotuves ir atminus reikėtų ieškoti indoeuropiečių religijoje. Įsigalėjus krikščioniškam tikėjimui, minėti muzikos instrumentai mirusiųjų palydėjimo ir atminų papročiuose pamažu prarado buvusias pozicijas. Atsirado įvairių tikėjimų, draudžiančių instrumentinį muzikavimą, pvz., „jei Visų šventųjų vakare grieši, tai per visus metus velnias tave jodinės“ (Veliuona).